Vytautas ŽUKAUSKAS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas

Gerovę pernelyg dažnai siejame tik su darbo vietomis. Pavyzdžiui, atėjus naujam investuotojui skaičiuojame, kiek naujų darbo vietų jis sukurs. Debatuose, diskutuojant, ar reikia Lietuvoje leisti dirbti daugiau žmonių iš tokių šalių kaip Baltarusija ar Ukraina, baiminamės, kad užsieniečiai atims darbus iš Lietuvos piliečių.

Dar vienas pavyzdys: daugumos gyventojų nuomone, pagrindinė verslininko funkcija visuomenėje yra kurti darbo vietas. Kaip parodė Lietuvos laisvosios rinkos instituto užsakymu šiais metais atlikta reprezentatyvi apklausa, taip mano 55 proc. gyventojų. Tokios funkcijos, kaip gaminti prekes ir teikti paslaugas, uždirbti pelną ir kitos, eina po darbo vietų.

Pernelyg dažnai pamirštame, kad mūsų gerovę kuria ne darbo vieta. Toks požiūris susidaro, ko gero, todėl, kad dirbantis žmogus savo gerovę iš kasdienės patirties sieja su darbo vieta – tai yra jo pajamų šaltinis. Jei jis netektų darbo, jo gerovė kristų, bent laikinai. Tačiau tai, kas atrodo svarbu asmeniškai, dar nebūtinai svarbiausia, kai kalbame šalies mastu.

Gerai ar blogai gyvename, lemia ne darbo vietos, o tai, kiek jose sukuriame ir pagaminame. Per pastaruosius 20 metų dirbančiųjų pajamos išaugo apie septynis kartus (neįvertinus kainų kitimo). Tai nutiko nepaisant to, kad daugelio darbo vietų, kuriose dirbome prieš 20 metų, šiandien jau nebėra arba jos iš esmės pasikeitė. Įsivyravus naujoms technologijoms, kompiuteriams, našesniems gamybos būdams tuos pačius darbus padarome su mažiau darbo jėgos, o tai reiškia – ir darbuotojų. Šiandien darbuotojai dažnai dirba su tokiais mechanizmais ir technologijomis, apie kuriuos anksčiau negalėjome nė pagalvoti. Darbuotojai šiandien labiau apmokyti ir produktyvesni. Ir tai yra gerai – atsilaisvinusi darbo jėga gali skirti savo laiką ir energiją kurti ir gaminti tam, kam anksčiau nebuvo laiko ir išteklių, arba tiesiog laisvalaikiui.

Tad daug darbo vietų natūraliai išnyko, tačiau atsirado naujų ir produktyvesnių. Ir tai didino mūsų pajamas. Todėl svarbios yra ne darbo vietos, o tai, kiek jos sukuria, kiek jos yra produktyvios.

Ir ši tendencija niekur nedings. Prognozuojama, kad iki 2035 m. Lietuvoje bus automatizuota pusė dabar esančių darbų. Tai nereiškia, kad nedarbo lygis pakils į neregėtas aukštumas. Ateityje darbuotojai bus reikalingi tokiems darbams, kurių negalės atlikti robotai ir dirbtinis intelektas. Teigiama, kad išnyks darbai, paremti pasikartojančia, monotoniška užduotimi, funkcija. Pavyzdžiui, nebeliks daug darbų automobilių ar tekstilės sektoriuje, apskritai fabrikuose. Dirbtinis intelektas, kompiuteriai ir robotai pakeis vidurinio lygio vadovus, paprastus apskaitininkus, kasininkus ir pan.

Tačiau žmogus ir jo darbas visada liks paklausus. Darbai, kurie kiekvieną kartą atlieka kažkokią unikalią funkciją ar sprendžia vis kitokią problemą, išliks ir klestės. Pavyzdžiui, statybininkai, teisininkai, policija, valytojai, aukšto lygio vadovai niekur nedings. Taip pat liks ir taps net paklausesni darbai, susiję su kūrybiškumu, vaizduote, lyderyste. Ir dėl to gyvensime tik geriau.

Žinoma, prie šio proceso reikės prisitaikyti, ir tai pareikalaus pastangų. Žmonės, gaunantys pajamas iš darbo, kurį ateityje atliks kompiuteriai ir robotai, turės persikvalifikuoti, atrasti, kaip save pritaikyti kitur. Tačiau tai nenutiks pernakt. Nebus taip, kad vieną rytą pusė Lietuvos gyventojų atėję į darbą jame vietoj savęs ras po robotą. Kaita darbo rinkoje yra ir bus, tai nuolatinis, laipsniškas procesas. Jis neišvengiamas ir būtinas, jei norime gyventi geriau. Ne veltui švietimo sistemose taip akcentuojamas kūrybiškumo, kritinio mąstymo, lyderystės, visapusiškumo ugdymas. Tuo remsis ateities darbai.

Tai, kad ne darbo vietos, o produktyvi veikla lemia gerovę, rodo ir per pastaruosius porą šimtų metų smarkiai sutrumpėjęs vidutinis savaitės darbo laikas. XIX amžiuje JAV žmonės per savaitę dirbdavo vidutiniškai apie 60 valandų. Šiandien dirbame 40 val. per savaitę ar mažiau. Ir taip nutiko ne dėl kažkokių darbo kodeksų, draudžiančių dirbti daugiau, o dėl technologinio progreso.

Visa tai rodo, kad vertybė yra ne pats darbas, o tai, ką dirbdami sukuriame. Jei norime gyventi kaip Vakarų Europa, turime dirbti produktyviau ir užsitikrinti pakankamą pragyvenimo lygį dirbdami mažiau. Kaip to pasiekti? Mažinti Lietuvos technologinį ir investicijų atsilikimą. Lietuvos valdžia nuo 2007 m. į mokslo slėnius, technologijų parkus, mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą investavo šimtus milijonų eurų. O rezultatai tokie, kad ES pagal inovacijas esame tik 24 vietoje iš 28 šalių. Pagal investicijas, tenkančias vienam gyventojui, taip pat esame gale. Tai rodo, kad ne valdžiai reikia imtis vykdyti mokslinius tyrimus, investuoti į technologijas ar pradėti kurti verslus. Tai reiškia, jog reikia sudaryti kuo palankesnes sąlygas, kad tai galėtų daryti privatus sektorius.

Pradėti galima nuo pelno mokesčio reinvestuojamam pelnui, t.y. investicijoms, panaikinimo. Taip pat svarbu nedidinti mokesčių ir mažinti juos ten, kur jie akivaizdžiai per dideli (pvz., darbo santykių apmokestinimas). Būtina atsisakyti biurokratijos ir perteklinės reguliavimo naštos. Verslo priežiūra turi būti grįsta minimalia ir būtiniausia priežiūra, o ne ekonomine veikla užsiimančio žmogaus kiekvieno žingsnio reguliavimu, kaip dažnai nutinka šiandien. Apskritai politikai turėtų atsisakyti idėjos, kad gerovę kuria perskirstymas per biudžetą ir godžiųjų verslininkų pažabojimas.