Minint Mikalojaus Akelaičio 185-metį didelių iškilmių nebuvo. Vienas pačių pirmųjų mūsų naujųjų laikų šviesuolių, tautinio judėjimo pradininkų gimė 1829 m. gruodžio 5 d.

Jonas Rudokas

Kai kurie istorikai „Aušros“ pasirodymą, XIX a. pabaigą laiko mūsų tautinio judėjimo, atgimimo pradžia. Tačiau didesnioji jų dalis, manau, visai pagrįstai tvirtina, kad ir iki Jono Basanavičiaus jau būta pastangų gaivinti, stiprinti lietuvybę tyrinėjant ir puoselėjant mūsų kalbą, istoriją, tautosaką. Tik jos buvo kuklesnės, mažiau intensyvios ir sėkmingos.

Iš tiesų jų atsirado jau XIX a. pirmoje pusėje, ir gana charakteringa, kad ne vienas mūsų inteligentas ėmėsi rašyti Lietuvos istorijos darbus bei lietuvių kalbos žodynus, gramatikas – nors ir nebūdami šių sričių specialistai. Tą lėmė dvi rimtos priežastys: tada, vos pradėjus formuotis moderniai mūsų tautai tokios literatūros labiausiai reikėjo, kalba ir istorija buvo svarbiausios kovų dėl tautos teisių kryptys. Antra, šių sričių specialistų – profesionalų faktiškai net neturėjome.

Vienas pirmųjų, pasiryžusių tą daryti, nepaisydamas didelių kliūčių, ir buvo Mikalojus Akelaitis – Marijampolės krašto valstiečių, jau 1807 m. Napoleono valdžios išlaisvintų iš baudžiavos, sūnus, palaikęs ryšius su Motiejumi Valančiumi, Simonu Daukantu, Ignotu Kraševskiu, Mykolu Balinskiu ir daugeliu kitų žymių ano meto asmenybių. Visas jo gyvenimas buvo sunkus, pilnas didelių vargų ir nelaimių, nesėkmių. Todėl reikia stebėtis, kaip jos nesutrukdė jam dirbti gana intensyvų literatūrinį, švietėjišką darbą, rūpintis mūsų tautos ateitimi, ir dar tokiu metu, kai ta ateitis labai daug kam kėlė rimtų abejonių.

Lietuviškų reikalų žinovas

M.Akelaitis gimė Čiuoderiškių kaime netoli Marijampolės, raštingoje šeimoje. Tėvas Adomas dalyvavo 1831 m. sukilime, pateko į katorgą Sibire, ten ir mirė. Našle likusi motina sugebėjo nukreipti sūnų Mikalojų geru keliu – į mokslus. Jis, pasimokęs pas daraktorių, vietos vargonininką, įstojo į Marijampolės pradžios mokyklą ir čia buvo pirmuoju mokiniu. Ją baigęs, jau 17 metų turėdamas, perėjo į apskrities (vidurinę) mokyklą, ten jo pavardę su tipiška tam kraštui gražia galūne -aitis „pataisė“ – pavadino Akelewiczium. Jis tam nepasipriešino, nors, galimas dalykas, net mėgo didžiuotis savo valstietiška kilme, bent niekada gyvenime jos neslėpė, kaip tą daryti buvo priversti daugelis baudžiauninkų vaikų – norėdami mokytis, išeiti į žmones.

Dar besimokydamas uždarbiavo pamokomis, o 1850 m. baigęs mokyklą dirbo mokytoju Marijampolėje, dvaruose Kauno apylinkėse. Skaitė Varšuvos spaudą, ėmė jai rašyti. Kaip tik tada Vakarų Europoje, Rusijoje kilo susidomėjimas lietuvių kalba – iš dalies todėl, kad daug kas ją laikė jau mirštančia. Apie tai ėmė rašyti ir lenkų laikraščiai, ir M.Akelaitis pabandė ta proga pasinaudoti, nes jau buvo spėjęs bent kiek pasikaustyti lituanistikos srityje. Iš tiesų, apsigyvenęs Varšuvoje jis tapo populiarus kaip lietuvių kalbos, istorijos žinovas, planavo rašyti lietuvių–lenkų ir lenkų–lietuvių kalbų žodyną.

