BFL

Socialinė rūpyba. Visuomenei vis labiau senstant, o darbingo amžiaus gyventojų mažėjant, pagrįstai kyla klausimas, kas ateityje Lietuvoje uždirbs pensijas. Norint išspręsti įsisenėjusias problemas ir įveikti naujus iššūkius, teks keistis ir socialinės apsaugos sistemai.

Apie tai apskritojo stalo diskusijoje, pavadintoje „Kas mokės pensijas 2030 m.?“ diskutavo Valstybinio socialinio draudimo („Sodros“) fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius Mindaugas Sinkevičius, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas dr. Raimondas Kuodis, sociologas ir ekonomistas Vilniaus universiteto profesorius dr. Romas Lazutka, Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. dr. Boguslavas Gruževskis. Diskusiją moderavo savaitraščio „Veidas“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis.

A.ŠINDEIKIS: Vyksta įvairių debatų dėl „Sodros“ fondo įtraukimo į biudžetą. Kyla rimtas klausimas: ar turi prasmės fondo, kuris formaliai per metus patiria apie porą milijardų litų nuostolių, egzistavimas? Ar iš tikrųjų valstybė turi „žaisti“ su tais pinigais, perdėdama juos iš vienos kišenės į kitą? Tai techniniai klausimai. Yra ir filosofinis: kas bus su Lietuvos demografine situacija, pasakyta aiškiai, nors mūsų politinis elitas šiuos skaičius ignoruoja. Jam, ypač prieš rinkimus, nenaudinga pasakyti, kad reikia imtis ryžtingų sprendimų, nes tai būtų nepopuliarus žingsnis. Taigi kaip tokiame kontekste matote tolesnį „Sodros“ fondo egzistavimą?

M.SINKEVIČIUS: Kuriant šį fondą remtasi Vokietijos modeliu. Tai daryta su mintimi, kad reikalingas tam tikras autonominis fondas, turintis savireguliacijos mechanizmą. Šalia fondo trišaliu pagrindu įkurta taryba, į kurią įtraukti darbdaviai, valstybinių institucijų atstovai ir profesinės sąjungos. Fondas turi rinkti pajamas, kiek jų surenka, tiek ir išmoka išmokų.

Fondas gali gerai funkcionuoti, kai jis kiek įmanoma atribojamas nuo politinių įtakų. Šalia fondo esanti taryba turėtų sakyti, kad jei pagal tokius patvirtinamus įmokų tarifus šiais metais planuojame surinkti tiek pajamų, tai turėsime tokias ir tokias išmokas. Kai darbdaviai ir darbuotojai suneša į fondą įmokas, atrodo logiška, kad niekas jų neimtų naudoti kokioms nors kitoms reikmėms. Aišku, galų gale susiklostė taip, kad veikimo principai truputėlį pasikeitė. Pritrūko politinės valios ir kultūros tam, kad suprastume, jog nereikia kištis į gerą daiktą. Politikai ėmė reguliuoti: tarkime, sako – neturime pinigų, bet vis tiek mokėkime didesnes išmokas, arba atvirkščiai. Per daugelį metų susiklostė tokia padėtis, kad, nors tarsi ir norima, jog fondas būtų autonomiškas, bet lygia greta siekiama jam daryti tam tikrą įtaką, jį valdyti. Svarbu, kad fondas būtų atskiras, – ne taip ir svarbu, kas jį administruos.

A.ŠINDEIKIS: Prieštaravimą lemia pats fondo įkūrimas. Jeigu politikai turi galimybę nustatyti mokesčių bazę, išmokas, jūsų pareigas, tai, jei turite fiksuotas įmokas, keičiantis demografinei situacijai neišvengiamai visada turėsite deficitą. Juk politinė valia visada būti geriems (ypač prieš rinkimus) pralenkia realias šalies galimybes.

M.SINKEVIČIUS: Tik kai nėra aiškių taisyklių. Dabar mes bene vieninteliai ES neturime aiškių išmokų indeksavimo taisyklių, todėl ir gali dominuoti politinė valia. Kai šalys turi aiškias išmokų indeksavimo taisykles, kiekvienais metais gali pasakyti, kad, tarkime, įvertinus praėjusių trejų metų užmokesčio fondo augimą, infliacijos didėjimą jos yra taip ir taip indeksuojamos. Kokiais tempais auga ekonomika, kiek turime pinigų, tiek ir galima jų padalyti.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, kiekvienais metais turėtų būti mokamos vis kitokios pensijos?

M.SINKEVIČIUS: Daugelyje Europos šalių taip ir yra. Juk, pavyzdžiui, egzistuoja infliacija, o žmonėms už kažką reikia normaliai gyventi; užmokesčiai irgi kasmet keičiasi, o pensijos Lietuvoje nesikeitė nuo 2008 m.

A.ŠINDEIKIS: Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad pensijos, kurios paskirtos ir mokamos, formaliai yra asmens nuosavybė.

