Naujoji Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė patvirtino tendenciją, kad Seimo pirmininko postas vis labiau devalvuojamas.

Kuo rimčiau naujoji Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė bando ką pasakyti, tuo komiškiau tai nuskamba. Ką tik apsijuokė savo somnambuliškais pasažais apie nemigo naktį su „Seniu ir jūra“ prieš savo politinį skrydį į Seimo pirmininkus, postringavimais, kad ji esanti ori, bet ne „onorava“ ir dar moteriškai paslaptinga, lyg tai būtų vertingiausios savybės parlamento pirmininko poste.
Po kelių dienų – naujas parlamento spikerės anekdotas: ji pasisiūlė koordinuoti užsienio politiką, mat Užsienio reikalų ministerija ir prezidentė neva nesutaria dėl savo kompetencijų ribų. Jai nė motais net Konstitucija, kurioje aiškiai padalytos valdžios institucijų galios, akivaizdu, kad nelabai kritiškai ji vertina ir savo personalinius gebėjimus.
Apskritai, jei L.Graužinienė save vertintų adekvačiai, vargu ar būtų dabar sėdusi į Seimo pirmininko kėdę, o 2009 m. – ėmusis varžytis dėl prezidento posto, kai tesurinko 3,6 proc. balsų ir sugebėjo aplenkti tik didžiojoje politikoje nedalyvaujantį generolą Česlovą Jezerską. Bet čia ir yra didžiausia problema, kad sprendimus net dėl savo pačios politinės karjeros priima ne ji pati, o Viktoras Uspaskichas. Tiesa, jai tai – ne problema, o karjeros šuoliai. Tai problema valstybei.
Taigi kas ji – naujoji Seimo pirmininkė? Kaip ji atrodo tarp ankstesnių Seimo pirmininkų?

Įvaizdis blogesnis už vaizdą
Apie politikus dažnai sakoma, kad jų tikrasis vaizdas daug prastesnis nei viešųjų ryšių specialistų sukurtas jų įvaizdis. Apie L.Graužinienę neretas sako atvirkščiai. Trečią kadenciją dirbdama Seimo Audito komitete, o praėjusią kadenciją net jam vadovaudama, įvairiuose darbiniuose susitikimuose, ypač tuose, kurie susiję su jos, kaip auditorės, patirtimi, ji daro visai nuovokios specialistės įspūdį. Tačiau dažnai sudaro priešingą įspūdį, vos viešai atvėrusi burną.
Ne vienas Seimo narys pripažįsta: jos pirmtakas Vydas Gedvilas nebuvo už ją aukštesnės prabos, taip pat ne kartą „sublizgėjo“ idėjomis – kad nuo JAV dujų neprisijungsime ar kad neišvengiamai skolinsimės papildomą milijardą. Labiausiai jis atkusdavo, paklaustas apie krepšinį, apie kurį jis neabejotinai išmano. Tačiau V.Gedvilas, palyginti su L.Graužiniene, turėjo vieną didžiulį pranašumą – mažiau viešai kalbėjo. O L.Graužinienė jau prarado ir, regis, toliau praradinės daug progų patylėti.
Antra vertus, o kas gi šaiposi iš jos kalbos tampant Seimo pirmininke, kurios, anot pačios L.Graužinienės, ji apgalvojusi kiekvieną žodį (vaje, kas bus, kai ji, kaip Seimo pirmininkė, prašneks ekspromtu?)? Piktinasi dėl gėdos valstybei labiau išsilavinę, didmiesčių žmonės, tai yra ne „darbiečių“ elektoratas, kurio, „Vilmorus“ analizės duomenimis, didelė dalis – mažiau išsilavinę provincijos gyventojai. Viešųjų ryšių specialistai neatmeta, kad L.Graužinienės paprastumas, naivumas nemažai daliai lietuviškojo elektorato gali netgi labai patikti, mat ji atrodo tokia pat kaip ir jie.
