Paprastai po kiekvieno kritiško straipsnio pasirodymo bet kuriame laikraštyje ar žurnale būtinai atsiranda tvirtinančių, kad šis straipsnis užsakytas, o žurnalistas nupirktas ar bent jau papirktas. Jei straipsnis arba laida apie konservatorius, vadinasi, jį užsakė ir nupirko socialdemokratai arba Rolando Pakso “tvarkiečiai”, jei apie Viktorą Uspaskichą – jo atsiradimą inspiravo ir apmokėjo konservatoriai. Jei neigiamai aprašyta kokia nors telekomunikacijų bendrovė ar bankas, tai už to neabejotinai stovi konkurentai, o jei į dienos šviesą imamos traukti kokio mero ar vadovo nuodėmės, tai vėlgi esą lėmė tik pinigai ir kažkokie anoniminiai priešai, kurie žurnalistus apipylė tūkstančiais litų.

Tokių primityvių kaltinimų dažnai girdi ir “Veidas”: esą mūsų reitingai perkami, turtuoliai už vietas turtingiausiųjų sąraše susimoka, kandidatai Metų vadovo konkurse irgi už kiekvieną žodį privalo atsiskaityti finansiškai. Kai “Veidas” ėmė rašyti apie nekilnojamojo turto burbulą ir apie tai, kad būstų kainos kris, NT plėtotojai mus taip pat ėmė kaltinti užsakymų vykdymu. Kai pasiteiravome, o kas užsakovai, išgirdome kažkokį mykimą ir teiginį, kad mes vis tiek nupirkti. Tikriausiai mus nupirko žmonės, kurie džiaugiasi, kad nekilnojamasis turtas pinga.

Jei visi žurnalistai būtų taip perkami, kaip kalbama, tai jie važinėtų jaguarais ir gyventų rūmuose. Deja, negyvena, o važinėja troleibusais. Vadinasi, arba jie pigiai nuperkami, arba yra kitų priežasčių. Tad kokios tos priežastys? Dvidešimtaisiais nepriklausomybės metais keista konstatuoti, kad tai yra valstybinių institucijų ir privačių bendrovių neskaidrumas. Dabar jos dvigubai trigubai mažiau viešos ir skaidrios nei, tarkime, prieš dešimt metų.

Štai keletas pavyzdžių. “Veidas” nusprendžia parengti straipsnį apie “Sodros” reformą ir nori pakalbinti socialinės apsaugos ir darbo viceministrę, o ši kalbėti nenori, nes esą neturi ko pasakyti. Ką gi, gavęs tokį atsakymą, žurnalistas priverstas ieškoti kitų šaltinių – opozicijoje, tarp ekspertų, tarp pensininkų, gaudyti nuogirdas. Toks straipnis, žinoma, bus kritiškas, nes pozityvios informacijos suteikti galėję klerkai tylėjo. Pasirodžius tokiam straipsniui prasideda: va ir vėl užsakytas rašinys, va ir vėl nėra objektyvios informacijos, reikia kažką daryti, reikia leisti naujus pozityvios informacijos leidinius.

O kas dėl viso to kaltas? Ir Socialinės bei darbo apsaugos ministerija – ne išimtis. Lygiai toks pat vaizdas ir toks pat neskaidrumas ir Sveikatos apsaugos, ir Aplinkos, ir Vidaus reikalų ministerijose. Gal premjeras to nežino, bet šiose institucijose su informacijos sklaida ir viešumu susijusi padėtis tragiška.

Beje, kad ir kaip būtų keista, viešumo ir skaidrumo dabar mažiau ir privačiose bendrovėse, ypač stambiose korporacijose. Tarkime, jei žurnalistui per valandą nepavyksta sužinoti, kas yra bendrovės “Viasat” vadovas, nes tai slepiama, arba jei per savaitę niekaip nepavyksta susisiekti su kokio nors banko vadovu, tai tos bendrovės po kiek laiko neturėtų ieškoti, kas kaltas, kad apie jas pasirodė kritiškas straipsnis. Ir dėl to kalti tikrai ne žurnalistai, o pačių kompanijų slapukavimas, neskaidrumas, informacijos blokavimas ar tiesiog tyčiojimasis iš žiniasklaidos.