Netrukus pasirodysiančioje knygoje atskleidžiama, kad dauguma Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių buvo ne tie, kurie inicijavo Sąjūdį, o tie, kurie tikrųjų iniciatorių buvo į jį pakviesti.

Tikroje ir hipotetinėje Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje iš 36 pavardžių sutampa vos dešimt. Hipotetinį 36-uką sudarė grupė Vilniaus, Kauno Vytauto, Klaipėdos universitetų istorikų, sociologų ir politologų, Sąjūdžio priešaušrio tyrimus sudėję į knygą „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“, kurią leidžia “Baltos lankos”, o interviu su to meto įvykių dalyviais – dar ir į gyvąjį archyvą DVD formatu.
Tyrėjai išanalizavo tuomečius visuomeninius judėjimus, klubus, diskusijų erdves ir iš juose aktyviausiai dalyvavusių 1,7 tūkst. žmonių išskyrė svarbiausius 36 lyderius, kurie teoriškai ir turėjo sudaryti Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Tačiau kaip atsitiko, kad 1988 m. birželio 3 d. išrinktoje Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje atsirado vietos net kompartijos nariams, bet neliko tiems, kurie iš tikrųjų inicijavo Sąjūdį? Kodėl daugelis tikrųjų Sąjūdžio iniciatorių ir net istorinio susirinkimo Mokslų akademijoje organizatorių taip ir liko ne tik Sąjūdžio, bet ir tolesnio Lietuvos valstybės viešojo gyvenimo užkulisiuose? Tyrėjai ir bando atsakyti į šį klausimą.
Viena  šio Lietuvos mokslo tarybos finansuoto tyrimo iniciatorių Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė dr. Ainė Ramonaitė sako mintį apie tokią knygą brandinusi dešimtmetį, nes nuodugnaus būtent mokslinio tyrimo apie nepažintą Sąjūdžio pramotę lig šiol nebuvo.

Birželio 3 d. susirinkimas – ne spontaniškumas, o gera strategija
A.Ramonaitė stebisi, kad daugeliui to meto įvykių liudininkų Sąjūdžio susikūrimas atrodo it spontaniškai susiklosčiusi atsitiktinumų virtinė. Bet tai buvo ne likimo dovana, o geros strategijos ir puikaus organizavimo vaisius. Sąjūdis neatsirado tuščioje vietoje – jį subrandino bažnytinis, etnokultūrinis judėjimas, mokslininkų, menininkų, akademinės bendruomenės diskusijų klubai, maištingos jaunimo dvasios kupinas paminklosauginis ir žaliųjų judėjimas. „Galima sakyti – revoliucinė situacija ima spausti iš akmens medų“, – taip to meto revoliucinę pokyčių nuotaiką apibūdino filosofas Arvydas Juozaitis.
Tačiau brandesnio amžiaus autoritetai daug diskutavo, bet konkrečius veiksmus vis atidėdavo. Tada iniciatyvą perėmė 25–33 metų jaunimas. „Alvydas Medalinskas, Zigmas Vaišvila, Artūras Skučas – žinojom, kad jie buvo svarbūs Sąjūdžio gimimo procese, nors atrodė, kad galutinius sprendimus nulėmė vyresnieji. Iš tikrųjų būtent jaunimas, matydamas, kad vyresnieji nesiryžta, o gal jiems trūksta ir organizacinių gebėjimų, ėmė viską organizuoti patys“, – tyrimo išvadas pateikia A.Ramonaitė.
Lemiamą postūmį Sąjūdžiui įkurti būtent tuo metu davė Estijoje balandžio 13 d. įkurto Liaudies fronto narių Ivaro Raigo ir Michailo Bronšteino atvykimas į Lietuvą. Pasak A.Juozaičio, „jie buvo galbūt kaip ta trąša, kuri šiek tiek mus paaugino“. Estai atvyko ekonomistės Kazimieros Prunskienės pakviesti į konferenciją. Po jos gegužės 26 d. K.Prunskienė ir jos aspirantas A.Medalinskas surengė svečių susitikimą su ekonomistais. Svečiai pasakojo apie Estijos liaudies frontą ir ragino Lietuvą sekti Estijos pavyzdžiu, tačiau, pasak A.Medalinsko, salė tik nuščiuvo, įsivyravo nejauki atmosfera.
Užtat jaunasis aspirantas nenuleido rankų ir rado palankesnę auditoriją estų idėjoms: jau kitą dieną Mokslų akademijos salėje surengtame susitikime su I.Raigu nutariama neatidėlioti lietuviškojo Liaudies fronto steigimo ir organizacinis darbas patikimas keturiems asmenims – aplinkosaugininkui Z.Vaišvilai, „Talkos“ klubo vadovui Gintarui Songailai, mokslininkui A.Medalinskui, o dėl ketvirto asmens liudininkų prisiminimai išsiskyrė. Bet faktas, kad organizacinėje grupėje paskui dar dirbo Mokslų akademijos darbuotojas Saulius Lapienis, matematikas, klubo „Žemyna“ narys Eigirdas Gudžinskas, architektas A.Skučas. Jie kartu su filosofais Romualdu Ozolu ir Broniumi Genzeliu tapo iniciatyviniu branduoliu, kuris suformavo strategiją, kaip sukurti platų, visuomenėje įtakingą judėjimą, ir gebėjo ją įgyvendinti per vieną savaitę.
Tiesa, Sąjūdis vos negimė diena anksčiau – birželio 2-ąją per planinį Mokslininkų rūmų renginį Verkių rūmuose garsiai pasiūlyta tuoj pat įsteigti Liaudies frontą. Bet vis dėlto nusvėrė palaikantieji pirminį planą.
Naujoje knygoje rašoma, kad po diskusijos Verkių rūmuose A.Medalinskas ir E.Gudžinskas sutarė su R.Ozolu tą patį vakarą susitikti jo namuose. Prie jų prisidėjo A.Skučas. R.Ozolas pasiūlė eiti į lauką, kad nebūtų pasiklausoma pokalbio, ir taip Tauro kalnas tapo vieta, kur buvo aptartos kandidatūros į būsimą iniciatyvinę grupę, kiti klausimai.
Nors tarpusavyje ir nesusitarę, birželio 3-iosios susirinkimą strategavo ir dar viena grupė. B.Genzelis savo bute su G.Songaila, Petru Vaitiekūnu ir, rodos, Audriumi Penkausku sudarė 25 žmonių iniciatyvinės grupės sąrašą. Jis iš esmės sutapo su Tauro kalno būrelio sąrašu, tik buvo platesnis.

