"Veido" archyvas

Nors mamos darbas ir sunkus, dukrelė Fausta žino, kad mamytė visada ras laiko ir jai

Ką daryti, kai užgriūna sunkūs laikai, kaip atsitiesti po klaidų ar nesėkmių? “Jeigu žmogus labai nori, jis išlipa ir iš pačios didžiausios duobės. Gyvenime visada verta ieškoti išeities. Ji kaip siūlas, į kurį galima įsitverti. Ir kuo jų daugiau, tuo geriau”, –  mano dvidešimt aštuonerių metų Vilniaus nakvynės namų filialo “Sala” vedėja Jurgita Radzevičiūtė. Išeities gyvenime ne kartą teko ieškoti ir jai pačiai.

Kai su jauna žavia moterimi sveikinasi benamiai, ne vienas tai matydamas gerokai nustemba: kas juodu sieja? Tiesą sakant, net ir žinant, kur dirba Jurgita, gana nelengva tuo patikėti, nes trapi ir švelni moteris nėmaž nepanaši į benamių prieglaudos ar blaivyklos valdytoją.

Per gyvenimą – be rožinių iliuzijų

Iš tiesų ne kas kitas, o ji kasdien atveria duris, už kurių užuovėją trumpam nuo gyvenimo negandų randa jo užribyje atsidūrę žmonės. Čia kasdien jai tenka susidurti ir su jų silpnybėmis, ir su daugybe gyvenimo nuoskaudų. Paklausta, ar vyras ramia širdimi išleidžia į darbą, Jurgita tik nusijuokia. Girdi, jokie pavojai jai negresia, nes tramdyti “Salos” gyventojų jai netenka. Beje, daugelį jų ji gerai pažįsta dar iš tų laikų, kai dirbo Vilniaus nakvynės namuose. Tiesa, tą sulaužytų svetimų likimų naštą neretai tenka nešti ir jai pačiai, nes dirbant čia neįmanoma atsiriboti. Tik ji ne iš tų, kurios daug apie tai kalba ar yra linkusios skųstis. Nors tikriausiai to, ką nešioja savyje, užtektų ne vienai knygai. Nes kiekvienas žmogus, patekęs į “Salą, atsineša ir skaudžią likimo istoriją.

Neskubėkime smerkti…

“Ko mane išmokė šis darbas? Nespręsti iš pirmo žvilgsnio apie žmogų ir neskubėti jo smerkti. Juk nė vienas nežinome, kokie būtume, jeigu tektų atsidurti vieno ar kito žmogaus situacijoje. O gyvenimo užribyje atsiduriama labai greitai. Deja, vėl sugrįžti į visuomenę kartą suklydus dažnai būna be galo sunku. Ypač praradus artimųjų pasitikėjimą. Be to, daugelį į jį patekusiųjų  būtina gydyti nuo priklausomybių, reikalinga medikų pagalba. Žmogus atsiduria tarsi užburtame rate, iš kurio išeiti pavyksta nedaugeliui. Juk ne visi iš prigimties yra stiprūs,” – taip apie “Salos” gyventojus ir savo darbą pasakoja Jurgita.

Nors gyvenimas ją ir užgrūdino, geležine ledi jos nepavadinsi. Jurgita neslepia, kad kartais ir ašarą tenka slapčia nubraukti. “Jeigu niekada neverkčiau, būčiau žmogus, kuris nieko nejaučia, –  sako ji ir patikina, kad darbo problemų namo stengiasi nenešti. Tiesa, vėliau prasitaria, kad kai būna sunku, pasidalija mintimis su vyru. Gera grįžti į namus, kuriuose žinai, kad visada yra, kas supranta ir išklauso. “Kai darbe tenka susidurti su daugybe skaudžių likimų, nors sugrįžusi galiu pasidžiaugti šeima. Esu labai laiminga, kad turiu artimus žmones, kuriuos myliu ir to paties sulaukiu iš jų”, – sako žavi moteris.

