Leidykla „Versus aureus“ išleido Rimvydo Valatkos knygą „Jogailos akmuo Lenkija“ (Vilnius, 2015, 1000 egz.). Tai ne kelionių vadovas po Lenkiją. Kas yra lenko siela? Ką lenkams reiškia kilmė, šlovė, laisvė? Kaip jaučiasi lietuvis, gyvenantis Lenkijoje, o lenkas – Lietuvoje? Kaip mūsų likimus dėlioja meilė, aistros, tautiškumas? Ką rastume kiekvienos lenkės drabužių spintoje? Kaip lenkas sutinka svečią? Apie lenkų virtuvę ir svetingumą – šioje ištraukoje iš knygos.

Rimvydas VALATKA

Istorikė Katarzyna Korzeniewska-Wolek – save vadinanti lenkolietuve, todėl prisistatanti ir Karniauskaite, nes jos senelis Karniauskas, kuris iš Kalvarijos miestelio iš pradžių buvo ištremtas į Sibirą ir, nors tikras lietuvis, didžiavosi, kad yra lenkas, tad pareikalavo, kad sovietai lenkiškumą įrašytų į jo pasą, o tai padėjo dar 1955-aisiais jam išvažiuoti į Lenkiją, – į klausimą, apie kokį patiekalą pirmiausia pagalvotų, jei norėtų užsieniečiui pademonstruoti visą lenkiškumą, sušunka: „Labai taiklus klausimas!“

Katarzyna ką tik kelis mėnesius praleido Kaune. Vienas iš tų mėnesių buvo vasaris, kai lietuviai švenčia Vasario 16-ąją, todėl jos draugai pareikalavo, kad Katrarzyna Vasario 16-osios proga iškeltų jiems lenkiškas vaišes.

„Nei man, nei mano draugams kauniečiams kažin kodėl nekilo abejonių, kad tai turi būti karbonadas su bulvėmis ir troškintų kopūstų garnyru. Padoriose šeimose dar būtų patiektas sultinys su naminiais makaronais, bet aš jau to Vasario 16-osios proga pagaminti nespėjau“, – juokiasi Katarzyna.

„Per dvylika metų, praleistų Lenkijoje, nevalgiau tik flekų“, – paklaustas apie lenkų virtuvę šypsosi buvęs krepšininkas Tomas Pačėsas, kuriam ne be pagrindo atrodo, jog lenkų virtuvė, kad ir kaip į ją žiūrėsi, „nėra dietinė, nes joje daug dešrų ir sriubų riebių“.

Varšuvietei politikos mokslų daktarei Renatai Mienkowskai-Norkienei (ji yra ištekėjusi už Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko Rimvydo Norkaus, todėl savaitgaliais ją sutiksi Vilniuje) flekai, kuriuos lietuviškai, matyt, derėtų vadinti skrandukais ar skrandinuke, nes ši sriuba verdama iš vištos skrandelių, yra tas patiekalas, be kurio ji neįsivaizduoja Lenkijos virtuvės.

Tad jei tikrą lenkiškumą užsieniečiui iš Vilniaus ar Londono demonstruotų Renata, ant stalo garuotų skrandukai arba labiau kalnuose mėgstamas žurekas (sriuba su dešra ir kiaušiniu, kuriai išvirti dar būtinai reikia nesijotų ruginių miltų) – šį patiekalą visada gausi restorane, jį ypač skanu valgyti iš duonos formos, kai išskobiamas minkštimas, – taip pat koldūnai, lenkiškai vadinami pierogi, ir, žinoma, Schabowy kotletas – jis valgomas būtinai su bulvėmis, raugintais agurkais ar salotomis su raugintais kopūstais. „Iš tikrųjų tai yra karbonadas, tik lenkai jį vadina kotletu“, – tikslina meniu R.Mienkowska.

Žureką į pirmą vietą kelia ir vilnietis mokslininkas Gintaras Končius, nuo 1992-ųjų turintis verslą Lenkijoje ir praleidžiantis čia didžiąją metų dalį: „Be žureko, mielai valgau ir troškintą kratinį su kopūstais – bigosą.“

„Antis arba žąsis su obuoliais, lydeka lenkiškai, raudonieji barščiai, pagaminti pagal specialų receptą, o jei svečias būtų vasarą – šaltibarščiai su vėžių kakliukais“,  – savo versiją, kurią išklausius seilės tįsta savaime, siūlo Maria Przelomiec.

Maria – dar viena miela ir taip pat, kaip Renata ir Katarzyna, – labai protinga ir aristokratiška mano pažįstama Lenkijos moteris. Lenkijos radijo žurnalistė. Lietuvos nepriklausomybės aušros metais ją dažniau buvo galima sutikti Vilniuje nei Varšuvoje. Marią be išlygų galima vadinti ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos patriote, o jos močiutė – iš Vilniaus.

„Gal tai ir neskambės gerai, bet man Lietuva yra šiek tiek kaip antroji tėvynė. Iš to kylantis įsipareigojimas lėmė, kad 1991-ųjų sausį atvykau į Vilnių ginti Lietuvos. Ne Abiejų Tautų Respublikos, o būtent šiuolaikinės Lietuvos Respublikos“, – brėžia savo ryšį su Lietuva Maria.

M.Przelomiec lenkų virtuvės neįsivaizduoja ir be paprastesnių patiekalų – kimštinių pyragų, bigoso, tamsiojo žureko, nors ši sriuba, anot Marios, ir nebe tokia populiari, bei grybų sriubos.

„Be ko Lenkijos virtuvė neįsivaizduojama, tai be bulvių. Šiaip lenkai yra mėsėdžiai, gajus įsitikinimas, kad geri pietūs be mėsos neįmanomi, bet prie mėsos bulvės būna patiekiamos visada – ir nepaisant visų naujųjų madų bei mitybos specialistų papeikimų, kad nesveika ir panašiai, – sako Katarzyna Korzeniewska-Karniauskaitė. – Lenkai valgo bulves tiesiog nerealiais kiekiais, ir gal tik jų paruošimo būdas skiriasi pagal regionus.“

Dar prieš pusantro šimto metų – bent jau taip rašo puikaus Lenkijos istorijos dvitomio „Dievo žaislas Lenkijos istorija“ autorius anglas Normanas Davisas – lenkų stalas nebuvo nei toks riebus, nei mėsingas kaip dabar, o pagrindinis paprastų lenkų maistas buvo bulvės, juoda duona ir kopūstai. Taip pat lenkai virdavo viralą „iš ropių, pupų, dilgėlių, sorų, grikių, varpučių, raudonėlių, beržų žievės ir tik kartais, dažniausiai sekmadieniais, pridėdavo į jį dar ir mėsos“. Pieno produktus veždavo į turgų, o vandenį gerdavo dažniau nei pieną, alų ar degtinę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-36-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.