BFL

Mūšis, paliaubos, kompromisų nesilaikymas, vėl surikiuotos kariaunos, po to vėl momentinės paliaubos, taip pat pasibaigusios žodžio sulaužymu, vėl kaktomuša. Maždaug taip galima apibūdinti tai, kas aukščiausiuose valstybės valdžios ešelonuose vyksta jau trečias mėnuo. Konservatorių ir liberalcentristų, dviejų valdančiosios daugumos brolių, dvikova žūtbūtinė. Tarpusavio apsižodžiavimuose, seniai peržengusiuose ne tik politinės kultūros, bet ir nekaltumo prezumpcijos ribas, atrodo, seniai užmiršti ne tik valstybės interesai, bet net konflikto priežastys.
Prezidentė kaip mama leido vaikams pasimušti, net pakurstė nesutarimus, o paskui vėl liepė taikytis. Dalis valstybės piliečių patikėjo sąmokslo teorijomis apie rengiamus vos ne valstybės perversmus ir mitinguose grūmoja visiems manantiems kitaip. Tam tikroje žiniasklaidoje tiražuojama operatyvinė nepatikrinta medžiaga kelia nerimą ne tiek dėl savo turinio, kiek dėl akivaizdaus fakto, kad valstybės specialiosios tarnybos, tiksliau, šiuo atveju tarnyba, savo informaciją (ar dezinformaciją) panaudoja politinėms kovoms.
Kas iš tikrųjų atsakingas už tokį politinį chaosą, ir dar tokiu laiku, kai valdančioji dauguma turi paskutinį šansą padėti juridinius pagrindus savo visos kadencijos prioritetiniam tikslui – energetinei nepriklausomybei?

Pirmi kovą pradėjo konservatoriai
„Tikrosios problemos, nuo kurių prasidėjo konfliktas – „Snoras“ ir jo bankrotas, sąmoningai pamirštos. Viskas suvesta į kovą, kurią Tėvynės sąjunga vadina kova už teisingumą, bet ji labai panaši į rinkimų agitacijos pradžią“, – mano politologas Vladimiras Laučius.
Per skandalo triukšmą mažai kas beprisimena, kad tai nebuvo kažkoks sąmoningas FNTT ir jos vadovų puolimas: aštuoni skirtingų institucijų pareigūnai, žinoję apie planuojamą operaciją „Snore“, buvo patikrinti melo detektoriumi, aiškinantis, kuris iš jų nutekino valstybės paslapčiai prilygstančią informaciją, galėjusią sukelti pavojų ne tik bankų sistemos, bet ir visos valstybės stabilumui. Dviem – FNTT direktoriui Vitalijui Gailiui ir jo pavaduotojui Vytautui Giržadui poligrafo rezultatai buvo nepalankūs. Po to prasidėjo sunkiai prognozuojami įvykiai: konservatorių lyderis premjeras Andrius Kubilius ėmė pats diktuoti klausimus poligrafininkui, pareigūnus atleidęs iš darbo vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis imtas kaltinti klanų rėmimu, nors atleidimas, atrodytų, logiškas, nes ką FNTT galėtų veikti vyrukai, kuriems panaikintas leidimas dirbti su slapta informacija.
Politologo V.Laučiaus įsitikinimu, tai konservatoriai pradėjo politinę kovą, pareiškę, kad jiems netinka FNTT vadovų atleidimas ir tokį sprendimą priėmęs ministras. Galiausiai puolimas buvo nukreiptas ir prieš prezidentę, nes susikirto jos ir premjero vadovaujamos partijos požiūriai. Atrodęs kaip tradicinis priešrinkiminis šou, skandalas pradėjo įgauti pavojingą pagreitį, keldamas kur kas rimtesnius klausimus, nei kas kelis mėnesius iki rinkimų pabus vidaus reikalų ministru.

