Dirbtinai eskaluojama lenkų “sulietuvinimo” korta patiklesnius lenkus mobilizuoja lyg šaukimas į mūšį, o V.Tomaševskis jiems – kaip Žana d’Ark.

“Laimėjome mūšį, karą tęsiame”, – taip savivaldybių tarybų rinkimus Lietuvoje įvertino Lenkijos žiniasklaida. “Tęsiant karą kovo 11 d. – piketas prie Lietuvos ambasados Varšuvoje dėl Lietuvos lenkų teisių”, – kviečia Lenkijos “Polskie Kresy”.

Karo dėl Lietuvos lenkų karvedys – Lenkų rinkimų akcijos (LRA) lyderis Valdemaras Tomaševskis – vietos valdžią šturmavo šūkiu “Kartu mes – jėga”. Rinkimų rezultatai parodė, kad mūsų bendrapiliečiams lenkams patinka būti jėga.

Tik kam ji ketinama naudoti? Kur savo pajėgas veda karvedys V.Tomaševskis? Ir kuo jis taip imponuoja savo tautiečiams, kurie už jį jau šešiolika metų nepailsdami balsuoja per visus rinkimus – vietos valdžios, Seimo, Europarlamento, prezidento, taip pat ir pačios LRA?

Nuo jaunystės – už lenkų teises

Tuoj po savivaldos rinkimų jų herojės LRA, nustebinusios ne tiek laimėtais mandatais, kiek antru rezultatu Vilniuje, lyderis V.Tomaševskis šeimininko teisėmis Vilniuje priėmė 30 europarlamentarų ir dar tiek pat jų patarėjų, ekspertų.

EP Konservatorių ir reformuotojų frakcijos, kuriai priklauso V.Tomaševskis, išvažiuojamajame posėdyje jis vėl gąsdino bandymais Lietuvos lenkus prievarta sulietuvinti.

V.Tomaševskis nuoseklus: iš pradžių Vilniaus rajono taryboje, paskui Seime, o dabar Europarlamente nuosekliai varo tą pačią liniją, gindamas lenkus net tada, kai nėra nuo ko ginti. Ir taip jau 30 metų.

Kaip rašoma oficialioje V.Tomaševskio biografijoje, gimęs Vilniuje, mokytojų šeimoje, mokęsis Lazdynų, paskui 11-oje vidurinėje mokykloje, “1980 m. pabaigoje jis aktyviai įsijungė į tautinio atgimimo sąjūdį”. Kurios tautos atgimimo, nenurodoma, bet nesunku susiprasti. Tada jam ėjo šešiolikti metai (nors kitur rašoma, kad jis jau buvo studentas).

Beveik nuo pat studijų tuomečiame Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas), kuriame įgijo inžinieriaus mechaniko diplomą, baigimo iki dabar, kai jam 46-eri, V.Tomaševskis – politikoje. Nuo 1992 m. dirbo Seimo nario padėjėju, nuo 1995 m. – Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys, vėliau vicemeras. 1994 m. jis buvo LRA steigimo iniciatyvinės grupės koordinatorius, tapo jos vicepirmininku, o nuo 1999 m. iki dabar – pirmininkas. Tris pastarąsias kadencijas išrinktas į Seimą. 2009 m. kandidatavo prezidento rinkimuose, iš septynių kandidatų buvo ketvirtas, o Vilniaus krašte – pirmas. Tais pačiais metais išrinktas į Europos Parlamentą, “kur deramai atstovauja savo rinkėjų interesams”, – vėlgi konstatuoja oficialioji biografija.

Jei prie “savo rinkėjų” priskirtini Vilniaus krašto lenkai, o “deramas” atstovavimas – tai nuolatinė perdėta isterija dėl lenkų padėties Lietuvoje, tada tezė tikrai teisinga.