Kodėl iniciatyvinės grupės sąrašas būtent toks
Kodėl iniciatyvinėje grupėje atsirado būtent tie žmonės, lėmė du veiksniai: pirma, dviejų iniciatorių grupelių sudaryti ir su pretendentais suderinti sąrašai, antra, susitikime dalyvavę žmonės. Tačiau ir viena, ir kita nulėmė nedidukė daugiausia jaunų žmonių iniciatyvinė grupė. A.Skučas pasakojo, kaip buvo kviečiami žmonės į susirinkimą: jam pagelbėjo jo uošvio poeto Marcelijaus Martinaičio knygutė su meno žmonių telefonais.
O potencialių iniciatyvinės grupės narių jauni tikrieji Sąjūdžio iniciatoriai ieškojo tarp autoritetų. Jie suprato: kad Sąjūdis turėtų didelę įtaką ir nebūtų valdžios užgniaužtas, į jį turi patekti didelį kultūrinį kapitalą turintys ir reformoms nusiteikę visuomenės žinomi rašytojai, aktoriai, žurnalistai. E.Gudžinskas prisimena, kaip skambino Justinui Marcinkevičiui ir įkalbinėjo ateiti: „Sakiau, pabūkite nors pribuvėja, pažiūrėkit, kas gimsta.“
Susirinkime buvo pasiūlyta kandidatų ir ekspromtu. „Vytautas Landsbergis dalyvaudavo kai kuriuose renginiuose, šmaikščiai pasisakydavo. Bet jį išrinko į iniciatyvinę grupę, nes jis išėjo į tribūną ir tiesiai pasakė: „Reikia kurti Liaudies frontą“, – prisimena G.Songaila.
Knygos autoriai pastebi, kad Bažnyčios ir katalikiškojo pogrindžio ar disidentų atstovams iniciatyvinėje grupėje vietos neatsirado, tačiau čia buvo nemažai komunistų partijos narių ar reikšmingas pareigas einančių žmonių. Šie, B.Genzelio teigimu, Sąjūdžiui suteikė ne tik psichologinę, bet ir tam tikrą teisinę apsaugą – sovietinė valdžia galėjo lengvai susidoroti su visuomenėje nežinomais žmonėmis, bet ne su autoritetais.
Kai kurie iniciatyvinės grupės nariai vargiai buvo savaimios visuomenės, iš kurios kilo Sąjūdis, lyderiai, nors ir išsiskyrė ne visai sisteminėmis pažiūromis. Raimundas Rajackas, Juozas Bulavas, Antanas Buračas, Romas Pakalnis, K.Prunskienė tuo metu buvo žymūs mokslininkai, rašytojai Just.Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis, Vytautas Bubnys, Vytautas Petkevičius, Sigitas Geda, dainininkas Vaclovas Daunoras ar aktorius Regimantas Adomaitis turėjo didelį autoritetą visuomenėje. Tačiau jie nebuvo labiausiai įsitraukę į savaimios visuomenės tinklus. „Kas geriau sugeba vairuoti, tegu vairuoja, o kas geriau plauna ratus – tegu plauna“, – šiandien sako E.Gudžinskas, nors, neslepia, būdavo apmaudu, kad Sąjūdyje atsirado ir perėjūnų.

