Aną dieną išgirdęs, kad savivaldybės prašo papildomų pinigų įstatymo numatytoms socialinėms išmokoms, premjeras nustatė Lietuvos ligą. Pasirodo, šalį kamuoja išlaikytinių sindromas.

Diagnozavus ligą, prabilta ir apie vaistus. Visos išmokos esą tuoj pat sumažės, kai tik bus atsijoti simuliantai. Deja, premjero argumentai klampoki ir nenuoseklūs. Paskelbęs, kad visokia parama turi būti atimta iš tų, kurie jos gviešiasi neteisėtai, jau kitame sakinyje premjeras aiškino, jog “pinigų šiaip jau pakelėse nesimėto ir Vyriausybė neturi galimybių išeiti į laukus ar miškus bei tuos pinigus surinkti”. Pirmu atveju problemos ištakų ieškoma praskydusiose tautos vertybėse ir jos polinkyje sukčiauti, antruoju – prakiurusioje valstybės piniginėje. Vis dėlto, jei ligos sukėlėjas neaiškus, vaistus tenka skirti apgraibomis.

Pernai rudenį valdžia nutarė, kad bedarbis tris mėnesius gali išgyventi gaudamas vos per 600 Lt, po to jis jau taip užsigrūdina, kad ir nepilnų 400 Lt visiškai užtenka, tad vienu ypu praktiškai dvigubai sumažino nedarbo socialinio draudimo išmoką. Žmogiškai kalbant, pavogė iš tų, kurie garbingai mokėdami mokesčius “Sodrai” užsidirbo tuo metu galiojusio dydžio nedarbo socialinio draudimo pašalpą.

Kita vertus, net tokią kuklią nedarbo pašalpą gauna vos per 50 tūkst. iš daugiau nei 320 tūkst. Lietuvos bedarbių. Tokia gaunančių mizerišką ir negaunančių jokių valstybės išmokų proporcija – puiki terpė šešėlinei veiklai klestėti. Ir neatsitiktinai jai pritariančiųjų Lietuvoje auga kaip ant mielių. Ironiškai galima pastebėti, kad dauguma iš tų negaunančių nedarbo pašalpos, bet prašančių varganų vos per 300 Lt socialinės paramos, už kurią niekaip neišgyvensi, tikrai nedemonstruoja išlaikytinių dvasios – juk jie kažkaip verčiasi. Kitas klausimas, ar tie jų pinigų uždirbimo būdai yra teisėti.

Netiesiogiai panašia logika dvelkia ir tai, kad, pavyzdžiui, potencialių statybininkų darbo biržose ieškantys darbdaviai jų sunkiai randa, nors užsiregistravusių statybininkų profesijas turinčių žmonių nemažai. Ir darbdaviai piktinasi, ir visuomenė viešai nepatenkinta. Bet tie patys darbdaviai tikrai suvokia, kad jeigu Lietuvoje šeimos vyras gaus vos per tūkstantį litų, nors be vargo ta pati visuomenė, nenorėdama mokėti PVM, tą statybininką samdys už 3 tūkst. Lt per mėnesį vokelyje, tokio vyro nesupras nei šeima, nei visuomenė ir net pats darbdavys. Juolab kad išgyventi už tūkstantį oficialių litų Lietuvoje, ypač jei turi vaikų ir neturi nuosavo būsto, neįmanoma.

Drastiškai apkarpiusi nedarbo išmokas ir sumažinusi visas socialines išmokas, vienoje kišenėje pinigų valdžia lyg ir sutaupė, bet va kita prasivėrė plačiau. Teigti, kad visi užsiregistravę darbo biržoje tyri kaip ašara ir nuo ryto iki vakaro svajoja gauti bet kokį darbą, būtų naivu. Vis dėlto šalyje, kur per metus ekonomika susitraukia beveik 15 proc., kalbėti apie tai, kad bedarbiai nedirba, nes nenori dirbti, – tai tas pats, kas sakyti, jog mes turime rinką, bet ta rinka be krizių ir nedarbo.

