Refleksijos stoka lemia tolerancijos trūkumą ir abejingumą kito asmens poreikiams, nes tokie žmonės neturi kitokio pasirinkimo, tik stiprinti savastį menkindami ar nuteisdami kitą.

Pamenate šiuos žodžius? Ir kas jų autorius? Nesu tikras, kad tą girdėjo visi, tačiau verta priminti, kad juos pasakė žmogus, atstovaujantis institucijai, kurią patys homoseksualai neretai kaltina jų puolimu ir smerkimu. Taip, tą ištarė Katalikų bažnyčios galva popiežius Pranciškus. Beje, jis nebuvo originalus. Mat Jėzus Kristus tokius pačius žodžius pasakė, kai buvo paprašytas žmogaus iš minios liepti jo broliui pasidalyti turtu. Atsakymas buvo paprastas: „Žmogaus, kas gi mane skyrė jūsų teisėju?“
Tolerantiška ir humaniška… Tik ne visuomet nuolat save progresyvia vadinančios ir aukštinančios šiandieninės visuomenės atstovai nori išgirsti ir pripažinti, kad atsilikėliais jų laikomi tikintieji ar jų vadovai gali būti gerokai progresyvesni už pačius „progresyviuosius“. Čia užsimezga pagrindinis konfliktas, kurį ir norėčiau pagvildenti.
Ne apie gėjus kalbėsiu. Manau, kad popiežiaus ištarti žodžiai sukuria precedentą apskritai pasvarstyti, ar slėpdamiesi už didingų progreso, šviesos ir pažangos šūkių mes netampame savęs pačių įkaitais, tapdami tais pačiais „atsilikėliais“ ir nesugebėdami išgirsti bei suprasti kito, bet greičiau nuvertindami ne tik jo nuomonę, bet ir jį patį.
Taip jau nutinka, kad mūsų šalyje, nors gal tai ir nėra vien mūsų išskirtinė savybė, nuolat įvyksta keistokų susidūrimų ir ginčų, kai nuolat kertasi dvi nuomonės, o oponentai neretai nepasitenkina vien žodiniais debatais, bet pasitelkia ir gatvės kovų atributus. Net ir vizualioji žiniasklaida, plačiausiai atstovaujama televizijos, reitingų viršūnėse išlaiko tas laidas, kuriose vienas priešais kitą sėdi du besiginčijantys ir visiškai priešingas nuomones išsakantys dalyviai.
Pastaruoju metu dvikovos prarado žavesį, kraujo norisi daugiau, tad populiarėja laidos, kuriose rungiasi jau žmonių grupės, o jei dar ir lieka kur du oponentai, tai už jų nugarų susėda gausi rėmėjų gvardija. Ačiū Dievui, publika dar kol kas kiloja raudonas ar žalias vėliavėles, išreikšdama savo nuomonę, bet nenustebčiau, jei kokie nors pasimėtymai stiklinėmis, kaip nutiko per Seimo rinkimų debatus, taptų televizijos ginčų kasdienybe.
Nepajėgdami sutilpti į televizorių ekranus, visi norintieji pakovoti šiandien jau turi sąlygas tą padaryti gatvėse. Anksčiau gatvės muštynės buvo laikomos normalaus gyvenimo užribiu ir dažniausiai naktimis nosis vieni kitiems sugurinantys veikėjai ataušdavo areštinėse, o dabar tokios kovos jau tampa kasdienybe. Prisiminkime homoseksualų eitynes liepos gale, ir įrodymų nebereikės. O jei tame dalyvauja ir Seimo nariai, tai kartais ką nors gatvėje padaužyti tampa ir visai legalu. Maža to, gatvių kovos kai kam apskritai padeda suburti partijas ir nusėsti to paties Seimo suolus.
