Lietuvos moksleivių mokymosi pasiekimai nesiekia tarptautinio vidurkio. Tokią žinią po tarptautinio penkiolikmečių pasiekimų tyrimo PISA rezultatų apibendrinimo mums paskelbė Švietimo ir mokslo ministerijos strategai.

Prieš šią blogybę ministras Gintaras Steponavičius jau užsimojo nauja koncepcija – girdi, mokykloms bus suteikta daugiau savarankiškumo ir atsakomybės tobulinant ugdymo procesą. O ir tikimasi, kad “pagerinti rezultatus leis kuriama turtinga mokymosi aplinka bei pedagogų rengimo pertvarka”. Šie žodžiai, išversti į žmonių kalbą, reiškia, kad ministerija ir su ja susijusios viešosios įstaigos bei grupelės iš įvairių švietimo projektų rengimo tarpstančių visuomenininkų vėl galės neblogai pasipinigauti.

O kokia iš tikrųjų visų tų per dvidešimt nepriklausomos valstybės metų kurtų koncepcijų nauda ir kodėl, užuot per šį laiką išauginę naujuosius lyderius, savo mokinius “numokėme”?

Dauguma psichologų garsiai skelbia, kad vis daugiau mūsų gabių ir žinių siekiančių vaikų praranda bet kokį norą ir motyvaciją mokytis – vos atėję į pirmą klasę. Ypač tai pasakytina apie gabiausius pradinukus, kurie ateina į pirmųjų klasių suolus jau skaitydami, rašydami ir skaičiuodami. O esmė ta, kad absoliuti dauguma Lietuvos mokytojų nelinkę pateikti mokslingesniems pradinukams individualių sudėtingesnių užduočių. Gabūs vaikai priversti ramiai sėdėti, šaudyti varnas ir netrukdyti vidutiniokams.

Dauguma pradinių klasių mokytojų vadovaujasi filosofija: man niekas dorai nemoka, tad kodėl turėčiau plėšytis. Taigi dauguma pradinukų mokytojų, kurie iš esmės ir nulemia mūsų vaikų tolesnį požiūrį į mokymąsi, užuot vidutiniokus tempę iki aukštesnio lygio, “sodina” gabiausiuosius, taip sulygindami klasę. Ir tokia situacija visiškai nepriklauso nuo mokyklos – miesto ar kaimo, elitinės ar “eilinės”.

Didžiausia bėda ta, kad šitos piktžaizdės gylio niekaip negalima išmatuoti, nes Lietuvos pradinukai nelaiko jokių egzaminų. Todėl pradinių klasių mokytojų darbo broko nematome. Bet jei apklaustume, pavyzdžiui, Jėzuitų gimnazijos moksleivius, kiek jų dar būdami pradinukai naudojosi repetitorių pagalba, kad nebūtų tik statistiniai vidutiniokai, pamatytume tikrąjį dramos mastą.

Juk iš tikrųjų dvidešimt metų kūrę esą tautišką, be prievartos, kūrybišką mokyklą, nužudėme vaikų smalsumo pradą. Taip, sovietinė mokykla, kurią aš irgi baigiau, buvo muštro ir rezultato mokykla. Bet šiandieninės mokyklos mokiniai nei kūrybingesni tapo, nei žinių daugiau turi.
Tie tėvai, kuriems rūpi jų vaikų ateitis, priversti rinktis iš dviejų alternatyvų: jau pradinukams samdyti repetitorius arba patys po darbo mokyti vaikus. Taigi šiandieninė mokykla labai primena P.Rimšos skulptūrą “Lietuviška mokykla”, kai prie ratelio sėdinti mama viena ranka verpia, kita rodo sūnui raides. XXI a. mamos ir tėčiai viena ranka maigo kompiuterio klaviatūrą, antrąja moko vaiką.

Užtat vos sulaukę aštuoniolikos mūsų gimnazistai balsuoja kojomis ir neria iš Lietuvos, nes jiems visa lietuviškoji sistema (tiek pradinio, tiek vidurinio, tiek aukštojo mokslo) neatrodo normali.