Vienas iškiliausių šalies advokatų, buvęs ilgametis Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas Kęstutis Lipeika šįmet minėjo savo 75-erių metų jubiliejų ir kartu – 40 metų advokato darbo sukaktį. Kai pradėjo dirbti advokatūroje, ji turėjo 350 narių. Šiandien Lietuvoje – jau du tūkstančiai advokatų, tik ar dėl to teisinė pagalba tapo prieinamesnė?
Apie tai, kaip nūdienos teismų praktiką vertina žmogus, turintis keturių dešimtmečių trukmės advokato patirtį, – šiame interviu.

VEIDAS: Nustojus riboti advokatų skaičių, tikėtasi aštresnės jų tarpusavio konkurencijos ir honorarų mažėjimo. Ar tokie lūkesčiai pasiteisino?
K.L.: Pats principas, kad advokatų skaičius neribojamas, kelia daug abejonių. Teisėjų, antstolių, notarų skaičius ribojamas, o advokatų – ne, nes jų darbas laikomas paslauga. Logika – kaip batsiuvių rinkoje: kuo daugiau batsiuvių, tuo lengviau jų paslaugos taps prieinamos. Ši teorija nepasitvirtino, greičiau atvirkščiai: kadangi advokatų paslaugų poreikis ribotas, mažiau besikreipiančiųjų sulaukiantys advokatai priversti kelti honorarus. Žinau atvejį, kai atsiliepdamas į pusantro puslapio ieškinį skyrybų byloje advokatas, nuspaudęs kelis kompiuterio klavišus, sukompiliavo septyniolikos puslapių ilgio tekstą ir teigdamas, neva turėjo labai daug darbo, pareikalavo keturių tūkstančių litų… Sakyčiau, kad advokatai, kaip ir medikai, neteikia paslaugų – jie teikia pagalbą. Juk bylos turėjimas baisiau negu liga: neišspręsta konfliktinė situacija kamuoja visus.
VEIDAS: Bet tikriausiai ne advokatus, kuriems teismas – įprasta darbo vieta…
K.L.: Nepatikėsite: teismuose dirbu nuo 1963-iųjų, taigi jau pusę amžiaus, ir vis tiek negaliu prie jų įtampos priprasti. Nors teismų virtuvę pažįstu labai gerai, pats anksčiau septynerius metus dirbau teisėju. Pirmąjį savo nuosprendį surašiau moteriškei, kuri buvo pavogusi toną anglių. Pagal to meto įstatymus privalėjau ją areštuoti, o moteris turėjo trijų mėnesių vaikutį. Ranka sustingo rašant, nes nežinojau, kur padėti tą kūdikį. Sėdžiu ir verkiu… Vėliau, žinoma, atbunki, bet pirmasis įspūdis neišdyla iš atminties. Mūsų laikais bylų konvejeris dar labiau įtemptas, atbukimas vyksta sparčiau… Bet visiškai neišgyventi dėl teisiamo žmogaus likimo, nors akimirkai nepasijusti jo kailyje nei advokatui, nei teisėjui nevalia.
VEIDAS: Stebint iš šalies susidaro įspūdis, kad teisės ir teisingumo „žirklės“ kuo toliau, tuo labiau skečiasi. Ar, pažindamas teismų virtuvę iš vidaus, jaučiate tą patį?
K.L.: Teisėjai mėgsta kartoti: ką nusprendėm, yra teisinga. Bet tokiu atveju apeliacija ir kasacija būtų apskritai nereikalinga – padarėm, ir baigta. Pamenu, kartą dalyvavau kasaciniame bylos nagrinėjime žodine proceso tvarka. Tokiais atvejais advokatai žino, kad bus teisėjų egzaminuojami. Kritikuodamas žemesnių instancijų teismų sprendimus pasakiau, rodos, nekaltą apibendrinimą: „Teismas negali priimti sprendimo, kuris prieštarauja įstatymui.“ Bet vienas Aukščiausiojo Teismo teisėjas mane nutraukė pareikšdamas, kad teismas viską gali. Pasidomėjau, ar turėčiau toliau ką nors dėstyti gerbiamiems teisėjams, ar tai beprasmiška…
Arba, pavyzdžiui, sukčiavimo būdu atimto sklypo ir namo teisėtam savininkui teisėja siūlo: „Tai gal paimkite kitą sklypą ir kitą namą? Kodėl siekiate atgauti būtent savo?“ Neišlaikęs pasiteiravau, ar gerbiamoji teisėja pati neturėtų ko nors pasiūlyti.
