braza22

Lietuva dabar yra ties slenksčiu, kurį prieš kelis dešimtmečius peržengė išsivysčiusios pasaulio šalys. Jos atsivėrė imigrantams, nes to reikėjo ekonomikos plėtrai.

Kažkada mane apstulbino knygelė, skirta vienai Skandinavijos valstybei pristatyti. Viršelyje buvo fotografija, kuri vaizdavo neva tipingus krašto gyventojus. Iš pirmos gretos žvelgė įvairūs nebaltųjų rasių atstovai: afrikiečiai, azijiečiai, o už jų nugarų kukliai stiebėsi baltaplaukis žydraakis skandinavas. Viršelis melavo, nes šalyje įsikūrę užsieniečiai vis dar tesudaro apie 15 proc. gyventojų. O prieš gerą šimtmetį iš tos šalies buvo masiškai emigruojama, nes ten buvo sunku pramisti.

Pavyzdžiui, Airijos gyventojų XIX a. viduryje buvo 8 mln., dabar – apie puspenkto milijono. Tai 1845 m. prasidėjusio bado pasekmės, kada išmirė maždaug milijonas airių ir antra tiek paliko šalį. Gyventojų skaičius galiausiai stabilizavosi, tačiau nedidėjo: 1973 m. Airijoje buvo tiek pat gyventojų kiek 1923 m. – apie tris milijonus. Jeigu dabar airiai masiškai grįžtų į tėvynę, matyt, lietuviams saloje nebūtų vietos.

Išvažiavusieji negrįžta. Tiksliau, grįžta, tačiau tokių gerokai mažiau negu išvažiavusiųjų. Derėtų savęs paklausti, kas geriau: ar ekonomine katastrofa virsiantis pusės milijono išvykėlių iš Lietuvos grįžimas (skaičius apytikslis, užtat „apvalus“), ar tie milijardai litų, kuriuos išeiviai kasmet parsiunčia tėvynėn – daugmaž tiek, kiek mūsų valstybė išleidžia švietimui.

Ekonominiai interesai ima viršų, o kultūriniai ir politiniai nuogąstavimai atmentami. JAV prezidentas Barackas Obama pasiryžo vien savo įsakais apsaugoti apie penkis milijonus nelegalių imigrantų nuo deportavimo – taip susikirsdamas su respublikonų dominuojamu Kongresu.

Statistika rodo, kad Lietuvoje yra maždaug milijonas dirbančiųjų. Jokie politiniai utopistai nežada greitu laiku sukurti pusę milijono naujų darbo vietų – net ir valstybinė Užimtumo didinimo 2014–2020 m. programa. Tad dauguma išeivių liks kur išvažiavę, o tuščias deficitinių profesijų darbo vietas užpildys rinktiniai užsieniečiai.

Lietuvos valdžiai teks apsispręsti ne dėl imigracijos apskritai, o dėl to, kuriems imigrantams atsiverti – kaimynams gudams ar, pavyzdžiui, mūsų bendratikiams filipiniečiams, kaip teko girdėti siūlant vietinius katalikus.

Tačiau ir toks modelis artėja prie dramatiškos kryžkelės. Antai Kinijos kompanijoje „Foxconn“, kuri surenka „iPhone“ ir „iPad“, dirba apie milijoną žemos kvalifikacijos darbininkų. Bet jie pamažėle keičiami robotais. Šie „valgo“ žmones, kaip kažkada Anglijoje žmones „suvalgė“ avys – mat dėl avininkystės plėtros daugybė valstiečių buvo nuvaryta nuo žemės.

Niekas rimtai nebandė užkirsti kelio garo mašinų pakeitimui dyzeliniais, benzininiais ir elektros varikliais. Robotizacija irgi nesustabdoma. Pavyzdžiui, transportas be vairuotojų – jau ne tiek techninė, kiek ekonominė problema: tai įmanoma, bet vis dar labai brangu.

Ateities ekomika: dėl gabiausiųjų konkuruojama, todėl smegenys iš Lietuvos teka kaip tekėjusios. O žemos kvalifikacijos lietuviai dėl robotizacijos tampa ekonomiškai neįgalūs. Atsiranda inkliuzinė ekonomika, panaši į neįgalių vaikų inkliuzinį ugdymą. Pavyzdžiui, net ir prasčiausiame restorane vietoj vieno padavėjo klientą aptarnauja penki: pirmasis pristumia kėdę, antrasis įpila vandens, trečiasis vyno ir t.t.  Nors už grašius, visi turi darbo, tačiau tautininkai džiūgauja – robotai ne vien „suvalgė“ lietuvius, bet ir uždarė sienas filipiniečiams, nes „filipiniečiais“ tapo robotų išstumti vietiniai.