D. Matvejevo nuotr.

Premjeros. Pagrindiniai gegužės repertuaro stulpai – Oskaro Koršunovo „Fidelijus“ ir Eimunto Nekrošiaus „Borisas Godunovas“.

Pavasaris – laikas, kai suplanuotos premjeros mažesniuose teatruose lengva ranka nukeliamos iki daugiau žmonių salėse žadančio rudens, o scenoje tuo metu karaliauja jaunimo festivaliai ir studentų diplominiai spektakliai. Šis pavasaris kultūringai laikosi susiklosčiusios tradicijos.

Štai Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre vietos universiteto Menų fakulteto studentai vokalistai pristatys „Italijos Mozartu“ vadinamo Giovanni Battistos Pergolesi operą „Tarnaitė ponia“.

Batsiuvio sūnus Giovanni Draghi, savo kūrybinį pseudonimą susiejęs su gimtuoju Šiaurės Italijos miesteliu Pergola, mirė nuo džiovos būdamas vos 26-erių, tačiau spėjo sukurti aštuonias operas, nemažai oratorijų, kantatų ir religinės muzikos kūrinių. Vis dėlto liūdno likimo kompozitoriui muzikos istorija iškrėtė pokštą, jo vardą muzikos istorijoje tvirčiausiai susiedama ne su rimtaisiais kūriniais, o su linksmomis intermedijomis, kurios būdavo skirtos publikos atokvėpiui. Lygiai taip ir „Tarnaitė ponia“ pirmąkart buvo atlikta per G.B.Pergolesi operos „Išdidus belaisvis“ pertrauką. Operą visi greitai pamiršo, o štai intermedija sulaukė pasaulinės sėkmės: žiūrovams patiko šokio intarpai, buitinės melodijos ir negudrus siužetas apie seną turtingą šeimininką bei gudruolę tarnaitę.

Veiksmas vyksta aštuoniolikto amžiaus Italijoje. Tarnaitė Serpina (vardo reikšmė – „maža gyvatė“) tvarko turtingo viengungio Uberto namų ūkį. Šis pareiškia ketinantis vesti. Serpina atkerta, kad ji pati bus šeimininkė, ir pristato Uberto savo tariamą jaunikį – persirengusį tarną Vesponę. Kai Serpina pareikalauja, kad ponas sumokėtų kraitį arba vestų, viengungis pasirenka vedybas, taip paversdamas tarnaitę namų šeimininke.

Gegužės viduryje Vilniuje vyks tarptautinis teatro debiutų festivalis „Tylos!“, kuriame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisūros specialybės trečio kurso studentė Kamilė Gudmonaitė rodys savo naują spektaklį „Dievas yra DJ“ pagal vokiečių dramaturgo Falko Richterio to paties pavadinimo pjesę bei ruso Viktoro Pelevino kūrinius. Spektaklis tyrinėja įvaizdžius – kaip juos susikuriame ir jais manipuliuojame. „Aš norėjau iškelti maišto prieš masinę kultūrą, meną kaip eksponavimo objektą, prieš gyvenimo eksponavimą, prieš realybių susimaišymą temą. Bet supratau, kad F.Richterio pjesė su niekuo nekovoja. Tuomet į spektaklį įtraukiau V.Pelevino ištraukas – keičiau dramaturgiją, kad įvyktų konflikas“, – prisipažįsta režisierė, jau žinoma iš Augusto Strindbergo „Sapno“ inscenizacijos.

Jaunųjų kūrybos premjerų pažers ir tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. „Low Air“ vardu žinomas šokėjų tandemas (Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė) čia rodys urbanistinę Igorio Stravinskio „Šventojo pavasario“ versiją. Tam bus pasitelkta gatvės šokių choreografija, speciali muzikos aranžuotė ir modernios garso bei vaizdo transliavimo galimybės.

Vienas spektaklio tikslų – išryškinti muzikinio teksto sąsajas su lietuvių liaudies muzika, mat I.Stravinskio kūrinio partitūroje panaudota daug lietuviškų melodijų.

„Spektaklio pagrindas bus gyva muzika – keturios pianistės skambins dviem fortepijonais aštuoniomis rankomis, be to, sukurta elektroninė I.Stravinskio muzikos aranžuotė. Jungsime gatvės ir šiuolaikinį šokį, choreografiją atliks šešių šokėjų komanda, kokios visada norėjome. Kartu su mūsų duetu šoks Mantas Stabačinskas, Agnė Ramanauskaitė, Brigida Gruodytė ir Lukas Karvelis“, – premjeros užkulisius praveria L.Žakevičius.