Kuo tokia išskirtinė FNTT
Net darant prielaidą, kad FNTT vadovai gali būti ir nekalti dėl informacijos apie „Snorą“ nutekinimo (nes melo detektorius kitose valstybėse paprastai būna papildomas, bet ne vienintelis kaltės įrodymas, o šiuokart apie kitus įrodymus R.Palaitis tik neaiškiai mykia), vis dėlto kodėl dėl tų dviejų asmenų ant kortos konservatoriai stato viso šios kadencijos Seimo ir energetikos projektų, kurie buvo konservatorių valdymo pagrindinis tikslas, likimą?
Niekas neprisimena, kad konservatoriai taip karštligiškai gintų kokį kitą pareigūną, nes nėra ko prisiminti. Prieš kelerius metus dėl labai panašios kaip šįsyk priežasties – galimo slaptos informacijos nutekinimo konservatoriams – iš Valstybės saugumo departamento išmesti aukšti pareigūnai Vytautas Damulis ir Kastytis Braziulis. Tačiau konservatoriai jų taip aklai negynė. „Kas sakė, kad jiems nepadėjome? Suradome darbą energetikos įmonėje, o kodėl juos iš ten atleido, reikia klausti energetikos ministro ar dar aukščiau“, – aiškina įtakingas konservatorius Jurgis Razma.
Vis dėlto darbo suradimas (kas, švelniai tariant, nerodo didelio teisingumo paprastų piliečių atžvilgiu) – ne tas pat, kas bandymas grąžinti į postą. O ar kas iš politikų gulė ant bėgių, kai buvo atleidinėjamas STT vadovas Valentinas Junokas, kada šis užkliudė zuokinio „Rubicono“ interesus, ar kai iš posto politikų imtas ir išspirtas vienu geriausių kriminalistų vadintas policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius? Galų gale konservatoriai taip nesižudė net dėl keturių šią kadenciją kritusių savo partijos ministrų.
Ką konservatoriai taip aprauda – kvalifikuotus specialistus ar galimybę per juos valdyti labai svarbią instituciją?
Beje, net jei konservatoriams pavyktų grąžinti V.Gailių į postą, jie jau padarė meškos paslaugą ir jam, ir visai institucijai: ar po rinkimų atėjusi nauja valdančioji dauguma pasitikėtų FNTT vadovu, kuris taip proteguojamas vienos partijos? Nors V.Gailius atmetė prezidentės užuominas, kad FNTT tikslingai nesidomėjo konservatorių rėmėjais, vis dėlto toks vienos partijos įtūžis praradus jų siūlytą ir, R.Palaičio teigimu, premjero atstovo konkurso komisijoje balsu laimėjusį postą pareigūną nekelia iliuzijų apie tarnybos apolitiškumą.
Skandalo įkarštyje eskaluota, kad FNTT vadovų atleidimas – tai liberalcentristų kerštas, nes FNTT pajudino jų rėmėjų firmas. Tačiau, bent jau liberalcentristų tikinimu, firmelės, paaukojusios neženklias sumas per rinkimus, tikrai nepakankama priežastis įsiūbuoti politinio gyvenimo pamatus.
Ieškant gilesnių FNTT skandalo priežasčių svarbus faktas, kad tai vienintelė politikams likusi tiesioginės įtakos specialiųjų tyrimų institucija: jos vadovus skiria vidaus reikalų ministras, o STT, VSD, Generalinės prokuratūros vadovų skyrimo procedūroje, o kartu ir įtakos balanse, galutinio parašo teisė priklauso prezidentui. D.Grybauskaitė dar prieš dvejus metus reikalavo FNTT reformos, bet politikai apsiribojo kosmetinėmis permainomis ir vadovo pakeitimu.
Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius Algis Krupavičius primena, kad V.Gailiaus paskyrimu Prezidentūra nebuvo patenkinta, – tokią nuomonę išdėstė prezidentės patarėjas Jonas Markevičius. Gal V.Gailiaus išmetimas iš posto – revanšas? Kodėl liberalcentristai, remiami prezidentės, taip skubinosi skirti naują vadovą, nors daugybei valstybės įstaigų ilgai vadovauja ar vadovavo laikini vadovai? Tokia skuba panašesnė į bandymą perimti iš konservatorių galios centrą, nei į bandymą depolitizuoti tarnybą.
V.Laučiaus manymu, tokia įnirtinga kova dėl dviejų pareigūnų gali kelti prielaidą, kad ginamas ne teisingumas, o klaninio pobūdžio interesai: „Neramu dėl Lietuvos, kurios viešojoje erdvėje informacinius ir net politinius partinius karus kovoja ir dalis žiniasklaidos. Tai panašu į gerai organizuotą puolimą, manipuliavimą patiklių žmonių nuomone, nors elementari politinė įžvalga leidžia manyti, kad viskas daroma dėl rinkimų, o ne dėl teisingumo.“
Konservatorių partijos sąsajas su „MG Baltic“ ir jos valdoma žiniasklaida bei su ja bendradarbiaujančia „Achemos“ grupės mass media nesunku įžvelgti, kaip ir kai kurių šios žiniasklaidos, verslo ir politikos asmenų komunikacinius tinklus, pradedant tuo, kad įtakingiausias premjero patarėjas Virgis Valentinavičius į jo komandą atėjo iš „MG Baltic“.

Liberalcentristus iš koalicijos – bet kokia kaina
Vis dėlto jei FNTT skandalas būtų rankų lenkimo varžytuvės, šiandien konservatoriai būtų nugalėtojai. Kitaip ir būti negalėjo, nes jų ir liberalcentristų svorio kategorijos skirtingos tiek pagal mandatų skaičių valdančiojoje koalicijoje, tiek pagal dabartinius pasitikėjimo reitingus. Konservatorių pusėje teisybė, kad kolegialiame organe – Vyriausybėje sunku dirbti, kai vienas ministras demonstratyviai nepaklūsta premjerui ir kolegialiai nuomonei.
O A.Kubiliui teko iš tiesų nepavydėtina situacija: ministro nesuvaldo, savo partijos – juo labiau, nes vos sutikęs su kokiu kompromisu savo vadovaujamos partijos užpuolamas patyčiomis, kad į jį valosi kojas, ir priverčiamas elgtis priešingai – diktuoti liberalcentristams ultimatumus ar iškreipti prezidentei duotą pažadą, jog FNTT buvę vadovai į darbą galės grįžti tik teisiniu keliu, o ne greitutėliai reformavus FNTT.
Liberalcentristai elgiasi tik tiek geriau, kad R.Palaitis tesėjo žodį atsistatydinti, tiesa, dar spėdamas prieš premjero valią paskirti naują FNTT vadovą. Tačiau konservatoriai išsidavė, kad jiems ministro galva – menkas kovos trofėjus, nes svarbiausia susigrąžinti FNTT. Konservatoriams, ko gero, trūks plyš rūpi ištremti liberalcentristus iš valdančiosios koalicijos. Konservatoriai akivaizdžiai provokuoja, kad šie prarastų kantrybę. Vos R.Palaitis pareiškė atsistatydinąs dėl ramybės, bet ne dėl klaidų, Seimo pirmininkė Irena Degutienė viešai ėmė džiūgauti, kad pagaliau jis pripažino klydęs. Konservatoriai grasina atimsią iš liberalcentristų vidaus reikalų ministro postą, mat pasikeitė koalicijos proporcijos, nors nieko nekeitė nei tada, kai perėmė ne jiems skirtą Seimo pirmininko postą, nei tada, kai subyrėjo valinskininkai.
