Nepriklausomybės metai mums atnešė visokių gėrybių – nuo galimybės laisvai rinktis ir gyventi taip, kaip manai esant verta, iki pilnų lentynų visų būtinų ir mažiau svarbių prekių.

Vis dėlto bent kol kas laisvė mums pagailėjo vienos esminės privilegijos, kuri ir formuoja sąmoningo pasirinkimo pamatą. Kalbu apie galimybę gimtąja kalba patirti rimtųjų šių dienų pasaulio diskusijų logiką, argumentus, klystkelius ar tiesos proveržius. Žinoma, niekas nedraudžia skaityti bet kurios šalies knygų, jos spaudos ir domėtis visomis rimtomis polemikomis, tačiau dauguma pasaulio žmonių tokius dalykus sužino atsakingos ir rimtos nacionalinės žiniasklaidos dėka: taip naikinami kalbų gimdomi barjerai, pateikiamas platesnis klausimo kontekstas ir, bene svarbiausia, atsiranda nauja, būtent mums šiuo metu svarbi to ar kito klausimo perspektyva.
Nežinau, kokios priežastys lėmė, kad iš mano ankstesnio komentaro dingo, matyt, esminė pastraipa, kurioje jaunuosius konservatorius bandžiau klausti, ar jie nesutiktų su dabar vis garsiau kalbančiu britu konservatorių „filosofijos karaliumi“ tituluojamu Phillipu Blondu, kad modernus (kartais vadinamas progresyviuoju ar net raudonuoju) konservatyvizmas reikalauja grąžinti rinkai moralę, lokalizuoti ekonomiką ir grąžinti turtą vargšams („re-moralise the market, re-localise the economy, re-capitalise the poor“). Ar tai tiktų Lietuvai? O jei taip, tai kaip to siekti?
Klausimai ne tokie jau naivūs ar atsieti nuo Lietuvos realijų: nekalbėdami apie partijų ideologijų turinį ir jų vidines diskusijas, bandymus atpažinti dabarties klausimus, numatyti ateities plėtros galimybes, bet kokius rinkimus esame tiesiog priversti priimti vien kaip kažkieno bukai pragmatinių vilčių išsipildymą. Kita vertus, naujų dabarties ideologinių įžvalgų fone būtent konservatyvizmas pasirodo kaip gyvai tikrovę atliepiantis ir reaguojantis darinys, štai jau keleri metai generuojantis naujas politinės ekonomijos idėjas tiek JAV, tiek Didžiojoje Britanijoje. Kur šios krypties šalininkų įžvelgiamos didžiausios dabarties ligos?
Neseniai pasirodžiusioje ir aistringas diskusijas keliančioje konservatyvių pažiūrų Charleso Murray knygoje „Gilėjanti fragmentacija: baltosios Amerikos padėtis 1960–2010 metais“ skiriami keturi esminiai iššūkiai: stiprėjanti kultūrinė skirtis tarp elito ir vyraujančių (šios itin populiarios tarp ultrakonservatyvios Arbatėlės partijos gerbėjų) vertybių; religijos ir šeimos vertybių nykimas (apie tai daug kalba respublikonų kandidatas Rickas Santorumas); JAV išskirtinumo silpnėjimas ir baimė, kad Amerika virs europietiško tipo gerovės valstybe (Mitto Romney „arkliukas“).
Didžiojoje Britanijoje jau minėtas P.Blondas problemų šaknis įžvelgia konservatorių esą priešingai jų prigimčiai prisiimtose ekonominio liberalizmo nuostatose, mat būtent „neribotas liberalizmas gimdo ir atomizuotą reliatyvizmą, ir valstybės absoliutizmą“. Pasak P.Blondo, valstybės palaikomas keinsizmas, plėtotas nuo 1945 m., ir 1979 m. jį pakeitęs neoliberalusis tetčerizmas yra tik du to paties pasaulio veidai, kurio pamate – kairysis kultūrinis liberalizmas ir dešinysis ekonominis liberalizmas. Esminė P.Blondo žinia: meilės ryšys su neoliberalizmu gali pagimdyti tik skilusią visuomenę, nes ši pernelyg individualizuojasi ir atomizuojasi, o valstybės monopolijas, su kurioms taip energingai kovėsi Margaret Thatcher, galiausiai tiesiog pakeičia privačios monopolijos.