Domina tik savo tautos teisių ir krikščioniškos temos

Seimo narys Liudvikas Sabutis, su V.Tomaševskiu dirbęs Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių reikalų komitete, prisimena jį komitete daugiau stebėjus darbą, nei dirbus. Tai rodo ir oficiali statistika: savo pirmą kadenciją 2000–2004 m. jis tepateikė 46 dokumentų projektus (tarkim, Aloyzas Sakalas – 1107), kitą kadenciją jau buvo aktyvesnis – pateikė 65 projektus. L.Sabutis stebisi: “Ne tik V.Tomaševskis – ir dabar Seime esantis lenkų atstovų trejetukas susispietęs į grupelę ir gyvena savo tautinės mažumos interesais, nesidomi plačiau, visos Lietuvos valstybės gyvenimo klausimais.”
Tą pačią vagą V.Tomaševskis aria ir Europos Parlamente: jis pasyviausias iš Lietuvos atstovų, pasireiškęs vos šešiskart, o tematika – daugiausia ta pati kaip ir Lietuvoje. Naujai iškeptas europarlamentaras žadėjo pulti mokytis anglų kalbos, bet ir be jos vos atvažiavęs į Briuselį paprašė Europos Komisijos pirmininko Jose Barroso apginti lenkų tautinės mažumos teises Lietuvoje.

“V.Tomaševskis lenkų teisių klausimais elgiasi aiškiai nukrypdamas nuo objektyvumo ir padorumo, tarsi Lietuvoje būtų ignoruojamos kitos tautos. Niekada nekildavo problemų. Lietuva seniai priėmusi vieną pažangiausių Europoje tautinių mažumų įstatymų ir bet kokios tautos Lietuvos pilietis turi tas pačias teises, tačiau ir privalo gyventi pagal tos šalies įstatymus. Visa kita – kurstymas ir nepelnytų balų sau prisiskyrimas”, – įsitikinęs L.Sabutis.

Tačiau V.Tomaševskiui atrodo kitaip: jis piktinasi, kad lenkų tautinė mažuma savo gyvenamose vietovėse negali vartoti lenkiškų vietovardžių ir gatvių užrašuose, administracinėse įstaigose, kad neleidžiama rašyti lenkiškų pavardžių su lenkiškomis raidėmis, o dabar kilo į kovą prieš daugiau lietuvių kalbos įsileidimo į lenkiškas mokyklas. Nors, be Lenkijos, Lietuva vienintelė valstybė pasaulyje, kurioje išsilavinimą lenkiškai galima įgyti nuo darželio iki universiteto, V.Tomaševskis Europos Konservatorių ir reformatorių frakcijos atstovų susitikime Vilniuje ilgėjosi sovietinių laikų, kai lenkiškų mokyklų buvo kur kas daugiau.

Lietuvių švietimo draugijos “Rytas” pirmininkas mokytojas Algimantas Masaitis, atvirkščiai, negaili piktų žodžių V.Tomaševskiui už lietuviškų Vilniaus krašto mokyklų diskriminaciją. “Daug ką LRA žada, daug ką lenkams padaro, bet kieno sąskaita? Atima iš lietuviškų mokyklų finansavimą ir atiduoda lenkiškoms mažoms mokykloms. LRA agituoja vaikus leisti į lenkiškas mokyklas, antraip jie esą negausią mokinio krepšelio, – visokius gandus skleidžia. Vilniaus “tuteišius” nuteikinėja prieš Lietuvą”, – kritikuoja 50 metų Vilniaus rajone gyvenantis pedagogas.

Kitas mokytojas pasakoja, kad lietuviškų mokyklų vadovai garsiai per daug ir nesiskundžia, nes jei pakalbės, kokius trejus metus negaus labdaros ar paramos iš Lenkijos, mat ji ateina per politikus.

Kuklus ir tikintis

“V.Tomaševskis moka įtikinti žmones, kad jis jiems nori padėti. Jis daro kuklaus, paprasto žmogaus įspūdį, gyvena kukliai. Jis nesiveržia į televiziją, bet visuomet dalyvauja lenkiškuose renginiuose, kalbą pasako – jis vis tarp žmonių. Daro ramus, viską apmąstančio, bet iki galo tikslo siekiančio žmogaus įspūdį”, – V.Tomaševskio patrauklumo rinkėjams priežastis vardija lenkiško naujienų portalo www.wilnoteka.pl redaktorė Edyta Maksymowič.