Seimo konservatorių frakcijos seniūnas Jurgis Razma, kad ir kokios būtų skelbiamos paliaubos, nenuilsdamas kartoja, kad koalicijos de facto nebėra, ir neslepia, kad prieš liberalcentristus eitų obuoliauti su bet kuo. Regis, taip ir daro: paramos prašė “darbiečių”, nesunku prognozuoti, ko mainais, sudarė prielaidas grįžti į Seimą Rolandui Paksui (dalis nedalyvavo balsavime, kai kurie balsavo už). Vertybine save vadinančiai partijai – per daug keistenybių. O jei cituotume partijos radikalus, visai neatpažintume konservatorių tapatybės.

Visi pralaimėję
A.Krupavičiaus nuomone, nė vienas konflikto dalyvis nėra šventas, o skirtingais jo etapais buvo svarbūs skirtingi veikėjai. Nėra šiame konflikte ir laimėtojų.
ISM dėstytojas politologas Vincentas Vobolevičius konfrontuojančių partijų elgsenoje įžvelgia ne tik Lietuvoje prieš rinkimus prasidedančius pokyčius bandant save kuo sėkmingiau pozicionuoti. Jis daro prielaidą, kad gal liberalcentristai, atleisdami FNTT vadovus, neplanavo iš to darytis rinkimų žaidimo, bet susiklosčius tokioms aplinkybėms pasinaudojo įprasta schema: mažesnės nepopuliarios partijos prieš rinkimus dažnai pabando atitolti nuo nepopuliarių didesniųjų, su kuriomis buvo valdančiojoje koalicijoje. Partijos bando lošti korta, kad juos skriaudžia, nes žmonėms patinka remti skriaudžiamuosius, kaip buvo R.Pakso atveju.
O I.Degutienės siūlyti priešlaikiniai rinkimai liepą būtų šansas konservatoriams: vasarą rinkėjai mažiau aktyvūs, kas palanku nuolatinių rinkėjų branduolį turintiems konservatoriams, be to, dar nebūtų užsimiršusios FNTT skandalo emocijos.
Politologas V.Laučius daro prielaidą, kad konservatoriams šis skandalas – išsigelbėjimas prieš artėjančius rinkimus. „Partija valdžioje išbuvo štai beveik visą kadenciją, visą laiką išlaikė svarbiausius postus ir koalicinę daugumą Seime, tad jai reikės prisiimti ir atsakomybę už nenuveiktus darbus, o geresnį pasiteisinimą, kaip ilgai besitęsiantis skandalas, sunku rasti. Ši partija mėgsta ieškoti priešų, rodyti į juos pirštais. Štai ir sugalvojo, kaip būnant valdžioje skleisti opozicinius šūkius savo rinkėjams mobilizuoti“, – mano V.Laučius.
Tačiau A.Krupavičius mano, kad pastarųjų savaičių konflikte didžiausia atsakomybė teko prezidentei. „Ji galėjo išspręsti konfliktą, tam turėjo visus svertus savo rankose, bet tuo nepasinaudojo“, – apgailestauja politologas.
Prezidentė, nepatenkindama premjero teikimo atleisti vidaus reikalų ministrą, vis dėlto įkalė konflikto pleištą dar giliau. Ir vis tiek vėliau buvo priversta R.Palaitį paaukoti. Taip galėjo pasielgti iš karto, neleisdama įsisiūbuoti konfliktui, nors, antra vertus, konservatoriai jau pademonstravo, kad R.Palaičio galva jiems nelabai rūpi.
Konservatorių ir liberalcentristų paliaubų požymių bent jau kol kas – nė ženklo. „Pasitikėjimo krizė tęsiasi, ir labai abejotina, ar ją pavyks išspręsti iki Seimo rinkimų rudenį, kaip ir apskritai ar koalicija tiek gyvuos“, – prognozuoja A.Krupavičius.
Premjeras A.Kubilius darnaus darbo iliuzijų nebeturi, nes pats prasitarė, kad dėl Visagino AE koncesijos sutarties teisinius aktus priims dar šis Seimas, o kiti šio projekto klausimai liks kitai kadencijai.
