Už juodąją buhalteriją teisiami „darbiečiai“ tapo partijų reitingų lyderiais. Apkaltos būdu iš prezidento posto pašalintas R.Paksas rudenį žada grįžti į Seimą. O teistas A.Zuokas valdo Vilnių. Ar reputacija Lietuvoje jau nieko nebeverta?

„Susikurti reputaciją trunka dvidešimt metų, o sugriauti užtenka penkių minučių. Jei apie tai pagalvotumėte, elgtumėtės kitaip“, – yra pataręs JAV verslininkas ir filantropas Warrenas Buffetas. Bet Lietuvos politikams, priešingai nei demokratiniame pasaulyje, ši aksioma negalioja. Lietuvių politinė meilė visiškai akla: jie kažkodėl myli teistus, net veikiant prieš valstybę sučiuptus politikus, o ir patys politikai nespjauna ant brolystės su susikompromitavusiais kolegomis, jei tik jais pasinaudodami gali turėti valdžią.
Vertybine ir moralia save laikančios Tėvynės sąjungos frakcijos Seime seniūnas Jurgis Razma neslėpdamas sako: įsisiūbavus Vyriausybės krizei, dėl stabilumo (jei tiksliau – valdžios išlaikymo savo rankose) konservatoriai pasiryžę priimti bet kurios partijos paramą, nesvarbu, kokia jos reputacija. Ir, atrodo, toks broliavimasis vyksta. Juodąja buhalterija kaltinami „darbiečiai“ skandalo įkarštyje pareiškia remsią konservatorių inicijuojamus valstybei svarbius projektus, o esant reikalui – ir jų mažumos Vyriausybę. Konservatoriai, lig tol putoję prieš iš prezidento posto nušalinto Rolando Pakso sugrįžimą į Lietuvos politiką jau šį spalį, ilgainiui nurimo, taigi R.Paksas tokią teisę jau turi.
O kad rinkėjai myli ir R.Paksą, ir jo „Tvarką ir teisingumą“, rodo sociologinės apklausos. Dar labiau mylimi V.Uspaskicho „darbiečiai“, kurie per vieną mėnesį  savo rėmėjų gretas sugebėjo pagausinti beveik 8 proc., tapdami reitingų lyderiais. Didžiausią visuomenės pasitikėjimą turinčių politikų sekoje V.Uspaskichas trečias, R.Paksas – šeštas, nors, kad ir kaip atidžiai analizuotumėte jų politines biografijas, nėra jokių ženklų, jog jie būtų išpažinę savo kaltes, dėl jų gailėjęsi, atsiprašę visuomenės ar nuveikę didžiulių darbų valstybės žmonių labui, kurie nuplautų ar bent praskiestų ankstesnes jų nuodėmes. Tad, atrodytų, jokių objektyvių priežasčių šiems politikams pelnyti didelės dalies visuomenės pasitikėjimą ir būti sugrąžintiems į valdžią nėra. Tad kas tautos akyse juos daro herojais? Ar yra tam koks priešnuodis?

Daugumos rinkėjų patarėjas – televizorius
Rasti atsakymą, ką tokio revoliucingo pastarąjį mėnesį nuveikė V.Uspaskichas ir Darbo partija, kad taip šovė į reitingų viršų, nėra sudėtinga: nieko, išskyrus tai, kad santūriai laikėsi tiek FNTT, tiek Garliavos skandalų metu ir kad V.Uspaskichas dažniau matomas televizorių ekranuose, nors kaip europarlamentaras tuo metu turėtų dirbti Briuselyje. Televizijoje viskas, kas rodoma ar kalbama apie šį politiką, net kritiškai ar humoristiškai, pradedant Agurkicho personažu iš „Dviračio žynių“, – vanduo ant jo girnų. „Kitam politikui nuo to, kad jį rodo, gali būti net blogiau, o V.Uspaskicho reitingus kelia bet koks jo pasirodymas TV ekrane. Seimo tinklalapyje buvo fiksuojama, kiek kuris politikas dalyvavo TV pokalbių laidose. Laidų, kuriose V.Uspaskicho dalyvauta, skaičių sulyginau su jo reitingo pokyčiais, ir kreivės visiškai sutapo“, – pasakoja visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vimorus“ direktorius sociologas Vladas Gaidys.
Tačiau esminis klausimas – kodėl V.Uspaskichas ir R.Paksas, nepaisant jų prastos ir jokiais didžiuliais gerais darbais nepagerintos reputacijos, tapo vis geidžiamesni televizijose. Žinoma, rinkimų metais jiems reikia didesnio dėmesio, ir kai kurios laidos (kas galėtų paneigti) galėjo būti užslėpta reklama. Priešingu atveju kartais tektų manyti, kad kai kurių žurnalistų pašnekovų pasirinkimas ir klausimai jiems, anot V.Uspaskicho, „tūpi“.