„Taip, Lietuva turi provincialę Seimo pirmininkę, na, ir kas? Premjeras irgi šiaip sau su smokingu atrodytų. Iš daugelio mūsų dar styro žagrė, bet reikia nebijoti būti savimi. L.Graužinienė kompleksuoja, nedrįsta būti tuo, kuo yra. Taip, ji – buvusi auditorė, kolūkio buhalterė. Ji visą laiką atrodo apsiverkusi. Bet ji tokia, ir tai jos pranašumas. Jai nereikia Manto Petruškevičiaus ar Juozo Statkevičiaus – ji juokinga, kai bando būti ne savimi“, – neabejoja viešųjų ryšių specialistė Rūta Vanagaitė.
Vis dėlto L.Graužinienė yra kreipusis į šiuos du mados guru prieš svarbius sau politinius įvykius, tačiau bandymas paprastą provincialią moteriškę įsprausti į Margaret Thatcher politikės įvaizdį tik sukėlė dar vienus pajuokos pliūpsnius.
O prisistatančią kaip būsimą Seimo vadovę, R.Vanagaitės manymu, L.Graužinienę parklupdė jos naivumas, ir tai ji ilgai srėbs, kaip ir koks Žilvinas Šilgalis: televizijoje kartą pasirodęs karvės su tešmenimis kostiumu, politikas su tešmenimis ir rodomas.
Nors L.Graužinienės įvaizdis ilgainiui jai gali net pelnyti politinių dividendų tarp rinkėjų, tai nenustoja būti minusu valstybės mastu: tiek dėl užsienio kalbų prasto mokėjimo, tiek dėl negebėjimo reikšti minčių L.Graužinienei, ko gero, sunkiai pavyks vykdyti pirmu numeriu įrašytą Seimo pirmininko funkciją – vadovauti ir atstovauti Seimui, juolab pirmininkaujant ES Tarybai. Ar galima tikėtis iš žmogaus, kuris akivaizdžiai neturi kalbos dovanos, kad jis bus geras parlamento spikeris, pažodžiui verčiant – kalbėtojas?

Pliusas – politinė patirtis, bėda – politinis nesavarankiškumas
Jei kalbėsime ne apie įvaizdį, o apie tai, ko iš jos leidžia tikėtis ligšiolinė politinė veikla, yra ir gerų, ir blogų žinių. „L.Graužinienė nėra politikos naujokė: Seime – trečią kadenciją, yra vadovavusi Seimo Audito komitetui, o jis svarbus ir įtakingas. Tai geros žinios, nes čia ne ta situacija, kaip praėjusią kadenciją, kai Seimo pirmininku tapo žmogus iš gatvės“, – vertina Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius prof. dr. Algis Krupavičius.
Jo manymu, tarp artimiausių pavyzdžių, su kuriais būtų galima lyginti naująją Seimo pirmininkę, – Viktoras Muntianas, kuris taip pat netikėtai tapo Seimo pirmininku dėl tos pačios Darbo partijos žingsnių, bet L.Graužinienė netgi turi daug ilgesnę parlamentinės veiklos patirtį. Ją neabejotinai lygins ir su Irena Degutiene, ir ne tik todėl, kad L.Graužinienė tapo antra moterimi Seimo vadove. Abi politikės vertinamos kaip nuosaikios, neįsiveliančios į skandalus, tikėtina, ir L.Graužinienė bandys Seime būti moderatore, derinant skirtingus interesus. Tačiau ji vertinama kaip V.Uspaskicho bendražygė, tad kalba su opozicija nebus lengva.
“Apskritai svarbu, kiek ji bus nepriklausoma nuo buvusio lyderio: ar ji bus tik V.Uspaskicho protežė, marionečių teatro veikėja, ar sugebės vykdyti savarankišką politiką“, – A.Krupavičiaus manymu, į šį klausimą atsakymo dar reikia palaukti. Politologas primena, kad Darbo partija yra įsivėlusi į įvairiausius skandalus, o L.Graužinienė, būdama itin lojali V.Uspaskichui, vis dėlto sugebėjo išlikti nuošaly, jai nereikėjo sėdėti teisiamųjų suole.