Net darant naivią prielaidą, kad abi konfliktuojančios partijos, kaip deklaruoja, gina teisybę, tebesitęsianti koalicijos brolžudystė atskleidė daug rimtesnes problemas nei elementari priešrinkiminė kova: partijos pasirengusios aukoti savo vertybinius principus ir prioritetinius tikslus, kad tik galėtų manipuliuoti institucija, kuri turėtų kovoti su korupcija nepaisydama partinės priklausomybės.

Konservatorių ir liberalcentristų nesantaikos chronologija
Sausis
Į viešumą praslysta informacija, kad FNTT direktorius V.Gailius tikrintas melo detektoriumi, tiriant informacijos apie operaciją „Snore“ nutekinimą. Rezultatai jam nepalankūs. Konservatorių lyderis premjeras A.Kubilius pats suformuluoja klausimą papildomam tyrimui poligrafu – kad būtų klausiama, ar jis nenutekino informacijos žiniasklaidai, o ne kam kitam. Šis tyrimas V.Gailiui palankus, jo pavaduotojui V.Giržadui – ne. V.Gailius nesutinka jo atleisti iš darbo.
Vasario 14 d.
Vidaus reikalų ministras R.Palaitis FNTT vadovams panaikina leidimą dirbti su slapta informacija ir tuo pagrindu atleidžia iš darbo.
Vasario 21 d.
Seimo Antikorupcijos komisija imasi tyrimo, po kurio padaro išvadą, kad FNTT vadovus į postus būtina grąžinti, ministrą R.Palaitį – atleisti.
Vasario 22 d.
Mitinge prie Prezidentūros reikalaujama grąžinti FNTT vadovus į darbą, kovoti su klanais teisėsaugos srityje.
Kovo 6 d.
Premjeras prezidentei teikia ministro atleidimą, bet ši jo netenkina.
Kovo 12 d.
Seimo pirmininkė I.Degutienė pasiūlo liepą rengti pirmalaikius rinkimus.
Kovo 14 d.
Vakare konservatorių prezidiumas priima ultimatumą: atsistatydinti R.Palaičiui, grąžinti FNTT vadovus į darbą, nutraukti konkursą į FNTT vadovus, per tris dienas parengti ir Vyriausybėje patvirtinti FNTT pertvarkos projektus.
Kovo 15 d.
Vyriausybė rekomenduoja R.Palaičiui stabdyti FNTT vadovo konkursą, šis sutinka, bet vėliau persigalvoja.
Konservatoriai skelbia, kad koalicijos de facto nėra, ir ieško paramos nesvarbu kokios ideologinės krypties partijose.
Kovo 17 d.
Mitinge prie Seimo – reikalavimai atleisti R.Palaitį, grąžinti į pareigas FNTT vadovus.
Kovo 19 d.
Prezidentė skelbia paliaubas: R.Palaitis sutiko atsistatydinti, o FNTT vadovai galės grįžti į postą, tik teisiniu, o ne politiniu keliu. Tačiau A.Kubilių bendrapartiečiai spaudžia kuo greičiau grąžinti juos į darbą. Tada premjeras pareiškia, kad teisinis kelias reiškia ekstra reformuoti FNTT ir taip sudaryti sąlygas atleistiesiems grįžti į darbą.
Kovo 21 d.
R.Palaitis įteikia premjerui atsistatydinimo pareiškimą, tačiau nuo 26 d., kad dar spėtų paskirti naują FNTT vadovą. Seimo Antikorupcijos komisija paskelbia, kad laimėjęs konkursą K.Jucevičius galbūt pradangino per šimtą slaptų FNTT dokumentų, šis tai neigia.
Kovo 22 d.
Premjeras reikalauja atidėti naujo FNTT vadovo skyrimą, R.Palaitis jį paskiria.
Kovo 23 d.
Konservatoriai pareiškia, kad vidaus reikalų ministro posto liberalcentristams nebeatiduos.