VEIDAS: Klausydamasis tokių pavyzdžių teismo salėse nesilankantis žmogus gali pamanyti, kad jose vyksta kone turgaus lygio derybos.
K.L.: Per penkiasdešimt karjeros metų Lietuvoje pažinojau tik du teisėjus, kurių nuomonės būdavo neįmanoma suprasti iki nuosprendžio paskelbimo. Jie sugebėdavo proceso metu elgtis taip, kad nieko negalėdavai nujausti. Dabar procesas dar neįpusėjęs, o iš teisėjo pastabų ir replikų jau apytikriai nuspėji jo baigtį.
Bet ir advokatai – ne šventieji. Štai vienas jaunas kolega, teisėjo paprašytas patikslinti savo reikalavimą, išdidžiai atšovė, kad jis du kartus to paties nekartoja. Koridoriuje kolegos pasiteiravau, ar ne paskutinį kartą čia atėjo. Kitąkart toks advokatas gero sprendimo nesulauks, nes teisėjas jo elgesį įsimins. Taip atžarus advokatas kenkia ne tik sau, bet ir savo būsimiems ginamiesiems.
VEIDAS: Kokią įtaką vienokiam ar kitokiam teismo sprendimui turi atsitiktinumai, tarkim, advokato pasirinkimas ar konkretaus teisėjo paskyrimas?
K.L.: Tai svarbus veiksnys. Negalima tvirtinti, kad teisėjas Jonaitis bylą išnagrinės taip pat kaip teisėjas Petraitis. Svarbu ir tai, koks advokatas dalyvauja byloje: ar toks, kuris antrą kartą neatsakinėja į teisėjo klausimus, ar savo poziciją suprantamai ir geranoriškai sugebantis išdėstyti žmogus. Neatsakingai pasirinktas advokatas vėliau gali kainuoti daug nervų ir pinigų. Neseniai turėjau klientę, kuriai advokatė, pirmą kartą gyvenime rašiusi ieškinį santuokos nutraukimo byloje, sukėlė rimtų problemų: nei tą ieškinį dabar lengvai pakeisi, nei patikslinsi. O atrodė – kas čia tokio, eilinis standartinis ieškinys…
VEIDAS: Dažnas įsitikinęs, kad bylinėtis su turtingais ir įtakingais Lietuvoje – tuščias laiko ir pinigų leidimas. Ir išties retokai girdime apie bylas, kuriose maži žmogeliai laimėtų prieš stambias ir stipriai savo interesus ginančias bendroves. Tai gal toks bejėgiškas įsitikinimas turi pagrindo?
K.L.: Taip yra todėl, kad pritrūksta sąžiningų teisėjų. Milijonierius teisme galingas tik tuomet, kai patenka pas teisėją, siekiantį pasinaudoti jo turtais, o ne teisingai išspręsti ginčą. Antra vertus, turtingi žmonės dažniau bylinėjasi nei beturčiai, jie turi daugiau patirties gindami savo interesus. O ir savanaudiškas melas po priesaikos jau nebėra retenybė.
VEIDAS: Galbūt todėl pasigirsta siūlymų į teismus sugrąžinti tarėjus.
K.L.: Kai pradėjau dirbti teismuose, procese dalyvaudavo liaudies teismo tarėjai, renkami darbo kolektyvuose. Įspūdis būdavo toks: sėdi dvi tuščios statinės (tarėjai) ir vienas išminčius (teisėjas). Tiesa, pagal dabartinį modelį tarėjus siūloma kviesti išmanančius nagrinėjamos bylos pobūdį. Pavyzdžiui, savavališkos statybos byloje tarėjais būtų kviečiami statybų inžinieriai. Tačiau ir šiandien teisėjas, kuriam trūksta specialių žinių, gali paskirti ekspertizę. Kitas aspektas: jei teismai ir taip sunkiai galą su galu suduria, tai iš ko mokėsime tarėjams?
