Povilas Budrys, ką tik vaidinęs premjeriniuose Jono Vaitkaus “Fundamentalistų” spektakliuose, ruošiasi kitai premjerai – pirmąkart Lietuvos žiūrovams pristatomai Oskaro Koršunovo “Mirandai” pagal W.Shakespeare’o “Audrą”.

Lemtis tarsi šaiposi iš žymaus aktoriaus. Visuomet bijodavęs meilės scenų ir tvirtinęs, kad jos jam tolimos, svetimos ir nepriimtinos, Povilas Budrys vieną po kito suvaidino tris draminius duetus: “Muziką 2″ su Viktorija Kuodyte, “Fundamentalistus” su Rasa Samuolyte ir “Mirandą” su Airida Gintautaite. Lyg to būtų maža, teks sugrįžti į sceną ir kaip Lancelotui dar sykį atnaujinamoje Gintaro Varno “Nusiaubtoje šalyje” – mylėtis su karaliene Ginevere.
O ir du dvasininkų vaidmenys keitė vienas kitą: po berniukų tvirkinimu įtarinėjamo kunigo personažo Jono Jurašo “Dvejonėse” – tikėjimo dogmomis suabejojęs pastorius Jono Vaitkaus “Fundamentalistuose”. Ką tai galėtų reikšti?
“Tiesiog atsitiktinumas, – svarsto P.Budrys. – Ne tiek jau daug pasaulyje profesijų, todėl būna tokių sutapimų. O dvasininkai mus visuomet domina kaip žmonės, tarsi privalantys eiti dvasiniu keliu. Apie dvasingumą žinome labai mažai, natūralu, kad mus tai domina. Juk ir apie meilę tiek dainų todėl, kad meilės trūksta. Arba Vinco Kudirkos giesmė, kurioje “vienybė težydi”: kur ta vienybė, kur jinai žydi? Tuos žodžius parašė todėl, kad ir tuomet buvo justi vienybės stoka.”
Aktoriaus manymu, egoistai visuomet vieniši. “O kaip išmokti mylėti? Pasaulis du tūkstančius metų kalba apie artimo meilę, nors niekas dorai nepaaiškina, kas tai yra. Jei imsi ir apkabinsi žmogų gatvėje – išvadins “durniumi” arba duos į akį. Bet meilė gali būti vidinis troškimas, ir tada ji tikra, nemeluota, – neabejoja pašnekovas. – Gali į žmogų žvelgti susiraukęs arba iš viso nežiūrėti, nes svarbiausia – pats troškimas. Kaip “Giesmių giesmėj”: “Troškimas įkėlė mane į vežimą šalia mano didžiūno.” Nuoširdus troškimas ir tegali žmogų ištraukti iš vidinės tuštumos ir įkelti jį į vežimą.”

Dvasinio prabudimo laiptelis

Žiūrovų atsiliepimai apie suomių dramaturgo Juhos Jokelos “Fundamentalistus” – labai prieštaringi. Vieni trina rankomis, kad atskleistas pasauliečių, kuriems Biblija tėra graži pasaka, tikrasis veidas: tai apsimetėliai ir prisitaikėliai, vartantys savo įsitikinimus taip, kaip jiems patogiau. Kiti, priešingai, džiaugiasi, kad spektaklyje ironiškai pavaizduotas sektantų įsitikinimų primityvumas.
“Mano galva, ne religija čia svarbiausia. Jei žmogus nugyvena gyvenimą manydamas, kad jis geras, – dar nereiškia, kad toks ir yra. Jis tiesiog nematė savyje slypinčio blogio, nežengė net ant pirmos dvasinės pakopos. Mano herojus atskleidė savyje tūnantį blogį. Apskritai “Fundamentalistų” personažai man gražiausi spektaklio pabaigoje, kai abu lieka dvasiškai sugniuždyti: tik tuomet šmėsteli viltis, kad galiausiai abu atras savo tikruosius “aš”. Galima tik numanyti, kaip jie gyvens toliau. Nėra nė vieno teisaus, nė vieno nugalėtojo. Nugali žmoniškumas”, – dėsto aktorius.
Jo vaidinamas personažas sceną “Fundamentalistams” atstojančiame Nacionalinio dramos teatro fojė priešais žiūrovus praleidžia dvi su puse valandos – tiek, kiek trunka spektaklio veiksmas. Jis – ir praeities epizodų veikėjas, ir pasakotojas, retkarčiais skaitantis publikai savo dienoraščio ištraukas. Žodžiai liete liejasi – jų tiek, kad vargiai atsirastų toks, kuris su aktoriumi sutiktų keistis vietomis.
“Pirmą kartą perskaičius ir man atrodė, kad pjesė prašosi kupiūrų. Tačiau tekstas taip supintas, kad be nuostolių jo karpyti nepavyktų. Teko mokytis visą. Kaip? Žinot, kai vandens labai daug prigeri, atrodo, kad pasilenkus pradės iš tavęs bėgti. Panašiai su tekstu: iš pirmo žvilgsnio išmokti neįmanoma, bet galiausiai vis vien kažkaip į save sugrūdi. Netgi tai, ką skaitau iš Markaus dienoraščio, po kelių spektaklių galėčiau deklamuoti mintinai”, – tvirtina P.Budrys.