Tuo tarpu gerovės valstybės siekis naikina darbo klasės gebėjimus, o neturtinguosius paverčia visiškai priklausomais nuo valstybės malonės. Taigi dabarties neapibrėžtumą, pasak P.Blondo gimdo, pirma, pokarinis valstybės įsigalėjimas, galiausiai sunaikinęs iki tol stiprias bendruomenes; antra, visuotinai paplitęs kairysis septintojo dešimtmečio hedonizmas bei moralinis reliatyvizmas, kuris, sužieduotas su tetčerizmo nuo pavadžio paleista laisvąja rinka, galiausiai sutraiško visuomenės moralę, o tai paradoksaliai ir priešingai, nei buvo tikėtasi, tik sustiprina reguliavimą, mat tenka vis plačiau kovoti su moralinių blogybių sukeltais padariniais.
Ch.Murray siūlo amerikietišką laisvės svajonę sugrąžinti visų pirma atkuriant moralines šeimos, pasididžiavimo darbu, religingumo bei bendruomeniškumo vertybes. Panašias nuostatas prezidento rinkimų maratono metu deklaruoja ir visi respublikonų kandidatai.
Didžiosios Britanijos atsakas konkretesnis. Nors ir šiuo atveju akcentuojama, kad laisvoji rinka tik tada gali būti naudinga visiems, kai remiasi aiškiomis moralinėmis vertybėmis, kiti siūlomi žingsniai turi aiškesnį ekonominį pavidalą. Naująjį bendruomeniškumą siūloma formuoti realizuojant keturis tikslus: bankinę sistemą priartinant prie nedidelių vietos bendruomenių ir taip plėtojant vietinę kapitalo rinką, padedant eiliniams žmonėms įgyti naujų aktyvų ir laužant didelio verslo monopolijas. Pagrindis prioritetas – veikiančios bankinės sistemos, kurią palaužė būsto krizė, tad stringa kreditavimas, atkūrimas.
Siūlomas itin radikalus ir aiškus žingsnis – šalies pašto sistemos pertvarkymas tokiu būdu, kad jis išplėstų savo šiuo metu ribotas mažmeninės bankininkystės funkcijas. Teikdamas mažos apimties kreditus vietinei rinkai paštas esą padėtų vietinėms investicijoms, o ne pasikliautų užjūrio spekuliacijomis (kaip nepaminėti to fakto, kad „Snoro“ epopėjos fone P.Blondo įžvalgos gali pasirodyti vertos aptarimo ir Lietuvoje).
Antruoju žingsniu būtų skatinamas vietos bendruomenių valdomų investicinių fondų, investuojančių išimtinai vietinėje rinkoje, kūrimas pasitelkiant jau minėtą pašto infrastruktūrą. Plėtojant stiprių bendruomenių atsikūrimą turėtų būti visais įmanomais būdais palaikomas pirkimas iš vietos tiekėjų. Galiausiai visais įmanomais būdais skatintinas kapitalo sugrąžinimas dirbantiems žmonėms, nes, priešingai nei marksizmas, konservatyvizmas tiki, kad turtas ir klestėjimas turi pasiekti visus gyventojų sluoksnius.
Kaip baigiamasis akordas – “raudonasis” torizmas deklaruoja esą neišvengiamą būtinybę sutraukyti saitus su stambiuoju verslu: „Privalome sunaikinti ekonomikos modelį, kai konkurencija nužeminama iki kartelio, kuris, naikindamas konkurentus, minimizuodamas atlygius bei kartu su kairiaisiais liberalais skatindamas imigraciją, generuoja milžiniškus pelnus.“ Toks, pasak P.Blondo, pusiau slaptas aljansas tarp dešiniųjų ekonominių liberalų ir kairiųjų liberalų sunaikina daugumos žmonių pajamas ir stumia juos žemyn visuomenės laipteliais.
Jei nediskutuosime apie idėjas, tai ir vėl artėjančių rinkimų laukimas virs tuščių pažadų barstymu naiviems rinkėjams ir nepaliaujamu bevaisiu piktinimusi, kad esą kaip visada nėra už ką balsuoti.

Jei nediskutuosime apie idėjas, tai ir vėl artėjančių rinkimų laukimas virs tuščių pažadų barstymu naiviems rinkėjams ir nepaliaujamu bevaisiu piktinimusi, kad esą kaip visada nėra už ką balsuoti.