Kita vertus, aiškinti, kad šeimos žmogus, auginantis ikimokyklinukų vaikų, yra tinginys, nes nemato prasmės dirbti už minimalią algą (nepilni 700 Lt per mėnesį), – nusikalstama. Jei toks žmogus eitų dirbti, sumokėjęs už darželį, darbui reikalingą geresnę aprangą ir kelionės bilietus, savo rankose laikytų gerokai mažiau, nei sėdėdamas be darbo namie ir gaudamas socialines išmokas. Kitaip tariant, gaudamas socialinę paramą jis bent jau pavalgo, šiaip ne taip susimoka už skurdų būstą, bent jau mato savo vaikus ir dar turi bent teorinę galimybę kur nors prisidurti. Pradėjęs dirbti už minimalią algą, jis nematys savo vaikų, bent jau mieste žiemą neturės jokių galimybių susimokėti už būstą ir bus priverstas badmiriauti. Antruoju atveju žmogus bent jau parodo, kad jis, priešingai nei valdžia, remdamasis sveiku protu sugeba susiskaičiuoti ir palyginti gaunamą naudą ir patiriamas sąnaudas.

Tai ką daryti? Žinoma, galima prisidėti prie didelio ekonomistų ir žurnalistų choro, tvirtinančio, kad išlaikytinių nuotaikas pravalytų smulkiojo verslo skatinimas ir bandymai padėti žmogui imtis įvairiausių darbų, įsigijus, pavyzdžiui, verslo liudijimą.

Praėję metai šiems žmonėms buvo tikrų iššūkių metas. Tarifas padidėjo beveik iki 2,5 proc., o pajamos sumažėjo. Teko prisiminti, kad privalu prisidėti prie šalies medicinos sistemos ir pradėti mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Ar tie 72 Lt daug? Kaip žiūrėsi. Jei verslo liudijimas per mėnesį duoda vos kelis šimtus litų pelno, tada labai daug. O jei daugiau nei milijoną per metus – tada tiesiog juokinga. Nors, žinoma, anksčiau nemokėta, taigi mokesčių našta padidėjo ir galime samprotauti apie prastėjančią smulkiojo (ar visada?) verslo padėtį.

Vidutinė mokesčių našta savarankiškai dirbantiems žmonėms Lietuvoje 2007 m. sudarė apie 3 proc. (mažiausiai Europoje). Taip skelbia oficialūs “Eurostato” skaičiai. Pavyzdžiui, 2006 m. Vilniaus meras Vilius Navickas su verslo liudijimu deklaravo uždirbęs 117 207 Lt, o jo mokesčiai sudarė 1051 Lt. Jei koks mokytojas tais metais būtų tiek uždirbęs, jis būtų sumokėjęs 37 530 Lt gyventojų pajamų mokesčių ir dar “Sodrai” pervedęs 39 851 Lt. Taigi V.Navicko 1051 Lt mokesčiai būtų lygintini su 77 381 mokytojo valstybei sumokėtų litų.

Politikų ir jų ideologų viešai deklaruojama logika tokia: meras buvo verslininkas, jis gavo pajamų už nuomą ir verslo liudijimą. Mokytojas – samdomas darbuotojas. Jį “išlaiko” verslininkai. Taigi jis turi jiems atsilyginti bent jau mokydamas jų vaikus ir tempdamas pinigus į biudžetą. Merui reikia gatvių, jis turi motociklą, automobilį (gal net ne po vieną), vaikų. Ir viešos paslaugos jam reikalingos. Kas už jas moka? Tas, kuris jas teikia.

Ar vis didėjančios paramos prašytojų gretos rodo, kad tauta linkusi sukčiauti? Greičiau jau liudija, kad, kitaip nei valdžios galvos, žmonės gyvena realiame pasaulyje ir bandydami išgyventi kaip sugeba, taip ir sukasi.