Galima ir dar viena priežastis. V.Gaidys pasakoja klausęs, kodėl žurnalistai taip dažnai į laidas kviečiasi V.Uspaskichą. Šie atsakė, kad nuo to didėja ne tik jo, bet ir TV laidų reitingas. Taigi nauda lyg ir abipusė, žinoma, jei atmestume, kad žiniasklaida nėra vien tik elementarus verslas be atsakomybės už savo poveikį visuomenei. Tačiau dabartinės valdančiosios daugumos supratimu, visuomenės informavimas niekuo nesiskiria nuo kaliošų štampavimo, todėl, priešingai nei kitaip mąstančiose daugelyje Vakarų demokratijos šalių, mokesčius žiniasklaidai ji sulygino su taikomais kaliošų fabrikams. Tai davė rezultatą: nemažą dalį žiniasklaidos valdo neaiškios reputacijos ir neaiškios geopolitinės orientacijos savininkai, žiniasklaidos misiją matuojantys vieninteliu kriterijumi: ar moka ir ar apsimoka.
O V.Uspaskichui, R.Paksui televizijos – svarbiausia auditorija, nes didžiausią dalį jų žiūrovų, kaip ir „darbiečių“ bei „tvarkiečių“ rinkėjų, sudaro vidutinio ir vyresnio amžiaus mažesnių miestelių ir kaimų gyventojai. Televizija jiems daro didžiausią įtaką: užliūliuoja šokiais ir žaidimais, kitose laidose skelbia vien neigiamą ir paviršutinišką informaciją, o tada į areną išeina gelbėtojai.
„Lietuviams galioja informacinė matrica, suformuota švytuokliniu principu: jei vieni politikai apgauna, metamės prie kitų, nesvarbu, kad ir tie anksčiau buvo apgavę, nes politinė atmintis trumpa. Paklausti, kas geriausiai vadovautų Vyriausybei, žmonės mieliau renkasi V.Uspaskichą nei Andrių Kubilių, nes nelygina V.Uspaskicho su jo paties ankstesne veikla – ar šis ką nuveikė būdamas ministras“, – atkreipia dėmesį Organizacijų vertinimo agentūros ekspertas, Kauno technologijos universiteto doc. dr. Petras Oržekauskas.

Balsuoja už įvaizdį ar už vaizdą
„Tik už įvaizdį – nei už partijų programas, kurių niekas neskaito, nei už reputaciją“, – nė kiek neabejoja įvaizdžio ir reputacijos skirtumus analizuojantis P.Oržekauskas. Jis pabrėžia, kad Vakarų pasaulyje įvaizdžiui politikai skiria labai daug dėmesio, bet kur kas daugiau – gerai reputacijai. Lietuvos politikams reputacija nėra aktualu, nes visus pastaruosius dvidešimt dvejus metus rinkėjai juos vertina tik pagal įvaizdį. Daug politikų net linkę manyti, kad tai vienas ir tas pats.
P.Oržekauskas aiškina, kad taip nėra: įvaizdis – labiau išorinis, lengvai formuojamas ir keičiamas, o reputacija sunkiau apčiuopiama, ji reiškia, kaip asmenį ar instituciją vertina auditorija, ji formuojama daug sunkiau, bet užsifiksuoja ilgam. Štai burleskos šokėja ar „sekspertė“, sumaniusios eiti į politiką, ima dėvėti kuklius drabužius, santūriai kalbėti, ir įvaizdis jau kitoks, tačiau ne reputacija.
Antra vertus, paanalizavus, kas labiausiai daro įtaką Lietuvos visuomenės simpatijoms ir antipatijoms, tenka pripažinti, kad būtent įvaizdis. V.Gaidys primena, kad V.Uspaskicho reitingų Darbo partijos juodosios buhalterijos byla ar įtarimai dėl diplomo autentiškumo praktiškai nenumušė, užtat kur kas didesnį poveikį padarė istorija, kai jis kažkokiai merginai nupirko visureigį.
Žmones labiau nuvylė R.Pakso pasakymas „šikau ir tapšnojau“, nei paskelbti įtarimai pamynus Konstituciją. Net vykstant apkaltos procesui 27 proc. apklaustųjų vis tiek R.Paksą vertino teigiamai, vos kiek daugiau nei pusė, 53 proc., – neigiamai. Dabar neigiamų vertinimų sumažėję iki 37 proc., o R.Paksas, ypač vyresnio amžiaus mažiau išsilavinusių rajonų centrų, kaimų gyventojams – lyg koks Robinas Hudas, keršytojas.