M.SINKEVIČIUS: Čia irgi problema. Kai pensijų negalima mažinti, tada jas sudėtinga kiekvienais metais tam tikru dydžiu ir indeksuoti. Tarkime, siūlomame naujajame indeksavimo įstatyme įrašytas tam tikras amortizatorius. Jame siūloma, kad jei infliacija didėja, pavyzdžiui, trimis procentais, didinkime pensijas tik dviem procentais, o vieną pasidėkime į rezervą. Aišku, labai paprastai sakau.

Kitos draudimo rūšys (ligos, motinystės, nedarbo) turėtų būti geriau subalansuotos. Yra ir tokia problema, kad draudimo pinigais bandoma skatinti, tarkime, gimstamumą Lietuvoje. Jei norima tai skatinti, šitai reikia daryti ne paimant iš apdraustųjų pinigus, kuriuos jie atsideda pensijoms.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, jūsų požiūriu, „Sodros“ fondas turėtų išlikti, tik geriau tvarkomas, veikiantis pagal aiškias taisykles? Net nepaisant to, jog, matyt, daug metų valstybei tektų primokėti į jį iš biudžeto, kad būtų subalansuojami jo mokėjimai?

M.SINKEVIČIUS: Valstybei nereikėtų kažko primokėti „Sodrai“. Praktiškai kiekvienais metais galėtume gyventi be valstybės dotacijos, jei tik Seime nebūtų nuspręsta kažkam stipriai padidinti išmokų ir jei nekiltų krizių. Pagrindinė problema yra kita. Bazinė pensija iš principo yra lyginamoji, perskirstomoji dalis, kurią praktiškai visi gauna vienodą. Daugelyje valstybių bazinės pensijos mokėjimą perima valstybės biudžetas. Vis dėlto Lietuvoje bazinė pensija yra labai didelė – ji sudaro apie 60 proc. visų pensijų draudimo išlaidų. Tai reiškia, kad didelė dalis asmenų nesumoka tiek įmokų, kad galėtų gauti bent bazinę pensiją, tad jiems lėšų reikia perskirstyti tų, kurie įmoka daugiau, sąskaita.

Tokia situacija susiklostė todėl, kad apsisprendėme įskaityti senuosius sovietmečio stažus, atlyginimus ir kita. Jei valstybės biudžetas prisiimtų mokėti bazinę pensiją, o pačios pensijos dydis priklausytų nuo to, kiek žmogus įmokėjo, tai deficitą iš esmės turėtume tik dėl motinystės išmokų. Vėlgi gimstamumas skatinamas draudimo pinigais, o tai nėra teisinga. Sureguliavus šiuos santykius „Sodros“ biudžetas būtų subalansuotas.

R.LAZUTKA: Aktualus klausimas, kiek „Sodra“ subsidijuoja valstybę. Žiūrėdami į šeimos politiką matome, kad „Sodra“ remia šeimas. Iš „Sodros“ pinigų finansuojami tokie dalykai, kurie turėtų būti finansuojami valstybės.

Kitas dalykas: suteikiame galimybių dirbti, dėl kurių žmonės iš tikrųjų pabėga iš darbo rinkos ir dėl to nemoka „Sodrai“ arba moka labai mažai. Galima sakyti, kad socialinis draudimas, neapimdamas tų žmonių, subsidijuoja užimtumą. Pavyzdžiui, kirpėjas ar statybininkas, užuot ėjęs dirbti pagal darbo sutartį, ima verslo liudijimą ir nemoka „Sodrai“. Skatiname tokį žmonių užimtumą, kuris neįtrauktas į socialinį draudimą. Apmokestinkime juos normaliai.

A.ŠINDEIKIS: Kiek tarp darbingo amžiaus žmonių yra nedalyvaujančių „Sodros“ sistemoje?

M.SINKEVIČIUS: Jie sistemoje dalyvauja, bet iš esmės bazinei pensijai – maždaug iki 110 eurų. Tokių yra apie 200 tūkst. nuo 1,3 mln. visų darbingo amžiaus žmonių. Be to, reikia suprasti, kad jie iš tokios pensijos senatvėje nesugebės gyventi ir jiems vis tiek prireiks socialinės paramos.

R.LAZUTKA: Mačiau, kaip kūrėsi socialinis draudimas Lietuvoje. Šis įstatymas buvo priimtas dar net nepaskelbus nepriklausomybės. Toks modelis buvo pasirinktas todėl, kad jis yra arčiau rinkos ekonomikos modelio. Jis numato išmokas, kurias žmonės „nusiperka“ iš anksto. Kitur jis veikia gerai, o kaltę, kad Lietuvoje jis gerai neveikia, priskirčiau politinės valios nebuvimui.

