Visuotinis įsitikinimas, kad Dalia Grybauskaitė prezidento rinkimus laimės lengvai ir užtikrintai, gal ir ne pirmajame ture, bet antrajame – tai jau tikrai, veikiausiai yra klaidingas ar bent jau labai toli nuo tikrovės.

„Na, už ką balsuosi Grybauskaitės rinkimuose?“ – toks buvo bene populiariausias pokštas praėjusį pirmadienį, prezidentei Daliai Grybauskaitei paskelbus senokai nebe naujieną esančią žinią, kad ji gegužės mėnesį sieks būti perrinkta antrai kadencijai. Visuotinis įsitikinimas, kad dėmesio vertų konkurentų dabartinei valstybės vadovei nėra, tad ji be vargo laimėsianti rinkimus, jau koks pusmetis virto į tikrai karštą diskusiją: ar D.Grybauskaitė, kaip ir prieš penketą metų, laimės jau per pirmąjį turą, ar šį kartą gali prireikti antrojo? Visų kitų šiuo metu žinomų jos konkurentų šansai vertinami tik pagal tai, gali jie išeiti į antrąjį turą,ar ne. Viskas, regis, jau tiek nulemta, kad dalis kolegų, kurių tikrai neapkaltinsi nepagarba demokratijai ar prezidento institucijai, demonstratyviai skelbia šį kartą nedalyvausiantys rinkimuose iš principo, nes „kokie tai rinkimai, jei pasirinkimo nėra, tai – farsas“.
Prieš kokius trejetą mėnesių ir aš prognozavau, kad D.Grybauskaitė turėtų be didelio vargo laimėti per pirmąjį turą ar bent jau turi tam visas galimybes. Tačiau jos elgesys priešrinkiminės kampanijos metu, taip pat – reitingų tendencijos šias prognozes verčia peržiūrėti. Dabar tenka sakyti, kad jei D.Grybauskaitė ir jos komanda nedės visų pastangų, kad žūtbūt laimėtų prezidento rinkimus per pirmąjį turą, antrajame jos šansai laimėti bus artimesni nuliui labiau, nei galima įsivaizduoti. Mat kol kas ji kartoja kone visas prezidento Valdo Adamkaus klaidas, kurias šis padarė siekdamas perrinkimo 2002-ųjų rudenį, o jų reitingo tendencijos stebėtinai panašios.
Oficialią savo perrinkimo kampaniją D.Grybauskaitė pradėjo puikiais žodžiais: „Prieš penkerius metus dūžtantys Seimo langai nuskambėjo man kaip įpareigojimas. Tuomet apsisprendžiau, kad noriu ir galiu padėti Lietuvai įveikti sunkmetį ir stabilizuoti padėtį šalyje.“ Sveikinimai prezidentės kalbarašiui ir retorinis klausimas D.Grybauskaitei: jeigu apsisprendimas dirbti abi kadencijas (antraip – kam motyvuoti savo šiandieninį sprendimą penkerių metų senumo įvykiais?) buvo padarytas dar 2009-ųjų sausį, tai kodėl reikėjo delsti su jo paskelbimu ir laukti, kol dvi didžiausios dešinės partijos paskelbs apie paramą, taip tarsi kviesdamos niekaip pasiryžti negalinčią prezidentę pabandyti dar kartą?
Tas neryžtingumas, ypač – užsitęsęs jau po oficialios rinkimų kampanijos pradžios, nuteikė labai nesmagiai ir iš karto priminė V.Adamkaus elgesį 2002-aisiais. Tuomet prezidentas, taip pat nuo vasaros visų įkalbinėjamas, raginamas, klausinėjamas (sako, galutinis sprendimas buvęs priimtas per Mindaugo karūnavimo dienos pokylį), vis maivėsi it jaunamartė, kalbinama prie altoriaus: tai ragindavo neskubėti, tai klausdavo, ką mano klausėjai, tai žadėdavo, kad pranešta būsią „savo laiku“. Viskas baigėsi Dariaus Kuolio suorganizuotu sovietiniu naftalinu dvelkiančiu „kultūros ir meno veikėjų“ atviru laišku, kviečiančiu V.Adamkų siekti antros kadencijos.
Taigi pirmoji paralelė: antros kadencijos siekiančių kandidatų neryžtingumas, kai tuo pat metu jų konkurentai rodo tiesiog demonstratyvų ryžtą bei siekį kautis dėl Prezidentūros.