Oponentų klaidos – reitingų mielės
Kadangi įvaizdis Lietuvoje svarbiau už patį vaizdą, politikai tam skiria ir daug dėmesio, ir daug pinigų. P.Oržekauskas lygina dviejų, nors ir nekokios reputacijos, bet charizmatiškų politikų išorinius įvaizdžio efektus: „V.Uspaskichas demonstruoja prabangius automobilius, o Artūras Zuokas nusipirko anglišką taksi automobilį. V.Uspaskichas daug dėmesio skiria savo išorei – kaip jis blaškėsi, kokią šukuoseną pasirinkti, kai plikti pradėjo. A.Zuokas mažiau dėmesio skiria išvaizdai, bet demonstruoja informacinių technologijų išmanymą: jau praėjusią jo mero kadenciją internete galėjai stebėti jo darbo kabinetą.“
V.Gaidys pastebi, kad V.Uspaskichas, būdamas milijonierius, sugeba save pozicionuoti kaip paprastą žmogų, o dabartiniame kontekste, kai kiti politikai dažnai nenori suprasti, ką reiškia susimokėti už šildymą, jam prideda daug politinių dividendų. Neretai net savo trūkumus, pavyzdžiui, netaisyklingą lietuvių kalbą, V.Uspaskichas paverčia pranašumu – savo išskirtinumu.
Tačiau P.Oržekauskas primena, kad V.Uspaskichas ir A.Zuokas ne tik rūpinasi savo išoriniu įvaizdžiu, bet abu yra ir nemažai nuveikę: V.Uspaskichas Kėdainiuose plėtodamas verslą, skirdamas pinigų kai kuriems objektams, o A.Zuokas, kad ir kiek vertas kritikos, bet nenuneigiamai prisidėjęs prie sostinės atgimimo. „Be to, jie gali daryti įtaką savo elgesiui ir įvaizdžiui, užtat esu linkęs abejoti, ar R.Paksas savarankiškas tą daryti. Prisiminkime jo aplinką būnant prezidentu, partijos marginalinę sudėtį, dažnu atveju menkai turinčią ką bendra su tvarka ir teisingumu, todėl, mano manymu, R.Paksas – visiškai dirbtinis projektas. Jo didžiausias pranašumas – kad dalies žmonių akyse jis yra nuskriaustasis, be to, nemėgstamas politinio elito, o tai labai imponuoja Lietuvos rinkėjams“, – pabrėžia P.Oržekauskas.
O dėl trumpos politinės atminties – kas šiandien prisimena, kad V.Uspaskichas slapstėsi Rusijoje, buvo sulaikytas ir vedamas su antrankiais? O vilniečiai, vėl atiduodami sostinę į A.Zuoko rankas, negi buvo spėję užmiršti, kaip jis ketino pilvu į viršų Nerimi paplukdyti miesto tarybos narį, jei nepavyks šio papirkti balsuoti už jo kandidatūrą į merus? „Informacijos įteigimas – sudėtinė įvaizdžio formavimo ir išraiškos dalis, kuri – kas gali paneigti – net naudojant šiuolaikinius psichotroninius efektus „įkelia“ informaciją į žmonių sąmonę“, – sako P.Oržekauskas.
Vis dėlto įvaizdžio formavimo sėkmei, be išorinių, reikalingi ir kiti dėmenys. Visų pirma tikslinė programa savo auditorijai, o šioje srityje, P.Oržekausko nuomone, R.Paksas ir V.Uspaskichas puikiai sugeba manipuliuoti visuomenės emocijomis jautriausiais klausimais, žadėdami išspręsti ir energetikos, ir verslo problemas. Reklaminiuose šūkiuose „darbiečiai“ jau tikina: „Mes žinom kaip“, nors bent kiek mąstančiam rinkėjui turėtų tik kelti juoką vokelių karaliaus V.Uspaskicho samprotavimai apie 1509 Lt minimalią algą, kuri, pasak jo, užkirstų kelią vokeliams.
Dar vienos politikų įvaizdžio mielės – efektyvus oponentų klaidų išnaudojimas savo naudai. O šiuo požiūriu save vertybinėmis laikančios partijos pastaruoju metu suteikė daug progų. Ekspertai pastebi, kad V.Uspaskichas FNTT skandalą, sukėlusį Vyriausybės krizę, panaudojo labai efektyviai: „darbiečiai“ pasirodė kaip tikri valstybininkai – nestojo nė vienon besivaidijančiųjų pusėn, bet pažadėjo remti valstybei svarbius projektus. Jie kur kas išmintingiau už valdančiuosius konservatorius atrodo ir Garliavos istorijoje: nepuolė agituoti budėti prie Kedžių namų, kad sutrukdytų vykdyti teismų verdiktus, nors patys nepaliaujamai ir vanoja teisėsaugą dėl savo partijos juodosios buhalterijos bylos.