Kas jauniems atrakcija, vyresniesiems – gėda

Jurgita pasakoja, kad į “Salą” vieni benamiai patenka jau gyvenę nakvynės namuose, bet taip ir neįstengę susirasti, kur prisiglausti naktį. Jie priimami nemokamai. Pasak Jurgitos, šie namai jiems – kaip liepto galas. Beje, įdomus faktas, kad po vienu stogu čia kartais trumpam susibėga benamių ir gana turtingų žmonių keliai. Pastaruosius išsiblaivyti atveža pareigūnai. Visiems čia patekusiems neblaiviems asmenims už nakvynę tenka susimokėti. Viena naktis “Saloje” kainuoja beveik penkiasdešimt litų. Tarp atvežtųjų išblaivinti pasitaiko visokių žmonių: jaunų ir vyresnio amžiaus, vyrų ir moterų. “Vieni rytą rausta iš gėdos, nežino, kur dėti akis, kiti išeina kaip niekur nieko. Jauni žmonės pas mus patekę dažnai net nekompleksuoja, jiems tai atrodo panašu į atrakciją, – stebisi Jurgita. – Vyresnieji dėl šito labiau pergyvena.

Ypač moterys. Jos dažnai būna sutrikusios, teisinasi, kodėl čia atsidūrė, tikina, kad niekada taip anksčiau nebuvo nutikę”. “Salos” gyventojų skaičius, kaip teigia Jurgita, būna labai įvairus. Nelygu metų laikas. Šaltuoju metu daugiau būna benamių, o šiltuoju periodu tų, kuriuos išsiblaivyti atveža policija. Pasak Jurgitos, jų būrys neretai pagausėja mėnesio viduryje, kai mokamos išmokos.

Kur veda akla tėvų meilė

Ką reikėtų daryti tėvams, žmonoms, norinčioms padėti įnikusiajam į alkoholį? Gal šeimos per mažai rūpinasi silpnybių turinčiais artimaisiais? “Manau, kad jais kartais netgi per daug rūpinamasi. Ir tada žmogus geria nesukdamas sau galvos apie tai, kas jo laukia, nes jis gerai žino, kad visada bus kam ištiesti pagalbos ranką, – sako Jurgita. – Galimybė padėti visada yra. Pavyzdžiui, anoniminių alkoholikų veikloje gali dalyvauti ne tik šią priklausomybę turintieji, bet ir jų artimieji. Nors tai ir sunkus kelias, bet vis dėlto kelias. Deja, dažnai alkoholikus šeimoje stengiamasi gelbėti nuo visų problemų, jie išlaikomi, grąžinamos jų skolos. Man atrodo, kad šią priklausomybę turinčiam žmogui kartais reikia leisti kristi iki pat dugno. O jeigu jis žino, kad turi užnugarį, kad visada bus kas aprengs ir pamaitins, tai tuo paprasčiausiai naudojasi. Žinoma, mamai vaikas visada yra vaikas, bet jeigu ji nori jam padėti, reikia elgtis, kaip elgiasi medikai –  reikliai ir griežtai.”

Paklausta, kaip reikia auginti vaikus, kad apsaugotume juos nuo klystkelių, Jurgita mano, kad negalima jų pernelyg mylėti. Tokių pavyzdžių, anot jos, kiek tik nori. Pavyzdžiui, tėvai nuperka vaikui naują automobilį, o patys važinėja senu… Ji neabejoja, kad reikia rūpintis vaiko lavinimu ir tenkinti būtiniausius jo poreikius, o ne lepinti. Visa tai, šiaip ar taip, atsigręžia prieš patį vaiką. Nes akla meilė dažnai subrandina ne stiprų, savimi pasitikintį žmogų, o lengvų kelių ir malonumų ieškotoją.

Gyventi niekada nebūna lengva

Jurgita turi atsakymą į kiekvieną klausimą. Jie neišskaityti iš knygų. Gal todėl, kad sunkumų niekada nestigo ir jai pačiai. Moteris neslepia, esą jei būtų išlepinta gyvenimo, dirbti “Saloje” kažin ar įstengtų. Juk tai ne koks penkių žvaigždučių viešbutis. Suprasti kitus padeda dar ir tai, kad gyvenime yra mačiusi ir skausmo, ir ašarų, ir nuoskaudų bei vargo. Kai neteko tėvo, jai buvo keturiolika. Mama viena užaugino ir į mokslus išleido dvi dukras.