Žodžiu, mūsų kultūros ir diskusijų lygis smarkiai „kyla“, todėl apie toleranciją ir kito supratimą kalbėti tampa net nejauku. O normalioje žmonių bendrijoje šie bruožai turėtų būti labiausiai vertinami. Bet kaip pasakytų tūlas dėmesio trokštantis narcizas: „Kaip aš pakliūsiu į ekraną, jei neišsiplūsiu ir neprakeiksiu kokio nors teisėjų ar pedofilų klano, ar neįsivelsiu į gatvės kovas homoseksualų eisenos metu?“ O juk taip gražu, kai tave ant rankų neša pareigūnai, sušukti: „Už Lietuvą, vyrai…“ O už kokią Lietuvą, deja, žmogelis pasakyti nespėjo… Tai ir spėkim dabar patys: už tą, kurioje reikia nuolat tvatyti artimą savo, ar už tą, kurioje kito žmogaus nuomonė ir išgyvenimai svarbūs kiekvienam?
Grįšiu prie dviejų bruožų, apie kuriuos pradėjau ką tik kalbėti, ir vėl pasitelksiu profesinę kalbą. Psichoanalizėje mes ne tik bandome sudėlioti diagnozes, atrasti vidinius konfliktus ir jų sprendimo būdus, bet ir įvardijame brandaus žmogaus savybes, tikėdamiesi, kad iš mūsų kabineto žmogus išeis gerokai labiau prie jų priartėjęs.
Taigi šiandien manoma, kad brandus yra tas, kuriam būdinga tolerancija ir refleksija. Pirmasis bruožas visiems puikiai žinomas, tačiau antrasis neretai pamirštamas. O refleksija yra turbūt didžiausia vertybė, kurią mes galime gauti iš šeimos, įžengdami į suaugusio žmogaus gyvenimą. Tai, beje, gebėjimas ne tik jausti kito žmogaus jausmus, bet ir suvokti jo poreikius, ketinimus, gerbti jį, taip pat pajėgti ir į save pažvelgti kitų akimis. Žinoma, be refleksijos niekuomet nebus ir tolerancijos.
Deja, neretai mes tos dovanos iš savo šeimų neatsinešame. Susidūrę su nuvertinimu, kurį neretai patiriame, kai mums primena, kad esame per maži ką nors suprasti, neišklausyti, nepamatyti ir neužjausti, ką jau kalbėti apie prievartą, smurtą ar kitokį traumavimą, vaikai įžengia į suaugusiojo pasaulį nešini bejėgystės ir nepasitikėjimo savimi našta, todėl pritvinkę pykčio ir pagiežos. Pasaulis tuomet nėra vieta, kurioje reikia kitus suprasti, – jame reikia pačiam išsikovoti vietą po saule…
Todėl ir manoma, kad labiausiai kitus žemina ir su kitokia nuomone kovoja ne šiaip sau tolerancijos stokojantieji, bet tie, kurių viduje slypi silpna, nebrandi ir labai trapi savastis. Ir jie nieko negali padaryti su savimi, nes niekas neišmokė jų reflektuoti kitą ar pažvelgti į save iš šalies. Kažin ar labai laimingas būtų tautietis, jei pajėgtų adekvačiai įvertinti situaciją ir pamatytų save iš šalies, išnešamą ant pareigūnų rankų.
Refleksijos stoka lemia tolerancijos trūkumą ir abejingumą kito asmens poreikiams, nes tokie žmonės neturi kitokio pasirinkimo, tik stiprinti savastį menkindami ar nuteisdami kitą. Kategoriškumas iš tikrųjų sukuria gerokai didesnį saugumą, bet jis atima laisvę. Laisvę abejoti, klysti, keisti nuomonę ir išgirsti kitą… O mes, atrodo, iš tikrųjų tampame vidinės nelaisvės įkaitais, akimirksniu pasmerkdami ar nuteisdami kitą.
Deja, refleksija ir tolerancija iš dangaus nenukris. Kartais reikia, kad kas nors jos pamokytų ar parodytų pavyzdį. Tokį, kokį parodė popiežius, ištardamas sakralinę frazę: „Kas aš toks, kad teisčiau (žmogų)…“ Tik ar pajėgus šią frazę išgirsti tūlas nebrandus žmogelis? Ir ar pajėgi šią frazę išgirsti nebrandi, bet „progresyvi“ visuomenė, kuri vis dar tą patį popiežių laiko istorijos reliktu? O juk dar Aristotelis sakė, kad netolerancija ir abejingumas yra pirmieji mirštančios visuomenės požymiai.

Šiandien manoma, kad brandus yra tas žmogus, kuriam būdinga tolerancija ir refleksija.