Ar iš jų būtų daug naudos – abejočiau. Įsitikinimas, kad liaudies atstovų ar specialistų dalyvavimas teismo procesą daro teisingesnį ir mažiau korumpuotą, yra naivus. Tai siūlyti gali tik žmonės, kurie teismuose nepraleido gyvenimo. Argi jau taip sugedome, kad nebegalime tikėtis, kad teisėjai, prokurorai, advokatai būtų sąžiningi?
VEIDAS: Bet sutikite, toks tikėjimas – taip pat savotiškai naivus…
K.L.: Taip, nes šiandien tapo sunku atsikratyti nuolat klaidas darančių teisėjų ar advokatų. Jeigu, tarkim, Advokatų garbės teismas priima sprendimą išbraukti nepatikimą kolegą iš advokatų sąrašų, tokį sprendimą pastarasis gali apskųsti teismui, kuris jį veikiausiai sugrąžins advokatūron. Ir nebelieka būdo, kaip jo atsikratyti. Nusigyvenom iki to, jog pavėlavęs į procesą advokatas tam, kad galėtų patekti į teisėjo kabinetą, ramiai iškelia duris. Senais laikais toks žmogus jau rytojaus dieną būtų „laisvas“ ir niekam neturėtų teisės skųstis. O dabar visi tapo labai „teisingi“…
VEIDAS: Esate septynių dešimčių publikacijų autorius, be vardų ir pavardžių jose perteikęs ne vieną atstovautą bylą. Tačiau naujų istorijų jau senokai neteko skaityti.
K.L.: Rašymui senatvėje, kai suvoki žmogui skirto laiko ribotumą, jau trūksta sveikatos. Save pirmiausia priskiriu prie skaitančių, o ne rašančių advokatų. Manau, kad advokatas negali būti geru savo profesijos atstovu neskaitydamas. Deja, knygas skaitančiųjų nykimas užkrėtė ir advokatūrą. Štai atėjo pas mane jaunas teisininkas prašytis priimamas padėjėju. Šnekėjomės, kol kažkaip ėmiau ir paminėjau Juozą Tumą-Vaižgantą. O jaunuolis sukluso: kas čia toks? Supratau, kad niekuo negalėsiu jam padėti. Jeigu žmogus, baigęs universitetą, nežino, kas yra Vaižgantas, – ko iš jo gali tikėtis?
Tiesa, pastaruoju metu lyg ir regime ženklų, kad prakutę advokatai vėl atsisuka į kultūrą: reiškiasi kaip mecenatai, renka meno kūrinių kolekcijas.
VEIDAS: O jūs ką nors kolekcionuojate?
K.L.: Nieko nekolekcionuoju, tik turiu sukaupęs turtingą biblioteką nuo Aleksandro Gerceno iki šiuolaikinių lietuvių autorių. „Naujosios Romuvos“ komplektus perskaičiau dar 1953-iaisiais, kai tėvas, irgi turėjęs gerą namų biblioteką, padėjo juos ant mano stalo. Taip susipažinau su Juozu Keliuočiu ir kitomis šviesiomis ano laikmečio asmenybėmis. Kai buvau jaunesnis, daug eilių deklamuodavau atmintinai. Ir per šįmet minėtą jubiliejų kolegos priminė, kad dėstydamas universitete reikalaudavau studentų atmintinai išmokti tūkstantį poezijos eilučių. Tai ugdo vidinę žmogaus kultūrą, jo iškalbos gebėjimus. Prisiminkime, kokias kalbas anksčiau rėždavo mūsų žymieji advokatai, tarkim, Tado Vrublevskio pasisakymai teismuose pasižymėdavo ištisais žmogaus gyvenimo ir filosofijos apibendrinimais.
Šiandien advokatui nebėra poreikio būti stipriu oratoriumi, nes pasikeitė teismų sistema: nebėra atstovaujamosios ginamosios kalbos, liko tik baigiamoji advokato kalba, kurioje galima mintis reikšti konkrečiai, be pagražinimų. Žmogus pamažu stumiamas iš teismo proceso, nes daug bylų nagrinėjama rašytine proceso tvarka. O kai teisme nėra ginamųjų – nebereikia ir advokatų.