Paskelbdama, kad jos rinkimų štabo vadovas bus diplomatas, energetikos ekspertas Romas Švedas, dirbęs prie visų pastarojo penkmečio Lietuvos energetinės nepriklausomybės projektų, D.Grybauskaitė, viena vertus, pasiuntė labai aiškią žinią, koks bus jos antrosios kadencijos Prezidentūroje tikslas. Kita vertus, ji privertė suglumti visus, nors kažką išmanančius apie rinkimus, nes štabo vadovu pasirinko žmogų, niekados gyvenime neužsiiminėjusį politika ir neturintį nė menkiausio supratimo apie rinkimų kampanijų organizavimą. O juk konkurentai – per ketvirtį amžiaus rinkimų mašiną idealiai sustygavę socialdemokratai, keliantys kelių paeiliui pergalių vienmandatėje patirtį turintį Zigmantą Balčytį, ir Artūras Zuokas, laimėjęs V.Adamkui prezidento rinkimus 2008-aisiais, o 2002-aisiais jų nelaimėjęs ne dėl savo kaltės.
Sakoma, kad tikrąją D.Grybauskaitės perrinkimo kampaniją organizuosiąs ne R.Švedas, kuris būsiąs tik „zicpirmininku“, bet konservatoriai ir liberalai, turintys puikias rinkimų mašinas. Tai štai jums ir antroji paralelė tarp „Adamkaus 2002“ ir „Grybauskaitės 2014“ rinkimų kampanijų – vieno, vienvaldžio ir patyrusio rinkimų organizatoriaus stoka. Kai daug auklių – prezidentas be antros kandencijos.
Trečioji, ko gera, svarbiausia ir D.Grybauskaitės rinkimų štabui didžiausią nerimą turinti kelti paralelė – kandidatų populiarumo reitingų tendencijos. Kaip liudija „Vilmorus“ apklausų archyvai, 2001-ųjų rugsėjį prezidento V.Adamkaus reitingas, lig tol buvęs stabiliai aukštas, staigiai smuko trečdaliu, kai visuomenėje atsirado antras lyderis – liepą premjeru tapęs Algirdas Brazauskas, „suvalgęs“ prezidento reitingų dalį. Nors 2002-ųjų vasaros pabaigoje ir rudenį V.Adamkaus, kaip kandidato į prezidentus, reitingas tebebuvo daugiau nei tris kartus didesnis už Rolando Pakso (34,3 proc. prieš 9,4 proc.), bet tendencijos buvo priešingos: V.Adamkaus smuko, R.Pakso – augo. Pasekmės – per pirmąjį prezidento rinkimų turą V.Adamkus gavo beveik perpus mažiau „gyvų“ balsų, nei iki tol turėjo „reitinginių“ (skaičiuojant nuo 100 proc. rinkėjų), o R.Paksas, tegu nedaug, bet daugiau „gyvų“ nei „reitinginių“ balsų. Štai taip ir išėjo, kad V.Adamkus, per pirmąjį turą smarkiai pirmavęs kone visose rinkimų apygardose, bet nesurinkęs pergalei būtinos daugumos, balsams išsibarsčius tarp kandidatų gausos, antrajame ture pralaimėjo R.Paksui į vienus vartus.
Ką reitingų tendencijos rodo D.Grybauskaitei? Nuo 2009 m. rugsėjo iki 2014 m. sausio jos populiarumas, kaip geriausiai rinkėjų interesams atstovaujančios politikės, krito daugiau nei tris kartus – nuo 53 iki 15,5 proc. Kaip ir V.Adamkų, ją aplenkė premjeras Algirdas Butkevičius, „suvalgęs“ prezidentės gerbėjų simpatijas. Tai, kad jis nedalyvauja rinkimuose, dar nieko nereiškia – A.Brazauskas irgi nedalyvavo.
Tai, kad D.Grybauskaitė, kaip kandidatė į prezidentus, šiandien daugiau nei trigubai lenkia Z.Balčytį, irgi nieko nereiškia, nes R.Paksas 2002-aisiais lygiai taip pat atsilikinėjo nuo V.Adamkaus. Iki pirmojo turo, kurio V.Adamkus laimėti neįstengė, pirmiausia dėl silpnos, arogantiškos, prastai koordinuotos rinkimų kampanijos. Jeigu per likusius tris mėnesius D.Grybauskaitės perrinkimo štabas nepadarys išvadų iš V.Adamkaus nesėkmės 2002-aisiais, antrajame ture pergalę švęs kažkuris kitas kandidatas.

Tai, kad D.Grybauskaitė, kaip kandidatė į prezidentus, šiandien daugiau nei trigubai lenkia Z.Balčytį, nieko nereiškia, nes R.Paksas 2002-aisiais lygiai taip pat atsilikinėjo nuo V.Adamkaus.