Susitaikykime su tuo, kad darbo rinka Lietuvoje yra specifinė: algos labai mažos (bent formalios, nuo kurių mokami mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos); antras dalykas – yra galimybių dirbti ne pagal darbo sutartį, o kitais būdais, ir dėl to vyksta darbo rinkos erozija. Taip pat – dėl paties tarifo. Kadangi „Sodros“ ar sveikatos draudimo tarifas (plius gyventojų pajamų mokestis) yra toks didelis, kelti atlyginimą darbdaviui tampa labai brangu. Kai atlyginimai maži, mažos ir visos įmokos „Sodrai“.

Kai lyginame vidutinę pensiją ir vidutinę algą Lietuvoje, pensija nėra maža ir sudaro 55 proc. Vis dėlto kada palyginame bendrojo vidaus produkto dalį vienam gyventojui ir vidutinę pensiją, matome, kad pastaroji labai maža.

M.SINKEVIČIUS: Iš tiesų „šešėlis“ – didžiulė problema. Be to, yra kita spraga: turime apie 170 tūkst. asmenų, sudėjus visas jų pajamas, dirbančių mažiau nei už minimalų atlyginimą. Čia tikrai yra „šešėlis“. Estai tai išsprendė paprastai: priėmė įstatymą dėl minimalaus socialinio draudimo įmokos tarifo. Vadinasi, gali dirbti ir už šimtą ar du šimtus litų, bet darbdavys už tave vis tiek turi sumokėti socialinį ir sveikatos draudimą nuo minimalios algos. Estijoje iki minimalios algos ribos „šešėlio“ nebeliko.

A.ŠINDEIKIS: Žmogus, formaliai gaunantis minimalią algą, pretenduoja į įvairias kompensacijas?

M.SINKEVIČIUS: Jeigu bendros šeimos pajamos sumažėja iki minimalios algos, ji automatiškai tampa paramos gavėja. Net jei iš kitų šaltinių (pavyzdžiui, per komandiruotpinigius) žmogus gauna kad ir keletą tūkstančių litų, tačiau oficialiai – tik minimalų atlyginimą, o jo partneris nedirba arba irgi gauna minimalų atlyginimą, o jie turi bent du vaikus, jiems priklauso šildymo kompensacijos, maitinimas vaikams mokykloje ir panašiai.

Dėl didelių socialinio draudimo įmokų tarifų į „šešėlį“ patenka net 170 tūkst. darbingo amžiaus žmonių, gaunančių mažesnį nei minimalų atlyginimą. Išvadas darykite patys: šioje grupėje didžiąją dalį sudaro įmonių vadovai, buhalteriai ir aptarnavimo sektoriaus darbuotojai. Ar įmanoma, kad pirmosios dvi grupės dirbtų už mažesnį nei minimalų atlyginimą? Be abejo, ne. Šie faktai pagrindžia šešėlinės ekonomikos egzistavimą.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, būtų galima mažinti „Sodros“ bendrąjį tarifą, automatiškai naikinant susijusias lengvatas, ir tikėtis, kad „Sodros“ biudžeto padėtis pagerės?

M.SINKEVIČIUS: Didesnė problema yra ne lengvatos, bet tai, kad daugelis tokių žmonių slepia gaunamas pajamas ir oficialiai parodo tik mažą jų dalį. Iš to net minimaliai pensijai neužtenka. Kalbame apie tokius asmenis, kurie iš visų savo deklaruojamų darboviečių negauna nė minimalaus atlyginimo, pavyzdžiui, uždirba šimtą litų ar dar mažiau.

A.ŠINDEIKIS: Kaip suprantu, siūlomas bendrojo „Sodros“ įmokų tarifo mažinimas susijęs ir su lengvatų naikinimu? Ar vis dėlto tai atskiros pataisos?  Kokios lengvatos galėtų būti naikinamos?

R.LAZUTKA: Čia kalba labiau sukasi ne apie lengvatas, o apie skaidrumą. Pavyzdžiui, savarankiškai dirbantis žmogus nurodo, kad uždirba tris šimtus litų, o iš tiesų uždirba tris tūkstančius. Tai labai sunku patikrinti, kai žmonės dirba namie. Nepasakysi, ar tai dvi, ar aštuonios valandos.

M.SINKEVIČIUS: Kaip minėjau, tai padėtų išspręsti minimalus draudimas nuo minimalios algos. Nesvarbu, kiek darbdavys moka darbuotojui, jis vis vien turi mokėti įmokas nuo minimalios algos.

A.ŠINDEIKIS: Ar tie žmonės suvokia, kad, neuždirbant minimalios algos, darbo stažas jiems nėra skaičiuojamas kaip paprastai, tai yra už kalendorinius metus, ir kad išėję į pensiją jie gaus išmokas tik už pusę dirbto laiko? Gal reikėtų visuomenei tai geriau paaiškinti? Juk tai tiksinti bomba – ateityje kažkam reikės prisiimti už juos socialinę atsakomybę.

