Nesuklysime teigdami, kad didelė dalis Lietuvos užsienio politikos darbotvarkės, pradedant nuo nepriklausomybės atkūrimo 1991 m., buvo kuriama Vašingtone. Tai pasakytina ir kalbant apie Iraką, ir apie Afganistaną, ir apie NATO, ir apie Lietuvos vaidmenį posovietinėse šalyse, ir apie jos santykius su Vakarų Europos šalimis.

Kritikai Lietuvoje pabrėžia, kad Lietuvos karinių pajėgų siuntimas į Afganistaną gal dar ir buvo pateisinamas, tačiau savų kariškių siuntimas į Iraką esą buvusi didžiulė klaida. Lygiai taip pat pašaipiai nemažai lietuvių žvelgia ir į Lietuvos valdžių įsipareigojimus plėsti demokratiją buvusioje Sovietų Sąjungoje, kai pati Lietuva savų problemų turi iki kaklo. Be to, juk jau esą seniai išsiaiškinta, kad demokratija negali būti eksportuojama, – ji turi išsivystyti iš šalies istorijos, kultūros ir šiuolaikinės politikos matricos.

Visiems šiems skeptikams, kritikuojantiems Lietuvą už Amerikos politikos palaikymą Rytų ir Centrinės Europos atžvilgiu, galima atsikirsti paprastai: kaip Lietuva galėtų nepaisyti pagalbos prašymo iš valstybės, kuri daugiau nei kuri kita padėjo pasiekti Lietuvai prioritetinius užsienio politikos tikslus, – juk JAV padėjo Lietuvai įstoti į NATO bei skatino Briuselį priimti ją dar ir į Europos Sąjungą. Be to, kaip ji galėtų atmesti bet kokį JAV prašymą, jeigu JAV yra vienintelė valstybė, turinti karines pajėgas, galinčias apginti Lietuvą nuo agresijos iš Rytų?

Tačiau dabar, kai žmonės, atsakingi už invaziją į Iraką, neteko valdžios, o neokonservatyvizmo šalininkai, rėmę neišmintingą vienašališką Amerikos politiką, buvo diskredituoti, Lietuvai, regis, atėjo laikas formuoti savo politiką, kuri nebūtų kuriama Vašingtone. Ne dėl to, kad prezidento Baracko Obamos administracija mažiau remia Lietuvą nei buvusi administracija. Prezidentas kategoriškai pareiškė liekąs ištikimas įsipareigojimams dėl visų NATO narių saugumo. O JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton Taline patvirtino, kad JAV šiuo metu neketina iš Europos atšaukti savo branduolinių ginklų.

Be to, didesnio savarankiškumo nuo JAV Lietuvai reikia ir dėl to, kad toji globa padeda išspręsti tik tai, kas nuo JAV priklauso, o kitų problemų išspręsti nepadeda ir netgi trukdo. Konkretus pavyzdys – Lietuvos ir Rusijos nesutarimai. Jokios importinės strategijos nepadės, čia, matyt, vertėtų remtis į Europos Sąjungą ir sveiką nuovoką. Būdama didelė ir politiškai bei ekonomiškai galinga, ES galėtų padėti Lietuvai išspręsti kai kurias tarptautines problemas. Bet čia kyla klausimas, ar ES veikia kaip išties vieninga sąjunga. Šiuo metu atsakymas yra kategoriškas NE.

Iš tiesų esama nerimą keliančių požymių, kad didesnė ES narių dalis eina keliu, vedančiu prie dvišalės, o ne daugiašalės politikos. Turint omenyje tiek santykius su Rusija, tiek Iraką, tiek kitas tarptautines problemas. Ir šį toną diktuoja galingosios Prancūzija bei Vokietija.

Tuomet svarbiausias Lietuvos užsienio politikos tikslas, regis, turėtų būti užtikrinti glaudžius ir harmoningus santykius su tomis kaimyninėmis valstybėmis, kurios supranta, kodėl Baltijos šalys nerimauja dėl Maskvos politikos ir žaidimų.
Į šią kategoriją patenka Lenkija ir Šiaurės šalys. Taigi su šiomis valstybėmis Lietuvos santykiai turėtų būti puikūs. Deja, nėra. Ir medaus statinėje šaukštu deguto dažniausiai tampa ne patys reikšmingiausi dalykai – tarkime, lenkų pavardžių rašymo Lietuvoje problema.

Įveikusi šiuos nedidelius nesutarimus, Lietuva išloštų ir ekonominėje, ir politinėje, ir tarptautinėje plotmėje. Ji galėtų remtis į Lenkiją Briuselyje. Ir ne tik ten. Juk Lenkijai pavyko pagerinti santykius su Vokietija, atrodo, kad ir su Rusija. Ši permaina ir Lietuvos bičiulystė su Lenkija galėtų šiek tiek atšildyti atvėsusius Lietuvos ir Rusijos bei Lietuvos ir Vokietijos santykius.

O kalbant apie Lietuvos santykius su Šiaurės šalimis tenka pasakyti, kad juos kartina tai, kas lietuviams atrodo ne itin svarbūs dalykai, – įstatymas dėl mažamečių apsaugos ir pastarasis skandalas dėl homoseksualų parado. Po šių istorijų Skandinavijos šalyse padaugėjo žmonių, Lietuvą vertinančių kaip homofobų tautą.

Čia derėtų priminti, kad siekdama tapti ES ir NATO nare, Lietuva įsipareigojo priimti demokratines abiejų organizacijų vertybes. Kreipdama dėmesį į visus rimtus nuogąstavimus dėl savo kalbos ir vertybių išsaugojimo, tokia maža valstybė kaip Lietuva, be abejo, privalo laikytis ir šių įsipareigojimų. Vis dėlto teisybė yra ta, kad šiuolaikiniame pasaulyje negali būti dramatiško nesuderinamumo tarp veiksmų šalies viduje ir jos tarptautinių įsipareigojimų.

D.Krickus yra Mary Washington universiteto garbės profesorius, vadovavęs JAV jūrų pėstininkų universiteto H.L.Oppenheimerio karo strategijos katedrai, ir nuolatinis www.lithuniatribune.com bendradarbis.