„Naujajame Baltijos šokyje“ premjerą „Monstrai“ rodys ir Kauno šokio teatras „Aura“, pasitelkęs choreografą iš Prancūzijos Samuelį Mathieu. Baigęs baleto ir šiuolaikinio šokio studijas Nacionaliniame muzikos ir šokio koledže La Rošelyje, S.Mathieu kaip šokėjas dirbo šio miesto Nacionaliniame choreografijos centre, taip pat analogiškuose Tulūzos ir Grenoblio centruose. 2001 m. Tulūzoje įkūrė savo šokio trupę. Jo, kaip choreografo, kūrybą įkvepia literatūra, folkloras, žmogaus fiziologijos ir psichologijos tyrinėjimai, socialinių vaidmenų žaidimai, naujųjų technologijų ir klasikos sintezės eksperimentai.

„Tas, kuris kaunasi su monstrais, turi būti budrus, kad pats netaptų monstru“, – kadaise įspėjo Friedrichas Nietzsche. Šią filosofo citatą choreografas bandys iliustruoti šokio kalba, vaizduodamas visuomeninio perversmo bangos didybę ir jos atoslūgį, kai viskas nurimsta ir grimzta į užmarštį. Iki kito agresoriaus, naujo monstro pasirodymo… „Kūrinio piešinys išmargintas unisonais, neatitikimais ir kontrastais, girdomas atminties istorijomis ir prisiminimais, pripildytas patirtimi. Tikiuosi, jis nepasiduos laikui ir atitolins monstro, kuris miega mumyse, pabudimą“, – apie spektaklį kalba S.Mathieu.

Karo, represijų tema savaip nuskambės netgi lėlių teatro premjeroje vaikams. Dramaturgė Daiva Čepauskaitė ir režisierius Olegas Žiugžda, interpretuodami Vytauto Petkevičiaus kūrinį „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“, spektaklyje „Ąžuolo vaikas“ akcentuos būtent karo įvykių liniją. Pagrindinis spektaklio herojus Gilė, panoręs tapti karo korespondentu, kaip ir dauguma vaikų, karą įsivaizduoja kaip smagų žaidimą, kuriame galima paišdykauti. Tikrieji karo vaizdai neatrodo nei smagūs, nei linksmi…

Spektaklio kūrėjai mažiesiems žiūrovams suprantama kalba gvildens atsakomybės už savo poelgius, santarvės su pasauliu, žmogiškojo orumo temas. Tačiau jos Kauno valstybiniame lėlių teatre „įvelkamos“ į žaismingą apdarą – scenoje žiūrovų lauks charakteringos didžiaakės lėlės, šmaikštūs tekstai ir nuotaikingos dainelės.

Visai kitaip, per istorinę prizmę, brendimo temą pristatys Valstybinis jaunimo teatras aktorės Aušros Pukelytės režisuotame spektaklyje „Teritorija“. Jis statomas pagal žymaus kompozitoriaus, visuomenės ir politikos veikėjo, diplomato Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) unikalų devyniolikto amžiaus pradžios tekstą – priesakus sūnui. Daugelio jų esmė ir šiandien skamba šiuolaikiškai: keturiolikmečiam Irenėjui, paliekančiam tėvų namus, kunigaikštis prisakė nepamiršti motinos, keltis su aušra, valgant išlaikyti saiką ir vengti vyno… Spektaklyje vaidins Dovilė Šilkaitytė, Dalia Morozovaitė ir Aleksas Kazanavičius, o kino režisieriaus Ričardo Matačiaus ir operatoriaus Adomo Jablonskio filmuotuose epizoduose pasirodys Andrius Bialobžeskis, Gabija Ryškuvienė, Augustas Gradauskas bei Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtiniai.

„Šiuo metu literatūroje siaučia romantizmas, taip, kaip gyvenime cholera, bet ši banga praeis kaip ir visos kitos, o tai, kas gera ir gražu, liks amžiams, nes gerumas ir grožis, taip pat ir tiesa niekada nesikeičia“, – savo priesakuose dėstė M.K.Oginskis. Romantizmo „choleros“ epidemija išties praėjo, tačiau atskiri jos recidyvai iki šiol šmėkšteli tiek literatūroje, tiek teatre, liudydami apie kunigaikščio minėtą gerumą ir grožį.