B.GRUŽEVSKIS: Būtų įdomu sužinoti statistiką, kiek artimiausiu metu tokių žmonių gali būti Lietuvoje. Gal atskleidus šį mastą būtų geriau suprasta, kiek žmonių kreipiasi dėl trūkstamo stažo. Kadangi norint gauti senatvės pensiją būtinas 30 metų darbo stažas, tai turėtų praeiti dvigubai tiek metų, kad ta grupė žmonių gautų minimalią pensiją.

M.SINKEVIČIUS: Apytikriai po 60 metų tokio darbo jie galėtų gauti minimalią pensiją.

A.ŠINDEIKIS: Taigi, jei žmogus pradėjo dirbti dvidešimties, pensiją jis gautų sulaukęs aštuoniasdešimties. Tai viršija Lietuvos gyventojų amžiaus vidurkį. O kokios dar socialinės grupės, kurios nedalyvauja „Sodros“ sistemoje Lietuvoje, čia patenka? Kaip yra su žemės ūkio sektoriumi ir jo mokamais mokesčiais?

M.SINKEVIČIUS: Dėl žemės ūkio yra keletas problemų. Didelė dalis smulkiųjų ūkininkų moka tik bazinei pensijai skirtą įmokos dalį, vadinasi, jie gaus tik apie 100 eurų siekiančią pensiją.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, jie priklauso tai grupei žmonių, kurių įmokos „Sodrai“ priklauso ne nuo pajamų, o yra minimalios?

M.SINKEVIČIUS: Taip, tik stambesni ūkininkai moka nuo pajamų. Vis dėlto ten egzistuoja įmokų lubos, kurios yra gana mažos ir siekia apie 5,5 tūkst. Lt per mėnesį. Čia prasilenkiama su logika, nes ūkininkui neleidžiama užsidirbti didžiausios galimos pensijos. Beje, tai galioja visiems dirbantiesiesiems savarankiškai.

A.ŠINDEIKIS: O koks būtų jūsų siūlomas pensijų kaupimo modelis, Raimondai?

R.KUODIS: 2010 m. dalyvavau „Sodros“ reformos darbo grupėje ir siūliau savo modelį, kuris, mano galva, buvo itin svarbus reformuojant „Sodrą“. Reikia pabrėžti, kad tai viena progresyviausių sistemų, labai pigiai ir efektyviai sprendžianti pensininkų skurdo klausimus. Mano siūlymas – įvesti asmenines sąskaitas „Sodroje“, neskirstant įmokų dydžio pagal tai, kokioje srityje žmogus dirba. Tai būtų reikšmingai pakeitę paskatas mokėti „Sodrai“.

Vienas pirmųjų siūlymų buvo pakelti algas 31 proc., neatskaičius mokesčių, kad pats žmogus mokėtų visą socialinio draudimo dalį. Juk verslas nemoka „Sodrai“ – tam naudojamos jame dirbančiųjų algos. Skaidrumo trūkumas sukuria paskatą stiprėti šešėlinei ekonomikai. Dėl to plinta mokėjimai vokeliuose ir pan. Taigi mano siūlymas buvo padaryti valstybinį draudimą panašų į privatų fondą, kad žmonės akivaizdžiai matytų, kiek pinigų jie turi sukaupę asmeninėje sąskaitoje.

Antra, daug kalbama apie darbo jėgos apmokestinimo dydį. Vienas pigiausių būdų sumažinti darbo jėgos apmokestinimą yra „Sodros“ mokestį paversti skaidriu taupymo senatvei instrumentu. Deja, pritrūko politinės valios ir šie siūlymai nebuvo įgyvendinti. Vietoj to buvo įvesta vadinamoji taškų sistema, kurios nelaikyčiau tikra reforma. Šitaip prarasta daug svarbaus laiko, per kurį „Sodra“ grimzdo. Jai buvo užkrautos skolos, kurios jai nepriklausė, ir sistema veikė netvarkingai. Vieni apmokestinami taikant vienokias sąlygas, kiti – kitokias. Nelieka teisingumo, nes visi stengiasi gauti pensijas kuo mažiau mokėdami. Stabilios sistemos ant tokių pamatų nepastatysi.

B.GRUŽEVSKIS: Papildyčiau apie modelius. Mūsų Darbo ir socialinių tyrimų institutas siūlė dar radikalesnę reformą: kad, nenutolstant nuo R.Kuodžio pasiūlytos sistemos, vaikai mokėtų į savo tėvų asmenines sąskaitas. Tai būtų privaloma, išskyrus tam tikras išimtis. Tik taip būtų užtikrintas sąžiningumas. Dabar yra taip, kad dideles pajamas uždirbę ir vaikų neturintys žmonės gauna dideles pensijas. O kas už jas moka? Dirbantys skurdžių daugiavaikių tėvų vaikai.

Taigi, pritaikę tokį modelį, vienu šūviu nušautume keletą zuikių. Padidintume vaikų vertę, nes žmogus yra „homo economikus“ ir investuoja į savo ateitį. Be to, vaikai nebebūtų prabangos dalykas, kaip yra dabar, o tai dėl drastiško populiacijos mažėjimo šiandien ypač reikalinga Lietuvai.