Tačiau viltys čia gyventi geriau, dirbti kalbos mokslo darbą nepasiteisino, be to, kilo minčių imtis liaudies švietimo, steigti mokyklas Lietuvoje. Jomis pasidalijęs su M.Valančiumi gavo jo pritarimą, bet to nepakako, reikėjo lėšų, dvarininkų paramos, o šie baiminosi, ar apsišvietę mužikėliai neims maištauti prieš ponus. Vyskupui patiko ir M.Akelaičio siūlymas leisti liaudžiai skirtą laikraštį, jis pakvietė iniciatorių būti to laikraščio redaktoriumi.

Todėl 1857 m. M.Akelaitis grįžo į Lietuvą, o netrukus gavęs mecenato Pranciškaus Smuglevičiaus kvietimą apsigyveno jo dvare Svirlaukyje, Kurše. Ten rengė lietuvių–lenkų ir lenkų–lietuvių kalbų žodynus, tačiau manoma, kad užbaigė tik pirmąjį, likusį rankraštyje. O antrojo ir dar vieno, planuoto lyginamojo lietuvių kalbos su slavų, graikų, lotynų, sanskrito kalbomis, parašyti iki galo nepasisekė.

Svirlaukyje gyveno kartu su S.Daukantu, kurį labai vertino ir gerbė. Tačiau jų požiūris tuo metu tampančiu labai aktualiu lietuvių ir lenkų santykių klausimu išsiskyrė. Pirmasis mūsų istorikas, nors būdamas vyresnio amžiaus, geriau suprato, kur tie santykiai krypsta, pasmerkė uniją, atsisakydavo rašyti lenkiškai. O M.Akelaitis atsiliko: jis vis dar tikėjosi, kad lenkai padės lietuviams plėtoti savo tautinę kultūrą, net bandė to iš jų reikalauti. Žinoma, tai buvo nerealu, beviltiška. Maža to, nors ir girdamas Lietuvos ir Lenkijos uniją, visiško lenkų pasitikėjimo nenusipelnė, buvo jiems įtartinas, nes rūpinosi lietuvių kalba ir istorija.

M.Valančiaus valdžios leidimo leisti lietuvišką laikraštį taip ir negavo – neatsirado rusų, mokančių lietuviškai jo cenzūruoti, o lietuviai esą nepatikimi. Geriau M.Akelaičiui pasisekė dėl dar Varšuvoje sumanytų lietuviškų liaudžiai skirtų knygelių leidybos: tam jis gavo ir leidimą, ir finansinę paramą iš kelių dvarininkų, daugiausia iš rietaviškio kunigaikščio Irinėjaus Oginskio. Bet norint jas išleisti teko kraustytis į Vilnių – kur buvo spaustuvės. Čia 1860 m. išėjo net penkios M.Akelaičio knygelės milžinišku tais laikais 26 tūkst. egzempliorių tiražu.

Vilniuje jis išvertė į lenkų kalbą proza Kristijono Donelaičio „Metus“, žadėjo kartu išleisti lietuvišką ir lenkišką jų tekstus. Parengė ir 1860 m. išleido „Lamentorių, arba Pradžią mokslo sudėtą mažiems wajkeliems“, kurį ilgą laiką naudojo daraktoriai – nelegaliai veikę kaimo mokytojai.

Ir Vilniuje greitai išgarsėjo kaip gerai nusimanantis apie lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos reikalus. 1859 m. laiške I.Kraševskiui rašė: „Tautos istorija turi būti kiekvieno piliečio lūpose ir tuomet tauta bus nemirtinga.“ Tačiau neturint nuolatinio pragyvenimo šaltinio Vilniuje verstis buvo sunku, pasisiūlė dirbti parapijos mokytoju – patyręs, išsilavinęs pedagogas, ir dar su I.Oginskio rekomendacija, bet nieko nelaimėjo.

Emigracija, sukilimas, vėl emigracija

Tuo metu Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, jau brendo dideli įvykiai – 1863 m. sukilimas prieš caro valdžią. Ši, matyt, tą jausdama, naudojo ne tik botagą, bet ir pyragą, tiksliau, jį žadėjo: steigti mokyklas, tik ne lietuviškas, o žemaitiškas, net leisti laikraštį „Liaudies draugas“, kad suartintų Lietuvos gyventojus su rusais, atskirtų juos nuo lenkų. Bet sutrukdė sena bėda – vėl neatsirado lietuviškai ar žemaitiškai mokančių rusų cenzorių.

