Nebeatrodo, kad Rusijos ir Vakarų konfliktas turi kokį nors politinį sprendimą. Pasiekta aklavietė. Visos diplomatinės priemonės išnaudotos. Todėl, bet ne tik todėl, „Veidas“ Metų žmogumi skelbia į NATO kareivį.

Šiemet Nidoje vykusiame XVIII tarptautiniame Thomo Manno festivalyje „Šimtmečio vasara“ buvo pristatyta titulinė renginio knyga – vokiečių meno istoriko Floriano Illieso mikroistorijų romanas „1913: šimtmečio vasara“, suteikusi skaitymo malonumą visiems, kurie bodisi akademiniais istorijos veikalais, tačiau domisi praeities įvykiais bei asmenybėmis, atsiduoda aistrai vartyti žurnalus apie garsenybes ir slapčia su jomis susitapatina.

Rašyti apie laiką – rimtas iššūkis net ir talentingam rašytojui, bet jį autorius pasitinka ir įveikia kūrybiškai bei gyvai, atgamindamas ypatingą Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse vyravusią nuotaiką. Vengdamas determinizmo, nenurašydamas visko atsitiktinumams, F.Illiesas nepataikauja tiems, kurie knygoje tikisi rasti atsakymą, ar Pirmasis pasaulinis karas buvo ne tik nuspėjamas, bet ir išvengiamas. Ar kalbant apie 1913-uosius galima ignoruoti negandą, kuri tada tykojo už kampo? Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo vos po metų, tačiau F.Illieso knygoje „1913. Šimtmečio vasara“ – kvapą gniaužianti ir kartu atpalaiduojanti prieškarinio laikotarpio kultūrinio ir politinio gyvenimo panorama.

Kalbėdamas apie knygą Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schulzas džiaugėsi priminimu, kokia gali būti turtinga visa apimanti Europos kultūra, kai vyrauja sutarimas, bendradarbiavimas, atvirumas ir tolerancija. Drauge tai priminimas, koks trapus šis būvis ir kaip turime stengtis, kad jį išsaugotume. Europiečiai ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą tikėjosi, kad beprotybės bus išvengta. To šiandien tikimės ir mes.

Ir tada, ir daug kitų kartų, ir dabar karo beprotybės tikimės išvengti, bet kai jam ateina laikas, beprotybė nugali. Nors dviejuose praėjusio amžiaus karuose žuvus dešimtims milijonų europiečių iš to nepasimokyta. Ukrainos stepėse, kurios prigirdytos vermachto ir raudonosios armijos karių kraujo, šiandien vėl žūva tūkstančiai karių ir dar daugiau civilių gyventojų. Todėl vėl privalome savęs klausti, ar viską, kas ir nuo mūsų priklauso, padarėme, kad karo beprotybės būtų išvengta.

Vakarai padėjo Rusijai tapti G8 nare, atvedė į Pasaulio prekybos organizaciją. Bet šiandien jau akivaizdu, kad žlugo Vakaruose puoselėta idėja padėti Rusijai išsivaduoti iš totalitarizmo, ant planinės ekonomikos griuvėsių sukurti rinkos ekonomiką ir taip užsitikrinti ramų gyvenimą vieninguose, harmoninguose ir saugiuose Europos namuose kartu su Rusija.

Šveicariškai blaiviai šiandieninę padėtį Europoje vertinančio „Neue Zürcher Zeitung“ apžvalgininkas dr. Ulrichas Speckas siūlo Europai vietoj Rusijos koncentruotis į Rytų Europą ir stiprinti šią Europos dalį, kaip kontrastą atsilikusiai, nedemokratiškai ir socialinės gerovės savo piliečiams negalinčiai užtikrinti Rusijai. Kartu paliekant jai atvertas duris sugrįžti į demokratinių valstybių gretas, kai Kremliaus kleptokratai ir atsilikusių įtakos žaidimų, „Real Politik“ šalininkai aprims ir supras savo klaidas.

Kaip galvoja rusai? Amžinas klausimas tiek Vakarams, tiek Kremliaus valdovams. Rusijos ekonomikos ir gerovės augimo laikotarpį keičia nuosmukis ir nepritekliai. Vakarų sankcijos veikia, rublis greitai ritasi į „medinio“ kategoriją. Kas kaltas dėl prasidėjusio sunkmečio? Mes Vakaruose manome, kad pats Kremlius įstūmė savo šalį į aklavietę dėl savo veiksmų Ukrainoje. Kremlius bando rusams įrodyti, kad Vakarai siekia užvaldyti ir pavergti Rusiją, prisiartinti prie jos sienų ir jai grasinti.