Patikslinu, kad pagal šį modelį dalis įmokų būtų mokama į savo, o dalis – į tėvų sąskaitą. Taip pat „Sodrai“ būtų skiriama nedidelė įmoka, kuri garantuotų valstybės biudžetą ir solidarumą. Deja, šis pasiūlymas nesulaukė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pritarimo. Politikai mano, kad jei pasaulyje taip nedaroma, tai tarsi iš viso neegzistuoja.

R.KUODIS: Tuo metu tai, ką siūliau aš, veikia Švedijoje, Vokietijoje (kur yra skaidriai veikiančios sistemos). Privatūs pensijų fondai dabar pabrėžia, kad pas juos yra realiai kaupiamos lėšos, o „Sodroje“ esą – mistiniai pažadai. „Sodra“ būtų investicinis fondas, kuris investuoja į su BVP susietas obligacijas, jeigu tokios egzistuotų. Deja, šios, kaip ir daugelis siūlomų reformų ir sprendimų, nesulaukia politikų palaikymo ir nugula stalčiuose.

B.GRUŽEVSKIS: Taigi, grįždamas prie pagrindinio diskusijos klausimo, kas mokės pensijas 2030 m., galiu pateikti tikslius skaičiavimus. Senatvės pensijų mokėjimas priklauso nuo keturių kintamųjų: įmokų mokėtojų skaičiaus, įmokų sumos, išmokų sumos ir išmokų gavėjų skaičiaus. Tai lemia biudžeto balansą ir pan.

2014 m. įmokų mokėtojų padaugėjo. Tikėtina, kad esant stabiliai ekonominei situacijai jų daugės iki 2018–2019 m. Tačiau nuo 2020 m. prasidės didelė demografinė duobė: išaugs pensinio amžiaus gyventojų banga. Įmokų mokėtojų mažės, nes į darbo rinką ateis mažiau žmonių, nebent išlaikytume 80 proc. užimtumo lygį, o tokia tikimybė – maža. Vadinasi, iki 2030 m. įmokų mokėtojų skaičius turėtų mažėti.

Antra, įmokų sumos nepakanka, kad subalansuotume išmokas. Vidutiniam darbo užmokesčiui esant 660 eurų, Lietuvoje generuojama apie 3,5 mlrd. eurų pajamų. Taigi pajamos netenkina, ir siekiant jas stabilizuoti reikėtų, kad vidutinis darbo užmokestis siektų 735 eurus. 2017 m. tai galima pasiekti, jei išsaugotume 5 proc prieaugį per metus. Iš kitos pusės, įmokas galima stabilizuoti ir užtikrinti subalansuotą biudžetą, jeigu 150 tūkst. būtų padidintas užimtųjų skaičius, o tai daug sunkesnis uždavinys.

Taigi situacijos sprendimas būtų didinti arba darbo užmokestį, arba „Sodros“ įmokų mokėtojų dalį. Realesnis variantas yra padidinti pajamas. Galima tikėtis, kad įmokų suma neturėtų mažėti, jeigu sustiprės sistemos skaidrumas ir kontrolė. Pavyzdžiui, per ekonominę krizę mus gerokai pralenkė Estija, kurioje darbo užmokestis ir kitos socialinės išmokos nuolat didėjo.

Na, ir trečias rodiklis – išmokų dydis, dabar sudarantis 3,3 mlrd. eurų, kurių 2014 m. 56 proc. sudarė senatvės pensijos, ir ta dalis auga, palyginti su kitomis išmokomis. Tikėtina, kad ši tendencija ir toliau išliks, nes pensininkų daugės. Aišku, didės ir užimtumas, gali mažėti nedarbo išmokų dalis. Vis dėlto bendra išmokų gavėjų dalis vis viena didės. Išlaidų norma, kuri garantuotų socialinį stabilumą, būtų 4 mlrd. eurų.

A.ŠINDEIKIS: Jūs manote, kad mums neužteks pensijų po 15 metų?

B.GRUŽEVSKIS: Ne, priešingai. Viskas priklauso nuo politinės nuostatos. Jei valdantieji nuspręstų leisti 4–6 mlrd. eurų skolą, o indeksuoti pradėtume jau nuo šių metų, tai 2030-aisiais pensijos būtų mokamos normaliai. Kitu atveju viskas priklausys nuo investicijų, naujų darbo vietų kūrimo ir pan.

M.SINKEVIČIUS: Apibendrinant galima sakyti, kad netgi mažėjant įmokų mokėtojų skaičiui, bet kylant darbo užmokesčiui, būtų užtikrintos stabiliai mokamos pensijos. Dabar egzistuoja daug darbo vietų, kurios kuria mažai pridėtinės vertės, – ši situacija turi keistis. Jeigu valstybė sugebės pritraukti investicijų, kurios kurs gerai apmokamas darbo vietas, pensijų sistema veiks.