Kas gali būti romantiškiau už Aleksandro Grino „Raudonas bures“, rašytas anaiptol ne romantiškais laikais (jeigu laikai romantiški apskritai įstengia būti) ir itin neromantiškoje vietoje – visko stokojančiame porevoliuciniame Petrograde? Aistringai gyvenusio rusų rašytojo fejerija (taip, būtent toks žanras) pasakoja apie pajūrio kaimelyje gyvenančią mergaitę Asol ir jos princą – kapitoną Grėjų, galiausiai, visų nuostabai, atplaukiantį laivu ryškiai raudonomis burėmis ir netikintį jokiomis paskalomis apie mokėjusiąją jo kantriai laukti…

Šį garsų siužetą žiūrovai vis muzikalėjančiame Rusų dramos teatre išvys atpasakotą eilėmis ir dainomis. Modernią muziką spektakliui sukūrė kompozitorius Artūras Šaškinas, miuziklą režisuoja svečias iš Latvijos Harijs Petrockis-Petrovskis. Pagrindinius vaidmenis atliks Aleksandra Metalnikova ir Telmanas Ragimovas.

A.Grino gyvenime santuokų netrūko, o kompozitorius Ludwigas van Beethovenas apskritai nebuvo vedęs. Tačiau vienintelėje savo sukurtoje operoje „Fidelijus“ tvirtino, kad laiminga santuoka vyrui – išsigelbėjimas, mat mylinti žmona ras būdą išplėšti sutuoktinį netgi iš politinių priešų kalėjimo. Taip ir operos veikėja Leonora, persirengusi vaikinu Fidelijumi, įsidarbina kalėjimo viršininko namuose vien tam, kad išvaduotų be priežasties kalinamą savo vyrą Florestaną. Ir apsimetinėja vyru taip talentingai, kad netgi sugeba apkerėti naivią šeimininko dukrą Marceliną… Po didingų arijų apie laisvę ir meilę persirengėlės maskaradą vainikuoja teisybės triumfas.

Pasak režisieriaus Oskaro Koršunovo, pastaraisiais metais anksčiau retai teatrus dominęs „Fidelijus“ išgyveno savotišką renesansą: pasaulyje daugėjo šios operos pastatymų su nuorodomis į konkrečius visuomenės dėmesio sulaukiančius įvykius (pavyzdžiui, Michailo Chodorkovskio suėmimą). Per porą metų, prabėgusių nuo lietuvio režisuoto „Fidelijaus“ premjeros Bergeno operos teatre, neteisybės pasaulyje dar padaugėjo. O tai yra viena svarbiausių L.van Beethoveno kūrinio temų: pernelyg dažnai teisingumas būna galingųjų rankose, o tiesa – nuskriaustųjų širdyse. Todėl lietuviško „Fidelijaus“ pastatymo finalas žada būti aštresnis už norvegiškąjį.

„Kaip režisierių, „Fidelijuje“ mane labiausiai domina dviejų linijų – politikos ir meilės susipynimas. Be meilės ir absoliučiai altruistinių dalykų – pasiaukojimo, empatijos mus visus sutraiškytų biurokratiniai, politiniai krumpliaračiai. Meilė yra vienintelė, kuri neleidžia jiems įsigalėti ir trukdo galutinei jų pergalei. Meilė nėra vien jausmas; ji yra ir poelgiai, ir tikroji tiesa. „Fidelijuje“ šių dalykų ryšys pagautas itin tiksliai ir perteiktas aktualia kalba, todėl kūrinys skamba labai šiuolaikiškai“, – tvirtina O.Koršunovas.

Spektaklio muzikos vadovas dirigentas Martynas Staškus pritaria: „Jokia paslaptis, kad „Fidelijus“ yra politinė opera, ir ne tik dėl siužeto. L.van Beethovenas jos partitūroje politikuoja maištaudamas prieš nusistovėjusias to meto normas, leidžia sau išbandyti dramines muzikos išraiškos priemones, kurių nebuvo galima panaudoti, pavyzdžiui, simfonijose. Čia gausu staigių posūkių, viskas gana kampuota, o vokalinės partijos protarpiais skamba taip, tarsi būtų skirtos ne dainuoti, o iškalbėti. Nerasime ir įsimenančių melodijų: kompozitorius buvo ne melodistas, o veikiau muzikos architektas, nors akivaizdu, kad rašydamas „Fidelijų“ kažkiek paisė klasicistinės operos kanonų. Visą L.van Beethoveno sukurtą muzikinę architektūrą būtina sudėlioti į visumą, tada vyksmas iš tiesų virsta autentiška muzikine drama.“

O.Koršunovo pastatyme orkestras bus įkurdintas ant scenos – taip paryškinamas darnios visumos įspūdis. Nors operos siužetas gana statiškas, kompozitorius lėtai veda mus į šviesą, į nepaprasto džiugesio kupiną finalą. Kelias ilgas, tačiau L.van Beethovenas jį tiesia kantriai ir kruopščiai: stiprus, neprimityviai išreikštas džiaugsmas apskritai būdingas šio kompozitoriaus kūrybai.