O žmonės bruzdėjo – rengė demonstracijas, kūrė slaptas organizacijas. Istorikai mano, kad vienoje jų, propagandinėje, kartu su poetu Liudviku Kondratovičiumi-Sirokomle, dailininku Jonu Zenkevičiumi, sukūrusiu mums tokius vertingus S.Daukanto, M.Valančiaus, Antano Baranausko portretus, išsaugojusiu nemažą dalį M.Akelaičio archyvo, aktyviai veikė ir pats M.Akelaitis. Apie tai raportuose savo vyresnybei ne kartą rašė J.Balaševičius, garsus caro valdžios agentas Vakaruose, ten prižiūrėjęs politinius emigrantus iš Rusijos imperijos.

Iš tiesų M.Akelaičiui, unijos su lenkais šalininkui, sukilimo idėja buvo artima. Dar 1861 m. kovo mėnesį jis parašė lietuvišką atsišaukimą „Gromata Wylniaus senelio“ ir eiliuotą „Senelio pasakojimą“, kuriuose rašė apie rusų valdžios nedorybes, apie tai, kaip žmonės kyla į kovą prieš ją, kvietė vienytis su lenkais, nes

~… su lenkais kai sutiksim

šlėktomis – bajorais liksim~,

tai yra būsime laisvi žmonės.

Šiuos rašinius bandyta išspausdinti užsienyje, Klaipėdoje, bet ten jų rankraščiai pateko į rusų šnipo rankas, pasiuntiniai įkliuvo, atsidūrė kalėjime, nustatytas ir autorius. Žandarai gaudė jį po visą Lietuvą, bet jiems nesisekė, ir M.Akelaitis 1862 m. gegužę atsidūrė Paryžiuje.

Čia tarp lenkų emigrantų jo pavardė jau buvo gerai žinoma, jį šiltai priėmė, davė neblogai atlyginamą darbą bibliotekoje. Tada 1862 m. jis parašė stambų (beveik 400 p.) darbą lenkų kalba apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – kraštą, gyventojus, švietimą, Bažnyčią, valstiečius. Šis buvo gerai įvertintas, apdovanotas nemaža 1600 frankų premija, bet taip pat neišleistas.

Vos prasidėjus sukilimui M.Akelaitis nuskubėjo į savo gimtinę – Užnemunę. Čia kaip sukilėlių komisaro Augustavo gubernijoje padėjėjas keliavo po kraštą pėsčias ir važiuotas, šaukė žmones į kovą, organizavo juos, rūpinosi ginklais, rašė atsišaukimus, išleido lietuvių ir lenkų kalbomis du laikraščio „Žinia apej Lenku wajna su Maskolejs“ numerius. Svarstant, kas laukia Lietuvos laimėjus pasisakė už Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos konfederaciją Abiejų Tautų Respublikos ribose. Ar dalyvavo kovos veiksmuose, žinių nėra. Sukilimui pralaimėjus pabėgo į Prūsiją, kur keturis mėnesius praleidęs kalėjime vėl pasiekė Paryžių.

Dabar čia jo niekas nebelaukė, gero darbo nebesiūlė, todėl teko skursti, ypač todėl, kad vedė prancūzę, vienas po kito gimė trys vaikai, žmona dirbo skalbėja. Vis dėlto savo idealų M.Akelaitis neatsižadėjo, ir energijos, entuziazmo jam netrūko. Vėl rašė, bandė išleisti „Metus“ – bet vėl nesėkmingai, rūpinosi unijos 300 metų sukakties minėjimo organizavimu, rašė į lenkų laikraščius Varšuvoje, kurie šiek tiek už tai mokėjo, bet neilgai.

Sulaukė „Aušros“, parašė jai du straipsnius. Pirmajame pareiškė daug kritikos dėl laikraštyje vartojamų žodžių, net dėl S.Daukanto pavardės, tvirtino, kad „neužmirštamas Lietuvos raštininkas nesivadino Daukantu, ale Daugkenčiu“. Tačiau linkėjo: „Dieve, padėk „Aušros“ darbininkams.“ Ten pat bene pirmasis paskelbė šūkį, dabar kai kam pasipiktinimą keliantį: „Lietuva – lietuviams.“ Subūrė vietos lietuvius – emigrantus į „Želmens“ draugiją ir vadovavo jai iki mirties 1887 m.