“Gyventi nebuvo lengva. Visada žinojau, kad negaliu sau leisti to, ko norėčiau”, – šypteli prisimindama paauglystę. Užuot smarkiai dėlto krimtusis ar savęs gailėjusi Jurgita kaip savanorė skubėdavo į vaikų namus. Juose visada buvo kas laukia. O kai matai vaikų akyse liūdesį ir nuoskaudą, savi rūpesčiai ar  išgyvenimai iškart nublanksta ir nors trumpam pasimiršta. Nuobodžiauti jai nebuvo kada, nes guviai mergaičiukei niekada nestigo darbo ir veiklos.
Kelias į tikslą

Ne vienas gali pasakyti, esą bepigu, kai sekasi… Bet taip tik atrodo, kad kai kuriems žmonėms gyvenime viskas klostosi savaime. Tik ar iš tiesų taip? Juk daug kas priklauso ir nuo mūsų pačių, ir nuo to, kiek į gyvenimą įdedame savęs. Na ir kas, kad sėkmės formulė gana paprasta: ko sieksi, tą ir turėsi. Bet kelias į tikslą dažnai būna kur kas sunkesnis, nei esame linkę manyti.

“Už daug ką gyvenime esu dėkinga seseriai Daivai, su kuria visada galėjau pasitarti. Ji man buvo kaip antroji mama. Tai ji mane atkalbėjo nuo sprendimo studijų metais padaryti pertrauką ir važiuoti į užsienį padirbėti. Ji tikino, kad privalau baigti bakalauro studijas, nes jeigu išvažiuosiu, tai tikriausiai jų niekada ir nebaigsiu, – pasakoja Jurgita. – Juk gyvenime visada atsiras, kas trukdo tęsti studijas. Ir aš likau. Dabar galiu pasakyti, kad ji išties buvo teisi. Nes dažniausia tik pasiekus vieną tikslą gali siekti kito”. Todėl šiandien Jurgita jau gali pasidžiaugti sėkmingai susiklosčiusia karjera, baigtomis studijomis Vilniaus pedagoginiame ir Mykolo Romerio universitetuose, ir šeima, kurioje su vyru Romualdu augina trejų metukų dukrytę Faustą. Gyvenimas parodė, kad norint galima rasti laiko viskam.

Beje, jos sesuo Daiva su šeima gyvena ir dirba Anglijoje. “Labai norėčiau, kad ji būtų šalia, bet nenoriu būti savanaudė, –  nusišypsojusi atsidūsta Jurgita. – Nes ten jai geriau ir saugiau, ten jai sekasi. O grįžus į Lietuvą vėl viską tektų pradėti nuo nulio”.

Tėvystės atostogos? Kodėl gi ne

Ne kartą Jurgitai teko spręsti ir kitokių gyvenimo galvosūkių. Gimus dukrai reikėjo svarstyti, ar likti su ja, ar toliau tęsti studijas ir dirbti. Šeima surado kompromisą: vyras Romualdas pasiprašė tėvystės atostogų ir trejus metus augino dukrą. Jurgita dirbo ir mokėsi. Nors mamos širdis skiriantis su dukrele dažnai spurdėjo kaip išsigandęs paukštis. Tiesa, dabar dėl tokio sprendimo ji nė kiek nesigaili: “Patarčiau ir kitoms mamoms to nesibaiminti. Juk dažniausiai mamos skundžiasi, kad vyras per mažai dėmesio skiria vaikui. O kai jis išeina tėvystės atostogų, tas ryšys tarp vaiko ir jo būna daug glaudesnis nei tada, kai tėtis grįžta namo su vaiku tik pažaisti, – mano ji. Ne, Jurgitai nereikėjo išeinant į darbą pasirūpinti viskuo, ko tik gali prireikti prižiūrint mažylę. Paaiškėjo, kad tėtis, kaip ir mama, gali pasirūpinti dukrele.

Neteko Jurgitai ir visai dienai gaminti maisto. Rytais ji išvirdavo košės, o pietus pagamindavo vyras. Nenutiko ir taip, kad dukros meilę jai būtų reikėję pelnyti. Fausta noriai bendrauja tiek su mama, tiek su tėčiu. Ne paslaptis, kad daug laiko su vaikais praleidžiančios mamos dažnai skundžiasi pavargstančios ir kad pabosta kasdieninių darbų monotonija.

Jurgita tikina, kad vyro guosti jai nereikėjo. Moteris sako, kad šioje situacijoje ji dar kartą turėjo progą įsitikinti, jog jos vyras – stiprus žmogus. Beje, augindamas dukrą, Romualdas rasdavo laiko dar ir padirbėti prie namų. Šiuo metu Fausta jau lanko darželį. Į jį važiuoja ir iš jo grįžta drauge su mama. Ir nieko nėra gyvenime geriau, kaip leisti vakarus kartu su mama ir tėčiu!