Praėjusią savaitę pirmą kartą po 1998-ųjų defolto Rusijai nepavyko išplatinti euroobligacijų emisijos. Užsienio investuotojai jau buvo susiruošę nupirkti vieno milijardo eurų vertės „Vnešekonom“ banko platinamų obligacijų, kai, likus vos dviem valandoms iki pardavimo pradžios, atšaukė savo pasiūlymus.

Tai padaryti juos paskatino dvi priežastys – maskviečių protesto akcija prieš savaitgalį vykusių Dūmos rinkimų rezultatų klastojimą ir Vilniuje viešėjusios JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton pareiškimas, kad rinkimai Rusijoje buvę nelaisvi ir neteisingi.
Iš esmės tai reiškia, kad kapitalo rinkos suabejojo vienuolika metų Rusiją valdančio Vladimiro Putino valdžios ateitimi, ir tai daug baisesnis signalas Kremliaus režimui, nei kelių dešimčių tūkstančių opozicionierių mitingas. Prieš V.Putiną protestuota ne kartą ir ne du, mitingų būta gerokai gausesnių ir vaikyti jie nė kiek ne švelniau nei dabar. Tačiau jokios įtakos kapitalo rinkoms tai neturėdavo ir dar prieš savaitę net įsivaizduoti nebuvo galima, kad galėtų turėti: V.Putino režimas atrodė amžinas, o jo sugrįžimas į prezidento postą 2012 m. pavasarį – iš anksto nulemtas. Tik staiga viskas per vieną naktį pasikeitė. Kas atsitiko?
Savaitgalį V.Putinas pralaimėjo rinkimus į Rusijos Dūmą. Ir pralaimėjo žiauriai: oficialiai jo kišeninė „Vieningosios Rusijos“ partija turi 49,5 proc. balsų, iš tikrųjų – ne daugiau kaip 30–35 proc. Palyginti su dviem trečdaliais balsų (tuomet daugiausia tikrų, nors klastojimo, savaime suprantama, būta) ir konstitucine dauguma, kuriuos „Vieningoji Rusija“ surinko per 2007-ųjų Dūmos rinkimus, tai sutriuškinimas. Ne esmė, kad Dūma Rusijoje tėra dekoracija, o tikra valdžia sutelkta Kremliuje ir vyriausybėje, kurie kaip darė, ką nori, taip ir toliau ketina daryti. Bet daryti, ką nori, žinant, kad tauta tave iš esmės remia, tai viena, o daryti, ką nori, žinant, kad tauta tavęs nekenčia ir pirmai progai pasitaikius sudraskys į skutus – visai kas kita. Kerta per smegenis.
Tai, kad V.Putino režimas, nepaisant kartkartėmis vykstančių rinkimų, nėra demokratinis, niekam nebuvo paslaptis nei pačioje Rusijoje, nei už jos ribų. Ne veltui pats V.Putinas vadino jį „valdoma demokratija“ arba „suverenia demokratija“. Bet lig šiol tokia formali demokratija rusus tenkino. V.Putinas visą dešimtmetį, nuo pat kabineto Kremliuje perėmimo 1999-ųjų pabaigoje, neabejotinai buvo pats populiariausias ir didžiausią pasitikėjimą turintis Rusijos politikas. Taigi V.Putino valdžia buvo teisėta netgi pagal pačius griežčiausius demokratijos reikalavimus, ir tiek Europa, tiek Amerika su tuo turėjo skaitytis. Žinia, per tą dešimtmetį vykusių rinkimų rezultatai būdavo paklastojami V.Putino naudai, bet esminės įtakos galutiniam rezultatui tai nedarė.
Tačiau šį kartą V.Putino partijos rinkimų rezultatas buvo suklastotas iš esmės – pralaimėjimas pavadintas laimėjimu. Tą pačią sekundę, kai šitai tapo aišku, V.Putino režimas tapo neteisėtas tiek pačių rusų, tiek Vakarų akyse. Nuo šiol jis laikosi tik iš inercijos ir slaptųjų tarnybų, policijos, kariuomenės, kurių vadovybė kol kas besąlygiškai remia savo finansinį geradarį V.Putiną, dėka. Bet akivaizdu, kad ilgai taip tęstis negali: V.Putinas turės arba susigrąžinti Rusijos pasitikėjimą per 2012-ųjų prezidento rinkimus, arba pasitraukti, o kartu su juo – visa ta „sukčių ir vagių partija“, kuri per dešimtmetį pavogė ir daugiausia į Europos bei Amerikos bankus išvežė šimtus milijardų dolerių ar eurų.
Pasivogtų milijardų likimas – šiomis dienomis didžiausias Rusijos valdančiųjų galvos skausmas. Daugelis jų paniškai bijo, kad tą pačią akimirką, kai tik už jų nugaros visiems laikams užsitrenks Kremliaus durys, klastingi vakariečiai (pirmiausia anglosaksai ir amerikiečiai) atims iš jų Vakaruose saugomus turtus, lygiai kaip pats Rusijos režimas atiminėjo turtus iš jam neįtikusių verslininkų. Paradoksas, bet šią Rusijos režimo baimę gerokai paskatino Lietuvos Vyriausybės veiksmai, nacionalizuojant bankrutuojantį „Snorą“. Daugiausia iš savo pačių susikurtų sąmokslo teorijų pasaulyje gyvenantys Rusijos valdantieji negali patikėti, jog Lietuva pati drįstų perimti rusišką banką vien todėl, kad savininkai jį išvogė. Jų supratimu, mūsų Vyriausybė tik vykdo „klastingų anglosaksų“ valią, taip siųsdama signalą, kas laukia „kremlinių“ pinigų Vakaruose.
Todėl dabar V.Putinas darys viską, kad kaip nors iš tikrųjų, o ne balsų skaičiuotojų pastangomis laimėtų prezidento rinkimus. Ir darys taip, kaip pripratęs – kurdamas Rusijos, kaip priešų apgultos tvirtovės, kurią išgelbėti gali tik jis vienas, įvaizdį. Rusijos kaimynams, įskaitant Lietuvą, tai nieko gera nežada.

Šį kartą Rusijos rinkimų rezultatai buvo suklastoti iš esmės – pralaimėjimas pavadintas laimėjimu. Tą pačią sekundę, kai šitai tapo aišku, V.Putino režimas tapo neteisėtas tiek pačių rusų, tiek Vakarų akyse.