Koks pasirinkimas, toks ir rezultatas
Ar yra priešnuodžių šiandieninei situacijai, kai prastos reputacijos politikai už didelius pinigus nusiperka dirbtinai suformuotą teigiamą įvaizdį, o lengvatikiai rinkėjai juo įtiki labiau nei tikruoju vaizdu ir atiduoda į jų rankas valstybės valdymą?
P.Oržekauskas tvirtina, kad padėtis tikrai ne be išeities, juolab ją seniai atradęs demokratinis Vakarų pasaulis. Lietuvos politinei kultūrai išties didelę įtaką daro televizinių šou suformuotas elektoratas. Augintis mąstantį rinkėją galima vieninteliu būdu – ugdant vidurinę klasę, o tam reikia skatinti verslą. Štai, pavyzdžiui, JAV pagrindinė prezidento išrinkimo sąlyga – kiek kandidatas pažada sukurti darbo vietų, o perrinkimo – kaip jam sekėsi tai padaryti. Žinoma, prezidentas pats jų nekuria – tiesiog gerina verslo sąlygas.
Dabar tik 400 tūkst. Lietuvos gyventojų dirba privačiame sektoriuje ir turi uždirbti pinigus likusiems 2,7 milijono – valstybės sektoriaus darbuotojams, pensininkams. Pasak P.Oržekausko, nėra kito kelio, kaip smarkiai gerinti verslo sąlygas, atlikti rimtą valstybės valdymo auditą ir įdiegti modernią valstybės valdymo vadybą, atkuriant normalias dirbančiųjų valstybės ir privačiame sektoriuje proporcijas, tačiau to nedaroma.
O Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) pirmininkas Remigijus Rekerta įžvelgia dar vieną reputacijos nepaisymo sisteminę priežastį: „Jei rinkėjas galėtų rinktis iš kelių profesionalių politikų, kurių vienas geros reputacijos, kitas prastos, argi rinktųsi pastarąjį? Menkas politikų ir ypač vykdomosios valdžios, viešojo sektoriaus vadovų pasirinkimas nulemtas ir to, kad valstybė aukšto lygio profesionalui nelabai ką turi pasiūlyti.“
R.Rekerta lygina: ar rasite privačią 600–700 darbuotojų įmonę, kurios vadovas į rankas gauna 5–6 tūkst. Lt algą? Tad kai ministras ar meras gauna dar mažiau, rinkėjai jam atleidžia, jei jis prisiduria iš šalies, juolab pagal apklausas matyti, kad Lietuvoje kyšius pateisina ir patys duotų didelė dalis piliečių. Taip, žmonės sako, kad valdžios žmonių ir taip per dideli atlyginimai, kad jie vagia. Tačiau kokių žmonių už tokį atlygį galima pritraukti? Raskite išsilavinusį, turintį tarptautinės praktikos, sugebantį spręsti problemas, kuris dirbtų už tokį menką atlyginimą, – nebent koks vienas kitas altruistas.
„Klausimas, ko žmogus eina į politinį postą, jei jam mokama neadekvati atsakomybei alga? Gal jam patinka galios žaidimai? Jei taip, ar verta tokį žmogų laikyti poste? Kol valstybėje nebus išspręsta personalo atrankos ir adekvačios atsakomybei algos problema, niekas nesikeis“, – prognozuoja VTEK pirmininkas.
Vis dėlto, pasak P.Oržekausko, politikų vertybių skalė Lietuvoje nusileidusi žiauriai žemai. Čia užtenka prisiminti, kad ir parašus po dabartinės valdančiosios koalicijos sutartimi padėjo du teisti politikai – A.Zuokas bei Arūnas Valinskas ir du ne – A.Kubilius bei Eligijus Masiulis. Ko gero, pirmieji du padarė didesnę įtaką politiniams partneriams, nes konservatoriai dabar visuomenę sudrebinusiuose skandaluose – tiek FNTT, tiek Garliavos – kovoja prieš teisinį problemų sprendimo būdą.
Kai vertybinės partijos daro tokias klaidas, kai didžioji dalis visuomenės priklausoma ne nuo privataus verslo, o nuo valdžios, kaip darbdavės ar išmokų, pensijų mokėtojos, kai didelę dalį žiniasklaidos perėmę arba patys politikai, arba neaiškios geopolitinės įtakos verslininkai, rasti palankesnę dirvą apsitapšnojusių politikų renesansui būtų sunku.