Vakaruose vyrauja du Rusijos agresyvumo paaiškinimai. Pirma, Vladimiras Putinas jaučiasi pažemintas ir negali susitaikyti su tuo, kad JAV ir ES Rusijos nelaiko lygiaverte pasaulinės politikos žaidėja, nepripažįsta Rusijos teisės kontroliuoti savo įtakos sferas, prie kurių neabejotinai priskiria Ukrainą ir net visą Rytų Europą. Pats V.Putinas Rusiją įsivaizduoja kaip didžiąją imperiją, o save laiko imperatoriumi. Šio „fakto“ nepripažinimas jį siutina, jis investuoja milžiniškus, bet ribotus Rusijos išteklius imperiniam mąstymui stiprinti ir priešiškumui Vakarams kurstyti.

V.Putinas ne kartą pabrėžė, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didelė klaida. Ir jam sekasi. Rusai vėl aklai pasitiki savo caru.

Antruoju požiūriu, Rusijos ataka Ukrainoje yra gynybinio pobūdžio. V.Putinas ir jo „aparatčikai“, patirdami egzistencinę baimę, desperatiškai siekia išsaugoti Kremliaus kleptokratinį režimą, „apsaugoti“ Rusiją nuo demokratijos, atstumti jos „sieną“ kuo toliau nuo Rusijos sienų. Todėl aplink Rusiją siekiama sukurti buferinių, Kremliaus kontroliuojamų valstybių zoną. Tiek pirmai, tiek antrai „idėjai“ įgyvendinti Kremlius pasitelkia Rusijos išskirtinumo, o iš esmės nacionalizmo kortą. Rusams tokios idėjos šiandien vėl patinka.

Kremliui nieko gero nežada ir tai, kad Vokietijos konservatyvioji Krikščionių demokratų sąjunga jau aštuntą kartą perrinko populiariąją kanclerę Angelą Merkel savo lydere. Už ją balsavo 96,7 proc. delegatų. Būtent A.Merkel jau ne kartą parodė, kad V.Putino vokiečių kalbos žinios jai nedaro jokio įspūdžio. Kremliaus šeimininko požiūrį į pasaulį ji įvardija aiškiai: atsilikęs, pasenęs noras žaisti galios ir įtakos sferų žaidimus. Tai yra būtent A.Merkel, populiariausia senosios Europos politikė, vienintelė V.Putino viltis demokratiniame pasaulyje, neduoda jokio šanso, jokios išeities.

V.Putiną galima pastatyti fotografijos pakraštyje, bet Rusijos nustumti į pakraštį be pasekmių mums gali ir nepavykti. Į šias Kremliaus ligotas kleptokratines idėjas U.Speckas siūlo reaguoti JAV ir senajai Europai susitelkiant į Rytų Europą: stiprinti ten demokratiją, sparčiau vystyti ekonomiškai ir socialiai – taip parodant rusams, kad demokratija, atvirumas kuriant gerovės valstybes apsimoka. Belieka tikėtis, kad šis pasiūlymas tiek JAV Kongreso, tiek Briuselio koridoriuose bus išgirstas, ir Europos Komisijos vadovo Jeano Claude’o Junckerio idėja dėl ES ekonomikos vystymo šimtų milijardų eurų investicinio fondo kūrimo bus plėtojama atsižvelgiant į U.Specko mintis. Tai vienas būdų įveikti Rusiją, užkirsti kelią jos imperiniams siekiams, galimam Rusijos žygiui į Vakarus siekiant atkurti „istorinę teisybę“ ir sustabdyti Vakarų žengimą į Rusiją.

O mes vis dar tebenorime išsikalbėti, išsakyti tą neteisybę ir išrėkti pavojų, kurį manome jaučiantys geriau nei senoji Europa. Senoji Europa turi daugiau ką prarasti nei mes, bet mes būsime pirmieji, kurie panirsime į karo verpetą. Šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė pavadino Rusiją teroristine valstybe. Tai apnuoginta ir neperdėta tiesa. Bet tai gali tapti Rusijos naujuoju kredo. Įsivariusi save į kampą ši didžiausią žemės sausumos teritoriją kontroliuojanti valstybė gali tapti pasaulio teroriste Nr. 1. Teroriste su branduoliniu ginklu. Ir tikrasis teisuolis yra ne tik tas, kuris tai pirmas viešai įvardija, bet ir tas, kuris randa būdą, kaip išvengti karo su branduoliniu teroristu beprotybės.

Taigi, kodėl „Veido“ redakcija Metų žmogumi išrinko NATO kareivį? Ar ir mes, turintys savo vidinį įsipareigojimą žvelgti giliau, įsitraukiame į bendrą lietuvišką karo su Rusiją eskalavimo kakofoniją? Ne – tokį mūsų pasirinkimą lėmė kitos, gilesnės priežastys. Tik karys gali sustabdyti kitą karį. Jo buvimas yra taikos ir karo išvengimo galimybė. Kario nebuvimas, mūsų nepasirengimas karui yra didžiausias karo su Kremliumi skatinimas. Ačiū NATO kariui.