Jie pirmieji puola į pagalbą kariui, sužeistam mūšyje, į juos pirmus nukrypsta priešo snaiperio taikiklis. Tai žmonės, davę ne tik kario, bet ir Hipokrato priesaiką, – karo medikai.

Daiva Urbienė

Praėjusiais metais NATO Afganistane baigė tarptautinę kovinę operaciją – Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (angl. ISAF) misiją, kartu baigėsi ir didžiausia bei pirma savarankiška Lietuvos karinė misija – vadovavimas Goro provincijos atkūrimo grupei (PAG). Iš viso čia dirbo septyniolika karių pamainų. Mūsų kariai pagarsėjo ypatinga drąsa, atkaklumu bei pagarba vietiniams ir jų žygiai jau suspėjo apaugti legendomis.

Tačiau ne tik kariai prisidėjo prie provincijos atkūrimo darbų – nemažai paplušėjo ir jungtinė Lietuvos, Ukrainos bei Gruzijos karo medikų komanda.

Išgirdęs apie karo medikus, nejučiomis prisimeni karines dramas ar nuotykių filmus, kuriuose vaizduojami gydytojai, dirbantys kurio nors pasaulinio karo frontuose ar karinių konfliktų apimtuose regionuose. Po kulkų ir skeveldrų kruša jie puola prie sužeistųjų ir padaro sunkiai įsivaizduojamų stebuklų – atlieka sudėtingiausias operacijas improvizuotose operacinėse apkasų griovyje ar ištraukia mirštančiuosius iš anapus kokioje vėjo perpučiamoje palmių palapinėje. O atsiradus atokvėpio minutei, užuot pailsėję, spėja gydyti būrius civilių: vaikų, moterų, senukų – tos šalies, kurioje vyksta karas, vietinių gyventojų.

Ar karo mediko darbas nors kiek panašus į filmų herojų dramatišką ir nuotykių kupiną gyvenimą?

Rolė 1, rolė 2, rolė 3

Karo medicinos pagalbos lygiai vadinami rolėmis. Antai Afganistane Goro provincijos atkūrimo grupė turėjo II lygio karo lauko ligoninę – rolę 2. Tai medicininis vienetas, kuris teikia pirmąją ir būtinąją pagalbą, atlieka operacijas, užtikrina pooperacinę ir reanimacinę priežiūrą. Žodžiu, tai buvo ligoninė, operacinė, ligonių priėmimo skyrius ir kt.

„Nebuvo ten ramu. Ir lietuvis karys žuvo, ir sužeistų būta. Chirurginės operacijos ir paslaugos labai svarbios sprogdinimų ir šautinių žaizdų atveju. O kur dar traumos, lūžiai ir atviri lūžiai. Pirminių paslaugų – rolės 1 neužtenka, todėl yra aukštesnio lygio rolės 2 veikla, kad būtų galima teikti chirurgines paslaugas, operuoti ar stabilizuoti pacientą“, – sako Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos vadas pulkininkas Gediminas Macijauskas, dalyvavęs dviejose misijose – Kabule, ISAF štabe, vadovavęs PAG 10.

Nors medikai Goro provincijoje buvo aprūpinti moderniausia aparatūra bei vaistais, tačiau to ne visada pakanka. „Jei matai, kad tu kariui niekuo nepadėsi, reikalinga aukštesnio lygio pagalba, jis yra evakuojamas į Vokietiją arba Lietuvą“, – pasakoja Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos karo medicinos gydytojas majoras Vilius Kočiubaitis, Afganistane iš viso išbuvęs 18 mėnesių, tai yra atitarnavęs tris misijas (vienos metu Kabule dirbo universitetinio lygio vokiečių ligoninėje – rolėje 3).

Pasak G. Macijausko, karo medikai vietinių gyventojų negydo ir pagalbą teikia tik savo kariams. Toks bendras NATO misijų principas: dėl kultūrinių, religinių ir kitų skirtumų misijų rajonuose nuspręsta tiesiogiai pagalbos neteikti, o geriau padėti ir remti vietines ligonines, kurios pačios gydytų savo šalies gyventojus. „Ir tiktai tuomet, jei vietovėje yra labai didelis gydytojų poreikis, įvertinęs situaciją padalinio vadas gali leisti karo medikams suteikti pagalbą“, – patikslina vadas ir priduria, kad atokiuose rajonuose, kaip Goro provincija, dauguma vietinių gyventojų neturi galimybių tinkamai gydytis ligoninėje, mat vienintelė šiokia tokia ligoninė yra tik Čagčarano mieste, Goro sostinėje.

Jei kariai važiuodavo patruliuoti ir stebėti saugumo situacijos, kartais veždavosi ir gydytojus, kad afganistaniečiams būtų galima suteikti pagalbą skubiu atveju, kartu parodyti atvykėlių geranoriškumą, gerus ketinimus, gal net užsitarnauti vietinių gyventojų palankumą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.