Antra vertus, kaip primena Vytauto Didžiojo universiteto prof. Mindaugas Jurkynas, L.Graužinienės lojalumas kaltu dėl juodosios buhalterijos vedimo teismo pripažintam politikui patikrintas ne vienus metus. Net kai V.Uspaskichas buvo pabėgęs į Maskvą, ji jam atstovavo, įrodė, kad yra viena lojaliausių bendražygių ne tik partijos, bet ir asmeninėje dimensijoje.
“Taip, L.Graužinienė turi politinės patirties, ji ne naujokė. Tai tarsi ramina. Bet žinant, kad ji lojali Darbo partijai, kuri veikia labiau ne kaip partija, o kaip firma, korporacija, kuri išsisukinėja nuo teisėsaugos – persiregistruoja, kad išvengtų atsakomybės, bet paima valstybinę dotaciją, kyla kitų neramumų. L.Graužinienė – tokios partijos atstovė, tad kelia susirūpinimą, kam ji atstovaus Seimo pirmininko poste. Jos pirmtakas V.Gedvilas laikėsi nuosaikesnės pozicijos“, – vertina M.Jurkynas.
Politologai neatmeta ir L.Graužinienės, kaip įrankio prezidento rinkimų kampanijoje, vaidmens: nors ji pati neketina juose kandidatuoti, bet gal V.Uspaskichas turi užduočių jai, kaip partijos narei. „Nemanau, kad ji pamiršto politinį pažeminimą, kai prezidentė jos nepatvirtino socialinės apsaugos ir darbo ministre. O Seimo pirmininko postas gali būti vienas tų, iš kurių galės kritikuoti prezidentę“, – primena M.Jurkynas.
V.Uspaskicho rokiruotės Seimo vadovybėje, ISM vadybos ir ekonomikos universiteto lektoriaus, politologo dr. Vincento Vobolevičiaus pastebėjimu, – su aiškiu išskaičiavimu: „Darbo partijai L.Graužinienė Seimo pirmininko poste naudinga, nes ji, palyginti su V.Gedvilu, labiau konfliktuos su prezidente ir labiau nei Vytautas Gapšys mobilizuos “darbiečių” elektoratą.”
Politologo vertinimu, turint omeny tarp Darbo partijos ir prezidentės tvyrančią įtampą, jei V.Uspaskichas į Seimo pirmininkus būtų pastatęs V.Gapšį, vyresnio amžiaus mažesniuose miesteliuose gyvenančiam “darbiečių” elektoratui psichologiškai būtų ne itin priimtina, kai kur kas jaunesnis asmuo kritikuoja ir konfliktuoja su vyresne, itin gerbiama moterimi. V.Gedvilas – vyresnis, malonus ir nekonfliktiškas, bet mesti tokį žmogų į konflikto su prezidente smaigalį reiškia švaistyti politinį „resursą“. Jis daug geriau tinka “darbiečių” kandidatų sąrašo į Europos Parlamentą viršūnėje. O L.Graužinienė – moteris, vyresnė nei V.Gapšys ir artimesnė paprastam “darbiečių” rinkėjui.
“V.Uspaskicho žingsnis „tvirtinti“ L.Graužinienę Seimo pirmininke buvo iššūkis ir akibrokštas valstybės vadovei, atmetusiai L.Graužinienės kandidatūrą į socialinės apsaugos ir darbo ministrus. Nors Lietuvai tai nežada nieko gero, abiem pusėms apsimokės nesutarti: L.Graužinienė konfliktu sustiprins savo pozicijas tarp Darbo partijos rinkėjų ir padidins elito bei paprastų žmonių priešpriešą, o D.Grybauskaitė, reikšdama pretenzijas Seimo pirmininkei, puoselės turtingesnių, labiau išsilavinusių miestiečių palankumą”, – prognozuoja V.Vobolevičius.