B.GRUŽEVSKIS: Mums nereikia investicijų, kurios generuoja pelną. Jeigu jos negeneruoja išmokų, jeigu negeneruoja darbo užmokesčio, tai faktiškai jos mums nepadės.

A.ŠINDEIKIS: Jeigu sprendimas dėl 170 tūkst. žmonių yra racionalus, tarkime, jeigu jie nedalyvauja tame modelyje, valstybė nefinansuoja savo minimalių tarifų – to, kuris yra minimali alga, – tai gal sprendimas būtų pasakyti, kad jie nėra draudžiami ta suma.

M.SINKEVIČIUS: Tai yra teisinga. Vadinamąsias namų šeimininkes, mamas, kurios nedirba, verčiame mokėti privalomąjį sveikatos draudimą nuo minimalios algos – 9 proc., apie 90 Lt. Pagal darbo sutartį galima dirbti ir už litą, ir už du, ir visi vis tiek gauna draudimą. Taigi namų šeimininkės, kurios neturi jokių pajamų, privalomai kas mėnesį moka 90 Lt, o pagal darbo sutartį dirbantys asmenys gali įmokėti litą ir gauti tą patį draudimą. Kur čia logika?

R.KUODIS: Logikos čia neieškokite, jos seniai nebėra. Mano siūloma sistema labai paprasta: jokio stažo, priklausančio atskiroms darbo šakoms. Mokėjimas į asmeninę sąskaitą visus sulygina. Įnešei kažkiek litų ar eurų – nuo to gausi tam tikrą pensiją. Nesvarbu, ar tu dabar emigravęs ar neemigravęs, mokytojas ar ne mokytojas.

Kitas dalykas, kurį irgi jau seniai siūlau, – žmogaus, kuris dirba vienas, pavyzdžiui, savo įmonėje ir yra direktorius-darbuotojas, atskyrimas. Jis pats turėtų mokėti sau algą. Pagal mano sistemą jam patraukliau turėtų būti mokėti sau algą, nei mokėti dividendus. Tada žmogus pats nusistatytų algą, skaidriai mokėtų įmokas į „Sodrą“, į savo asmeninę sąskaitą. Minėtos problemos išsispręstų savaime. Pabrėšiu dar kartą: asmeninės sąskaitos labai padidina paskatas išlikti darbo rinkoje todėl, kad kuo ilgiau joje išsilaikai, tuo didesnę sumą būsi sukaupęs. Tada tavo pensija bus ne dabartinė, vergiška, iš kurios gali tik vegetuoti.

B.GRUŽEVSKIS: Mes sakome, kad yra 170 tūkst. žmonių, kurie gauna mažiau nei minimalią algą ir kad jie vis tiek turėtų mokėti.

R.KUODIS: Neverskime įstatymais, paskatinkime, kad jie patys mokėtų.

Kai dalyvavau Algirdo Butkevičiaus 2012 m. suburtoje darbo grupėje, buvo pateiktas toks faktas, kad žmonės, kurie dirba pagal normalias darbo sutartis, nuo algos moka 55 proc. Bet yra apie 40 mlrd. Lt darbo pajamų, nuo kurių vidutinis tarifas yra 4 proc. Matote, koks klondaikas guli toje šešėlinėje ekonomikoje?

A.ŠINDEIKIS: Nors negalima įveikti „šešėlio“, gal galime jį įveikti bent vienu aspektu – patraukti iš „Sodros“ sistemos išmokų ateityje atžvilgiu?

M.SINKEVIČIUS: Vis dėlto jie niekur nesidės ir turės iš kažko gyventi. Tokie žmonės sulauks pensinio amžiaus, jų bus daug, jie spaus politikus ir, nepaisant visko, politikai jiems tikrai kažką mokės.

R.KUODIS: Politikai serga gerojo samariečio sindromu. Žiniasklaida parodys keletą badaujančių žmonių, kurie negali savimi pasirūpinti, ir politikai bus linkę jiems padėti. Jei nepadės, tai šie dalyvaudami rinkimuose išsirinks tuos, kurie padės.

A.ŠINDEIKIS: Ar nėra utopiška manyti, kad jei jie savo sąskaitoje matys, jog nieko nėra, taps protingesni ir pradės daugiau mokėti?

R.KUODIS: Jie gaus bazinę pensiją, kuri bus mokama iš biudžeto ir prilygs socialinei pašalpai. „Sodra“ būtų visiškai skaidri kaip eilinis pensijų fondas ir galėtų konkuruoti su kitais pensijų fondais.

M.SINKEVIČIUS: Žmogui bus daug aiškiau suvokti, kaip susidaro jo kapitalas.

A.ŠINDEIKIS: Jis ir dabar mokesčių nemoka, tai suvokdamas. Ar tikrai pasikeis mąstymas pamačius, kad toje eilutėje mažai kas yra, ir parūps daugiau mokėti? Aš nesu tikras, kad taip bus.