O štai tame pačiame teatre skambantis lenko Mariuszo Trelinskio statytas Modesto Musorgskio „Borisas Godunovas“ dideliu džiaugsmu ir optimizmu dėl ateities netrykšta. Šią operą dviejuose Italijos teatruose pastarąjį dešimtmetį yra režisavęs ir lietuvis Eimuntas Nekrošius. Tačiau Vilniuje išvysime jo draminį spektaklį pagal libretu vėliau paverstą Aleksandro Puškino poetinį kūrinį, ir tai bus pirmasis toks „Boriso Godunovo“ pastatymas Lietuvos teatro istorijoje.

Eiliuotos dramos veiksmas vyksta Rusijoje, šešioliktojo ir septyniolikto amžių sandūroje. Borisas Godunovas (1552–1605) – totorių kilmės bojarinas, paskutiniuosius septynerius gyvenimo metus praleidęs Rusijos caro soste. Jis nužudo teisėtą sosto paveldėtoją, mažametį caro Ivano Rūsčiojo sūnų Dmitrijų, o vėliau, liaudies prašomas, tampa Rusijos valdovu. Po kelerių metų Dmitrijumi apsišaukęs vienuolis Grigorijus sumano nuversti Borisą ir, palaikomas liaudies, žygiuoja į Maskvą. Praradęs liaudies pasitikėjimą, Borisas Godunovas staiga miršta, įpėdiniu paskelbęs savo sūnų Fiodorą. Apsišaukėlis Dmitrijus įžengia į Maskvą, jo patikėtiniai nužudo caraitį Fiodorą ir jo motiną. Išgirdusi šią žinią, liaudis nuščiūva…

Medžiagą kūriniui A.Puškinas rinko iš rusų metraščių ir Nikolajaus Karamzino „Rusijos valstybės istorijos“ tomų. Tuometis Rusijos caras Nikolajus I poetui „Boriso Godunovo“ spausdinti neleido, patarė kūrinį perkurti, tačiau A.Puškinas atsisakė, todėl „Borisas Godunovas“ buvo išleistas tik po penkerių metų, 1830-aisiais, autoriaus „asmenine atsakomybe“. Įdomu, kad šiame kūrinyje ne kartą minima Lietuva, kai kurios dramos scenos netgi vyksta Lietuvos pasienyje.

Nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Borisas Godunovas“ gausu personažų, bet kiekvienam iš jų E.Nekrošius suteikia savitą individualią raišką. Boriso Godunovo vaidmenį kuria nuolatinis E.Nekrošiaus pastatymų aktorius Salvijus Trepulis, apsišaukėlio Dmitrijaus – pirmąkart su šiuo režisieriumi dirbantis Marius Repšys. Spektaklyje taip pat vaidins Vytautas Anužis, Povilas Budrys, Dainius Gavenonis, Elžbieta Latėnaitė, Vaidas Vilius, Remigijus Vilkaitis ir kt.

„Borisas Godunovas“ statomas seniai pasiteisinusiu „šeimyninės rangos metodu“: E.Nekrošiui talkins scenografas Marius Nekrošius ir kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva. „Kai melas tampa valstybės politika, o „liaudis tyli“, – ar tai neprimena naujosios imperijos kaukės, už kurios vietoj veido – šiurpi tuštuma?“ – retoriškai klausia režisierius.

Renata Baltrušaitytė

Gegužės teatro premjerų kalendorius

2, 3 d. 12 val. Kauno valstybiniame lėlių teatre – „Ąžuolo vaikas“. Rež. Olegas Žiugžda

8 d. 20 val. Menų spaustuvėje – „Monstras“. Choreogr. Samuelis Mathieu

9 d. 18 val. Nacionalinės M.K.Čiurlionio mokyklos Šokio teatre – „Šventasis pavasaris“. Choreogr. Laurynas Žakevičius, Airida Gudaitė

14 d. 18.30 val. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – „Tarnaitė ponia“. Rež. Ramūnas Kaubrys

14 d. 19 val. Šiuolaikinio meno centre – „Dievas yra DJ“. Rež. Kamilė Gudmonaitė

15, 16, 20 d. 18.30 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Fidelijus“. Rež. Oskaras Koršunovas

22, 23 d. 18.30 val. Rusų dramos teatre – „Raudonos burės“. Rež. Harijs Petrockis-Petrovskis

22, 23, 30 d. 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Borisas Godunovas“. Rež. Eimuntas Nekrošius

27, 28, 29 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Teritorija“. Rež. Aušra Pukelytė