Teisuoliai, “griešnikai”

Jau daug metų aktorius formaliai nepriklauso nė vienai teatro trupei. Kai reikia vykti į gastroles, tai atrodo privalumas, nes negresia konfliktai su pretenzijas reiškiančiais repertuarinių teatrų vadovais. “Iš kitos pusės – būna taip, kad nevaidini ir nieko neturi. Jaunimo teatre mano spektaklių nebeliko, miglota J.Jurašo “Dvejonės” ateitis”, – sako aktorius.
Vilniaus dailės akademijos skulptorių dirbtuvėse, kur vyko “Dvejonės” premjeriniai spektakliai, Povilas puoselėjo svajonę įkurti naują Užupio teatrą, kuriame keletą dienų per mėnesį būtų rodomi spektakliai, o kitoje pastato salėje veiktų parodos.
“Šis pastatas ypatingas dar ir tuo, kad yra aprašytas Jurgio Kunčino romane “Tūla” kaip “namas su abside”. Atrodė, būtų idealu būtent šioje vietoje tą kūrinį inscenizuoti, kartu suburti Jurgio bičiulius ir pagerbti rašytojo atminimą. Buvau netgi išmokęs nemažai “Tūlos” teksto tikėdamasis, kad mums pavyks, tačiau skulptoriai kategoriškai atsisakė akademijai priklausančiomis patalpomis su kuo nors dalytis”, – su nuoskauda prisimena pašnekovas.
Užtat scenos šviesą vėl išvysta G.Varno “Nusiaubta šalis”. Ar lengva sugrįžti į keletą metų nevaidintus spektaklius? Aktorius neslepia, kad sunkumų būna: “Tokiu atveju smegenų kompiuteris failą su išmokto vaidmens tekstu nukiša kažkur toli, ir ilgokai vargsti jo ieškodamas. Tenka iš naujo patikėti vaidmeniu, kurio, manei, daugiau nebeprireiks. O dar tos meilės scenos…” – atsidūsta dažnai gerbėjų moterų adoruojamas artistas.
Apie Prosperą Oskaro Koršunovo “Mirandoje” aktorius kol kas apskritai šnekėti nelinkęs: tvirtina, kad spektaklis prieš premjerą Vilniuje (pirmieji jo pristatymai vyko Vengrijos ir Lenkijos teatro festivaliuose) žada gerokai keistis. Tik prasitaria, kad glumina premjerai parinkta vieta – didžioji Teatro arena: juk scenoje tebus du aktoriai.
“Pradėdami repetuoti įsivaizdavome, kad vaidinsime uždarame kambaryje, kuriame tilps maždaug šešios dešimtys žiūrovų. Bet gastroliuojant tokių erdvių paieška tampa varginančiu darbu, taigi pirmuosius spektaklius rodėme “plačiai” – įprastose scenose. Teatro arenoje bus dar kebliau. Prisipažinsiu, ši erdvė nekelia didelių simpatijų, bet juk neturi pasirinkimo – eini ir darai savo darbą”, – dėsto pašnekovas.
O provokuojančių teatro plakatų, kurie Vilniuje sukėlė šiokį tokį sąmyšį, Povilas tvirtina apskritai nepastebėjęs. “Buvau kitkuo užsiėmęs. “Fundamentalistus” repetavome trumpai, bet intensyviai, nes ilgesniam laikui buvo sunku suburti visus spektaklio kūrėjus. Taigi kaliau tekstą ir nieko aplink nemačiau. Tik dabar išgirdau, kad pakliuvome į kažkokius dantračius, apie kuriuos nieko neįtarėm”, – komentuoja aktorius.
Bet priduria, kad besipiktinantieji dažnai nenutuokia, kaip patys išsiduoda: juk Jonas, kalbėdamas apie Petrą, daugiau pasako apie Joną, o ne apie Petrą. “Teisuoliu galima laikyti tą, kuris, stebėdamas pasaulį, sugeba pateisinti kiekvieną. O tie, kurie visus kaltina (ir valdžia bloga, ir aplinkiniai, ir aš pats, pagaliau Dievas taip pat blogas) – ne teisuoliai, o “griešnikai”. Kas neabejoja savimi ir savo teisumu, yra fundamentalistas. Kodėl nesusikalba mūsų politikai? Nes kiekvienas įsitikinęs, kad jis teisus, o kitas klysta. Štai ir turime amžiną nesusišnekėjimą”, – tvirtina P.Budrys.
Ir primena pasakojimą apie luošą, rauplėtą, degtine pradvisusį vagį, kurio bjaurumu šlykštisi prošal skubantis angelas. “O pats tai turbūt pas Dievą keliauji?” – pasiteirauja nelaimėlis. “Pas Dievą”. – “Tada jo ir paklausk, kodėl mane tokį padarė…”