Jau sekmadienį eisime prie balsadėžių, vakare per televizorių stebėsime  paskutinius kandidatų pasisakymus, reportažus iš jų rinkimų štabų baliukų ir gyvą balsavimo rezultatų skaičiavimą, o ryte atsikėlę turėsime arba antrąjį prezidento rinkimų turą, arba naują-seną prezidentę.

Kol kas vyrauja įsitikinimas, kad pastarasis variantas labiau tikėtinas. Nors “Veido” atliktas ir šiame numeryje pateikiamas tyrimas rodo, kad Dalia Grybauskaitė nėra idealiai tinkanti į šalies vadovus, tačiau ne paslaptis, kad šie rinkimai vadinami prezidentės rinkimais.
Kita vertus, “Veido” tyrimas atskleidžia, kad ji geriausia iš visų septynių kandidatų. Kitoje “Veido” analizėje atsiskleidžia dar vienas įdomus faktas: net dalis partijų narių labiau linkę balsuoti už ją, nei už savo partijos kandidatą. Be to, tobulumui ribų nėra, ir antroji kadencija D.Grybauskaitei – puiki galimybė pasitempti, ypač jei galvojama apie kokį tarptautinį postą po penkerių metų.
Taigi, jei tikėsime sociologais ir blogu oru, kuris neleis sekmadienį tingiai drybsoti ant pievelės, užuot ėjus balsuoti, tuomet galime prognozuoti, kad prezidentės rinkimai baigsis be antrojo turo. Mes ir toliau gyvensime taip pat, bet kaip bus su šešiais nykštukais, t.y. kitais kandidatais į prezidentus?
Socialdemokratui Zigmantui Balčyčiui rinkimai tuo nesibaigs. Jam prieš akis – atsarginis variantas, t.y. kova dėl europarlamentaro kėdės, kurią jis turėtų laimėti. Tiesa, kalbama, kad jam matuojamas ir Europos komisaro kostiumas, tad Briuselyje jis gali likti ilgam.
Darbo partijos kandidatui Artūrui Paulauskui šie prezidento rinkimai turėtų būti paskutiniai. Deja, ne tau, Artūrai, ir šviesi politinė ateitis. Darbo partijoje – vadas vienas, nors ir neoficialus, o į prisiplakėlius net ir šioje verslo politinėje organizacijoje žiūrima skersai. Tad A.Paulausko likimas – Viktoro valioje.
Labiausiai rinkimų pabaiga tikriausiai džiaugsis “valstiečių” kandidatas Bronis Ropė, po tų miesčioniškų žaidimų sugrįšiantis į savo Ignaliną, kur galės ramiai dar “desėtką” metų karaliauti. Kita vertus, dar nežinia, ar likimas neiškrės kokio pokšto ir nepasiųs žinomumą per prezidentinę kampaniją padidinusio B.Ropės į Europos Parlamentą, į kurį jis taip pat kandidatuoja.
Lenkų “prezidentas” Valdemaras Tomaševskis – taip pat ramus. Prezidento posto jis ir nesitikėjo, o tik apšilo prieš Europos Parlamento rinkimus. Tad tikėtina, kad dar penkerius metus už sotų atlygį jis turės galimybę iš Briuselio ar Strasbūro scenos raudoti apie Lietuvoje neva skriaudžiamus lenkus.
Šiek tiek neramiau turėtų jaustis Vilniaus meras Artūras Zuokas. Galbūt kandidatavimas į prezidentus mobilizavo jo politinį junginį, bet nedaug surinktų balsų turėtų smogti per A.Zuoko ego, o bendražygius paskatinti apmąstyti, ar tikrai jiems su Vilniaus meru pakeliui. Tuo labiau kad konservatoriai ir kitokio plauko opozicija skubės plyšauti, esą rinkimai parodė, jog net Vilniuje A.Zuokas nebepopuliarus. Kita vertus, versti Vilniaus mero niekas neskubės: savivaldos rinkimai ne už kalnų, o kaipgi juos laimėti, jei nebus priešo – neva rubikoninio ir visokio kitokio A.Zuoko.
Naglis Puteikis – dar vienas prezidentės rinkimų laimėtojas. Pakilęs nuo Klaipėdos areštinės lankytojo iki “teisibės” ieškotojų lyderio, jis tikriausiai užims garbingą vietą šalia kitų gražulių ir gal net sukurs kokią partiją ar perims vadovavimą kokiai iš mirštančių.