Pagal oficialias deklaracijas V.Tomaševskis iš tiesų ne milijonierius: turi turto, verto 124,4 tūkst. Lt, o pinigais – 182,6 tūkst. Lt. Ir LRA didžiuojasi neimanti pinigų iš verslininkų, o per visą savo veiklos laikotarpį nebuvo įsivėlusi į jokius skandalus, susijusius su korupcija, viešųjų lėšų iššvaistymu ar kitomis taip dažnai Lietuvos partijas drebinančiomis aferomis. Tačiau iš kur tuomet imanti lėšų, partija taip pat smulkiai neinformuoja.

E.Maksymowič manymu, Lietuvos politikai patys didina LRA populiarumą: vengia dialogo su lenkų mažuma apie jos problemas, kaip kad dabar dėl Švietimo įstatymo, o V.Tomaševskis ir LRA, tautinių mažumų teisių požiūriu radikali partija, tuo ir pasinaudoja. V.Tomaševskis turi labai gerą politinę intuiciją ir moka apskaičiuoti kelis ėjimus į priekį. Beje, kaip pastebi E.Maksymovič, ir pačioje LRA jam nėra konkurencijos – jis vienvaldis lyderis.

Lenkus patraukia ir V.Tomaševskio deklaruojamos krikščioniškos vertybės. Jis praktikuojantis katalikas, siūlęs merijose ir seniūnijose kabinti ne valstybės prezidento nuotrauką, o kryžių, parengęs negimusių vaikų apsaugos įstatymą, raginęs įvesti privalomą religijos egzaminą. Per savivaldos rinkimus jis siūlęs idėją Vilniuje įrengti Dievo Gailestingumo sanktuariumą religijos šventenybėms saugoti.

Ir net lietuvių bei lenkų tautinės mažumos santykius gerinti, kaip jis sakė, reikia žiūrint per tikėjimo prizmę, tik nepaaiškino kaip.

Planuojama frakcija Seime

V.Tomaševskis tikina: už LRA balsuoja ir lietuviai, LRA dirba “ne tik tautinėms mažumoms, o visiems piliečiams”, “lenkai visiškai integruoti į Lietuvos visuomenę, esam Lietuvos piliečiai, net ir kalbėti nėra ko”. Tačiau dėl šių jo žodžių nuoširdumo kyla abejonių paanalizavus, ką jis kalba ir rašo ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos žiniasklaidoje, galų gale kokią politiką jo vadovaujama partija vykdo lietuvių mažumos Vilniaus krašte atžvilgiu.

Vis dėlto tendencijos akivaizdžios: nors Lietuvoje gyvenančių lenkų mažėja (dabar jų per 200 tūkst., tai didžiausia tautinė mažuma Lietuvoje), per šiuos rinkimus LRA, tiesa, sudariusi koaliciją su Rusų aljansu, pasiekė kur kas geresnių rezultatų nei per ankstesnius rinkimus, taigi drąsinasi, kad kitąmet gal laimės kokius dešimt Seimo mandatų ir turės savo frakciją. Beje, LRA vis dėlto dar nepasiekė savo geriausio rezultato savivaldybių rinkimuose: 1995 m. ji iškovojo net 69 mandatus (dabar – 61), o Vilniuje anuomet, kaip ir šiemet, lenkai buvo antri su vienuolika mandatų. 2007 m. per rinkimus LRA buvo pelniusi 53 mandatus.

Tad kas atsitiko, kad nacionaliniu, o ne ideologiniu principu sudarytos partijos įtaka jau buvo sumažėjusi, o dabar vėl staiga šovė į viršų?

Žinoma, dirbtinai eskaluojama lenkų “sulietuvinimo” korta patiklesnius lenkus mobilizuoja lyg šaukimas į mūšį. O V.Tomaševskis jiems – kaip Žana D’Ark: lietuviai jį norėjo sudeginti ant laužo vien dėl lenko kortos, bet jis nepasidavė. O, kaip žinome, kuo labiau muša, tuo daugiau atsiranda gynėjų. To mūsų politikams reikėtų neužmiršti.