Kas tikrieji Sąjūdžio iniciatoriai
Knygos „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“ autoriai, išanalizavę anuomečius pilietinius sovietinei sistemai nepaklusnius tinklus, išskyrė savaimios visuomenės lyderių sąrašą. Pagal moksline metodologija paremtą klasifikaciją pagrindiniai Sąjūdžio įkūrimo organizatoriai – A.Medalinskas, A.Skučas, G.Songaila, B.Genzelis, R.Ozolas patenka tarp dvidešimties arčiausiai savaimios visuomenės tinklo centro esančių žmonių, Z.Vaišvila, E.Gudžinskas, S.Lapienis taip pat arti sąrašo pradžios. M.Martinaičio, V.Musteikio, A.Juozaičio kontaktai irgi tiesiogiai padėjo sukviesti žmones į įvykius, nulėmusius gegužės 27-osios ir birželio 3-iosios renginius Mokslų akademijoje. Per šiuos kelis savaimios visuomenės centre buvusius asmenis susisiejo vos ne visi svarbiausi savarankiškos visuomenės židiniai, neišskiriant net pankų, sudariusių žaliaraiščių pagrindą.
Vienas Sąjūdžio pirmeivių E.Gudžinskas, dabar bene mažiausiai žinomas žmogus iš šio iniciatyvinio būrelio, šiandien sako: „Politika – scenos žanras, o aš nemėgstu rampos šviesų. Kažkiek dar dalyvavau tolesnėje veikloje, buvau Krikščionių demokratų partijos narys.“
Ar vieną tiesioginių Sąjūdžio gimimo dienos architektų bent pakviečia į Sąjūdžio sukakčių minėjimus? E.Gudžinskas to nesureikšmina ir sakosi nemėgstantis renginių. Dabar atėjo nauji žmonės ir visų senųjų nebeprisimena. Ar neskaudu? „Skauda tik tada, kai matai kvailai darant, o renginiai nesvarbu“, – pabrėžia E.Gudžinskas, buvęs užmirštas, bet naujojoje knygoje vėl pastatytas į Sąjūdžio pirmeiviui derančią vietą istorijoje.

Aušra Lėka

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė
1. Bronius Genzelis
2. Arvydas Juozaitis
3. Algirdas Kaušpėdas
4. Česlovas Kudaba
5. Ingė Lukšaitė
6. Alvydas Medalinskas
7. Algimantas Nasvytis
8. Romualdas Ozolas
9. Artūras Skučas
10. Gintaras Songaila
11. Regimantas Adomaitis
12. Vytautas Bubnys
13. Juozas Bulavas
14. Antanas Buračas
15. Algimantas Čekuolis
16. Virgilijus Čepaitis
17. Vaclovas Daunoras
18. Sigitas Geda
19. Julius Juzeliūnas
20. Bronislovas Kuzmickas
21. Vytautas Landsbergis
22. Bronius Leonavičius
23. Meilė Lukšienė
24. Alfonsas Maldonis
25. Justinas Marcinkevičius
26. Jokūbas Minkevičius
27. Romas Pakalnis
28. Saulius Pečiulis
29. Vytautas Petkevičius
30. Kazimira Prunskienė
31. Vytautas Radžvilas
32. Raimundas L.Rajackas
33. Arvydas Šaltenis
34. Vitas Tomkus
35. Zigmas Vaišvila
36. Arūnas Žebriūnas
Hipotetinis savaimios visuomenės tinklo lyderių 36-ukas*

1. Bronius Genzelis
2. Arvydas Juozaitis
3. Algirdas Kaušpėdas
4. Česlovas Kudaba
5. Ingė Lukšaitė
6. Alvydas Medalinskas
7. Algimantas Nasvytis
8. Romualdas Ozolas
9. Artūras Skučas
10. Gintaras Songaila
11. Vytenis Almonaitis
12. Vytenis Andriukaitis
13. Birutė Burauskaitė
14. Ramunė Butkevičiūtė-Jurkuvienė
15. Saulius Gricius
16. Napoleonas Kitkauskas
17. Antanas Kontautas
18. Irena Kubilienė
19. Mečys Laurinkus
20. Nijolė Leščinskaitė-Balčiūnienė,
21. Marcelijus Martinaitis
22. Rimantas Matulis
23. Vytautas Musteikis
24. Algirdas Patackas
25. Saulius Pikšrys
26. Veronika Povilionienė
27. Ida Stankevičiūtė
28. Tadas Šidiškis
29. Arvydas Šliogeris
30. Edvardas Šiugžda
31. Antanas Terleckas
32. Jonas Trinkūnas
33. Deividas Urbonas
34. Aidas Vaišnoras
35. Zita Vanagaitė
36.Alfonsas Vinclovas
* Aktyviausi iš 1,7 tūkst. asmenų, vadovavusių ar aktyviai dalyvavusių to meto pilietiniuose kultūriniuose judėjimuose