R.KUODIS: Jei nepabandysite, niekada ir nebūsite niekuo tikri. Dabartinė sistema dar blogesnė, nes ji neskaidri. Ji užprogramuoja didelį skurdą ir dideles politines perturbacijas ateityje. Šito buvo galima išvengti, bet politikai daug metų ignoruoja krūvas problemų. Lietuva apskritai turi bene mažiausią biudžetą ES.

A.ŠINDEIKIS: Vis dėlto įdomus šitas modelis, kada 170 tūkst. žmonių, nesvarbu, už kiek dirba, vis tiek turėtų mokėti minimalias įmokas. Kaip Lietuvoje šis mechanizmas praktiškai veiktų?

M.SINKEVIČIUS: Darbdavys už juos mokėtų. Jie niekur nesidėtų: net jei nenorėtų mokėti, „Sodra“ paskaičiuotų. Aišku, būtų prarasta kažkiek lankstumo. Vis dėlto mokėtų tie, kurie turi vieną darbą. Aišku, atsirastų spraga, kur galima darbintis į antrą ir trečią darbą, kad nereikėtų mokėti. Mes darome prielaidą, kad jeigu žmogus dirba keliuose darbuose, jis jau sukaupia minimalią draudimo sumą. Jeigu dirba viename darbe, darbdavys turi jį apdrausti bent minimaliai. Su minimalia alga susijusi ne tik pensija, bet ir nedarbo draudimas, ligos pašalpa. Jeigu įvyksta nelaimingas atsitikimas, žmogus, kuris dirba už 200 Lt, gauna ligos pašalpą, o darbdavys prisiima išlaidas minimaliai jį apdrausdamas.

A.ŠINDEIKIS: Puikus sprendimas yra. Ar buvo kažkoks panašus politinis pasiūlymas?

M.SINKEVIČIUS: Seimo vicepirmininko Algirdo Syso yra įregistruota būtent tokia pataisa. Jeigu Seimas apsispręs, šis projektas bus įgyvendintas.

Žmonės vengia būti visiškai neįdarbinti, nes taip visų pirma praranda sveikatos draudimą, be to, supranta, kad bent kažkiek apdrausti turi būti. Yra rizika, kad jie pradės dirbti visiškai nelegaliai, bet tai nebūtų masinis reiškinys.

R.KUODIS: Antra vertus, jeigu mes vis daugiau žmonių pritrauktume prie minimalių mokėjimų „Sodrai“, tai tų, kurie moka nuo visos sumos, mažėtų. Jie nėra kvaili žmonės ir mato, kad sistema juos apgaudinėja. „Sodros“ pensijų lubos turi atsirasti, bet kiek mes jau apie tai šnekame, tiek ir šnekėsime.

A.ŠINDEIKIS: Apie tai daug kalba pramonininkai. Ar tai būtų didelės sumos, jei atsirastų tos lubos?

M.SINKEVIČIUS: Tai labai slidu. Paskaičiavus matyti, kiek yra finansų. Pavyzdžiui, jeigu paimtume penkias vidutines draudžiamas algas, išeitų apie 11 tūkst. Lt. Didžiulis atlyginimas, ar ne? Tokių asmenų visoje Lietuvoje yra apie 5 tūkst. Nuo jų praradimas didžiulis. Bet, aišku, prognozuoti, kiek papildomai gali atsirasti, mano galva, sunku.

R.KUODIS: Tai mechaninis efektas. Pagal mano siūlomą sistemą algos perskaičiuojamos, padidinamos „ant popieriaus“ 31 proc. Taip būtų daugiau sumokėta mokesčių. Mokesčių tarifai atitinkamai sumažėtų. Didysis progresyvumas yra „Sodroje“, o ne pajamų mokestyje. Klausimas toks, kaip iš „Sodros“ padaryti mokesčio taupymo ir mokėjimo senatvėje instrumentą bei išspręsti darbo apmokestinimo klausimą.

A.ŠINDEIKIS: Koks būtų efektas ekonomikai, jeigu atsirastų daugiau darbo vietų, kuriose mokamos tokios algos?

R.KUODIS: Sustabdytume darbo pagal normalias darbo sutartis eroziją. Dabar tik idiotai dirba pagal normalias darbo sutartis. Aišku, tie idiotai suneša didžiąją dalį „Sodrai“, bet tai nėra tvaru.

M.SINKEVIČIUS: Tokias pajamas gauna labiau išsilavinę, kompetentingi žmonės, ir jie ieškos įvairiausių spragų, nes puikiai supranta, kad tai nėra sąžininga sistema jų atžvilgiu, kai mokama nuo visko.

A.ŠINDEIKIS: Kaip suprantu, šioje diskusijoje optimistiškai žiūrima į ateitį ir manoma, kad bus kam mokėti pensijas, jeigu tik sutvarkysime „Sodros“ sistemą ir patrauksime žmones iš „šešėlio“?

