Viešai “holokausto neigėju” apšauktas istorikas Petras Stankeras yra nekaltas. Tokį sprendimą, susipažinusi su istorikų ekspertizės išvadomis, padarė Vilniaus apygardos prokuratūra, nutraukusi ikiteisminį tyrimą P.Stankero atžvilgiu, nes “nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių”.

Paprasčiau tariant, jokio holokausto neigimo pernai lapkričio pradžioje “Veide” publikuotame P.Stankero straipsnyje nėra ir nebuvo. Tą nuo pat skandalo pradžios teigė tiek pats istorikas, tiek “Veido” redakcija, tiek visi su sveiku protu nesusipykę žmonės, nepatingėję perskaityti visą P.Stankero straipsnį apie Niurnbergo tribunolą. O ne tik vieną, iš teksto išplėštą, stilistiškai neteisingai sudėliotą, grupelės lakia vaizduote pasižyminčių rėksmingų piktavalių pernelyg sureikšmintą sakinį.

Šios rėksmingos grupelės propagandos pakako, kad P.Stankeras būtų viešai apdergtas, apkaltintas, pasmerktas ir nubaustas, per kelias valandas išvejant iš darbo Vidaus reikalų ministerijoje. Pačiais šlykščiausiais komunistiniais ir chunveibiniškais metodais susidorota su žmogumi, kuris, kaip paaiškėjo (laimei, pakankamai greitai, visuomenei dar nespėjus pamiršti skandalo esmės), buvo ir yra absoliučiai nekaltas.

Šiandien kyla dėsningas klausimas: o ar nekaltai apkaltintas, darbą praradęs P.Stankeras dabar sulauks tokio pat viešo jį kaltinusių ir smerkusių kairiųjų ultrų atsiprašymo? Nes kai apdergti žmogų nuo galvos iki kojų, atimti iš jo darbą, tai visokiausi “profesionalūs žmogaus teisių gynėjai” pirmutiniai, o kai atsakyti už savo žodžius, tai visi tie rėksniai šmakšt į krūmus, ir apie savąją “teisę į vertinimą” prabyla. Jie, matote, tik baksnoja pirštu į tai, kas jiems atrodo verta tokio pabaksnojimo, o jau represijų P.Stankero atžvilgiu kiti ėmėsi.

Kiti aiškina, esą P.Stankeras nevertas atsiprašymo, nes, kaip istorikas, rašąs nepakankamai profesionaliai. Betgi ne čia esmė. Esant tokiai situacijai šis klausimas apskritai yra už svarstymo ribų. Esmė ta, kad žmogų viešai, tarptautiniu mastu, apšaukė holokausto neigėju, o tai šių dienų Europoje yra labai rimta dėmė, ypač P.Stankero profesijos žmogui.

Šie kaltinimai, kaip neginčijamai paaiškėjo (nes nė viena iš suinteresuotų pusių net nebandė skųsti prokurorų sprendimo), buvo melagingi.

Tad klausimas, kas atsiprašys P.Stankero ir kompensuos jo patirtą moralinę bei finansinę žalą, nėra retorinis. Žmogų “greituoju būdu” atleido iš darbo už tai, ko jis nepadarė ir niekados nedarė. Nes to pareikalavo septynių šalių ambasadoriai, o vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis pasirodė esąs bailus minkštakūnis, kuris, užuot ramiai išsiaiškinęs, kas vyksta ir tik tuomet priėmęs sprendimą, nuėjo pačiu lengviausiu keliu: “nėra žmogaus – nėra problemos”. Galima tik džiaugtis, kad Vilniaus apygardos prokurorai ir jų ekspertais pasitelkti istorikai pasirodė esą drėbti iš kitokio molio, nei ministras R.Palaitis, ir rėmėsi faktais, o ne emocijomis.