B.GRUŽEVSKIS: Šiandien tikrai yra visos galimybės išsaugoti esamą sistemą, sudaryti sąlygas indeksuoti pensijas ir užtikrinti geresnę apsaugą vyresnio amžiaus žmonėms. Normalizuojant pinigų surinkimą, sistematizuojant skirtingų grupių adekvatumą įmokų atžvilgiu ir, aišku, mažinant paties fondo išmokų įvairovę (kad jos būtų ten, kur yra pagal draudimo nuostatas, o ne ten, kur išmokos svarbios politikos ir valstybės atžvilgiu). Turime labai aiškiai skirti, kas draudžiama ir kas ne.

Tikslinga būtų pagal įmoką šiek tiek diferencijuoti ir paslaugų paketą. Jeigu kolega – „kvailys“, kuris mokėjo nuo visko, tai pridėkime jam prie bedarbio pašalpos tą šimtą litų ar panašiai. Dar reikėtų pagalvoti apie investavimo infrastruktūrą. Tai labai padidintų išmokos patrauklumą. Lubos – nei gerai, nei blogai, bet geriau, kad jos būtų.

M.SINKEVIČIUS: Viena problema yra „šešėlis“, kita – tokios išmokos kaip motinystės. Jeigu būtume tuos tris milijardus litų investavę į infrastruktūrą, o ne išdaliję mamoms ir taip neva skatinę gimstamumą, būtume turėję geresnę infrastruktūrą, kurią naudotume daugelį metų, pavyzdžiui, būtume pastatę darželių.

A.ŠINDEIKIS: Paslaugų diferencijavimas – irgi politiškai sunkus dalykas.

B.GRUŽEVSKIS: Jis galėtų leisti pasijusti, kad nesi nevykėlis.

M.SINKEVIČIUS: Ir negalima skatinti „Sodros“ pinigais gimstamumo. Tai tikrai neteisinga.

R.KUODIS: Tokiais sprendimais daromos visiškai nusikalstamos klaidos. Pavyzdžiui, motinystės pašalpa buvo susieta su alga jau prasidėjus nėštumui. Atsirado piktnaudžiavimas, kai valstybė numeta ant kelio pinigų ir sako: tu neimk. Tai elementari beprotybė. Man nesuvokiama, kaip žmonės, atsakingi už sistemą, daro tokias klaidas.

Kitas dalykas – paramos fokusavimas. Visi sutaria, kad jeigu nori turėti efektyvesnę paramą, reikia ją fokusuoti, bet politikė Vilija Blinkevičiūtė sugebėjo prastumti vaiko pinigus visiems. Tai visiškas idiotizmas. Dabar girdžiu, kad jeigu moki ne visiems, tai neva stigmatizuoja vaiką, nes jis gauna paramą, o kiti ne. Tai juk galima paslėpti kitais būdais. Nebūtina visų – ir turtingų, ir neturtingų vaikams mokėti po keliolika ar keliasdešimt litų, nes parama nefokusuota ir ji nepasiekia tų, kuriems labiausiai reikia.

B.GRUŽEVSKIS: Toks mokėjimas gali būti priimtinas politiškai. Atrodo, tai visi suprantame, bet kai šalis neturtinga, tai nekorektiška. Sistema kenčia.

A.ŠINDEIKIS: Jeigu siūlomos apgalvotos pertvarkos, racionalūs argumentai, kodėl per mūsų politinį mechanizmą tai nėra realizuojama?

R.KUODIS: Politika orientuota į procesą, o ne į rezultatą. Procesas yra savitikslis: praplaukti be didelių nemalonumų savo kadencijas. Reforma visada yra rizika. Jeigu numeti reformą kitai partijai, tai susikuri geresnę startinę poziciją kitiems rinkimams. Lietuva jau daug metų eina graikišku keliu.

A.ŠINDEIKIS: Kur mes maždaug esame tame kelyje? Jau netoli Graikijos?

R.KUODIS: 15 metų šneku, kad Lietuva turi praktiškai mažiausią biudžetą regione. Kam nors tai įdomu? Tik dabar politikai pradeda apie tai kalbėti. O kiek turime išvestinių problemų iš to: jos apima gynybos finansavimą, skurdžią socialinę sistemą, sveikatos apsaugą ir daug kitų.

A.ŠINDEIKIS: O atsakymas dėl bene mažiausio biudžeto – „šešėlis“?

R.KUODIS: Milžiniškas „šešėlis“ ir krūvos legalių išimčių.

Algimantas Šindeikis, Vaiva Sapetkaitė, Martyna Bražiūnaitė, Vilija Balaševičiūtė

Lentelė 1

Vidutinės pensijos ir vidutinio atlyginimo santykis (proc.)

ES vidurkis           55

Latvija    47

Vokietija  47

Lietuva    48

Suomija    49

Estija     50

Jungtinė Karalystė    53

Norvegija  56

Švedija    58

Austrija   59

Lenkija    60

Liuksemburgas         78

Šaltinis: „Eurostat“, 2013 m. duomenys