Išanalizavus pastarojo  dešimtmečio rinkimus galima diagnozuoti, kad rinkimai ir atstovavimas artėja prie mirties slenksčio, tai reiškia, kad Lietuva sugrįžta prie situacijos, kai egzistuoja tik rinkimų ritualas, bet patys rinkimai  jau nevaidina vaidmens, kuris demokratinėje visuomenėje rinkimams yra priskirtas.

Tokią demokratiją galima vadinti autokratiniu totalitariniu režimu su funkcionierių administruojama teise bei kontrrevoliucijos galimybe, kuomet aukščiausių valstybės pareigūnų supratimas  yra suformuotas kaip indulgencija, kaip galutinė teisinė instancija. Tai yra pagrindinis autoritarinio režimo bruožas, svetimas demokratinei valstybei.

Imitacinė demokratija visada atstovauja ne daugumos, o ekonomiškai dominuojančių grupių interesus, t.y., kaip mes šiandien įpratę vadinti, oligarchinio kapitalo interesus.

Tokiuose režimuose valdytojai atlieka tik demokratinių institucijų imitacijos vaidmenį. Taip pat reikėtų pažymėti, kad ne tik rinkimai, bet ir daugelis kitų valstybinių institucijų oficialiai yra tik demokratinės imitacijos atributai, na sakykime a‘lia nepriklausoma teismų institucinė sistema, kuriai vadovauja politinio pasitikėjimo statusą turintys asmenys. Nepriklausomos teismų sistemos ir prokuratūros nebuvimas priveda prie to, kad kaip Konstitucijos, taip ir rinkiminių kampanijų pažeidėjai lieka nebaudžiami, o nebaudžiamumas skatina dar didesnes įstatymų pažeidimų tendencijas.

Demokratinės imitacijos atributai yra ir a‘lia nepriklausoma, bet parsiduodanti žiniasklaida, prie tokių galima priskirti ir kai kurias imitacinį vaidmenį atliekančias  NVO, o tokių yra tikrai nemažai.

Beje, jei atsiras įstatymai, kurie draus oligarchijai finansuoti partijas, tai tie įstatymai iš esmės nieko nekeičia, nes niekas nekliudo toms partijos pavirsti chameleonais, t.y. reorganizuotis į nevyriausybines organizacijas. Sakykime gali atsirasti susivienijimas „Vieninga naujoji kairė“, arba susivienijimas „Konservatyvioji dešinė“ ir panašūs, ir tokiais būdais gauti paramą bei dalyvauti rinkimuose. Arba prie partijų galima įkurti NVO per kurias, kaip per tarpininkus netiesiogiai bus galima finansuoti partijas. Schemų gali būti daug ir įvairių.

Be to, partijų protekcijas galima užtikrinti ir kitais, netiesioginiais finansiniais metodais, sakykime, kai netiesiogiai partijoms, ar jų įtakingiems aktyvistams netiesiogiai apmokamos viešųjų ryšių kampanijos, ar tiesiogiai suinteresuotos įmonės nemokamai, neatlygintinai suteikia paslaugų ir prekių ir t.t. ir pan.

Pavyzdžiui kokia nors kompanija pakviečia į savo spaudos konferenciją kokį nors valdininką, ar partijos atstovą, ar grupę partijos narių, kurie nemokamai gauna pasireklamavimui eterį, o suinteresuotos grupės tų asmenų palankumą.

Kitas poveikio metodas vadinamas silpnybių pavadėliu, kuris žinomas ir taikomas nuo senų laikų, juk žmonių silpnybės yra puikūs metodai juos valdyti, juk nesunku yra nuspėti silpnybes, godumą, pavydą, neapykantą, baimę, aistrą azartiniams žaidimams, paslėptas mintis ir t.t.. Tuo labiau, kad vakarietiška kultūra ir ideologija tas silpnybes propaguoja kaip gyvenimo normą.

Silpnybių pavadėlio negalima pritaikyti tik tiems, kas sugeba suvaldyti savo silpnybes, bet tokių yra labai labai mažai.

Kalbant apie imitacinę demokratiją, ją galima pavadinti valdoma demokratija, manipuliuojama demokratija, dekoratyvine demokratija, pusiau demokratija arba pseudo demokratija – tai valstybės politinė sistema, nežiūrint į egzistuojančią formalią demokratijos teisę ir formaliai išlaikomas visas rinkimų procedūras, bet faktiškai joje visuomenė, piliečiai yra nušalinami nuo šalies valdymo, nuo įtakos valdytojų sprendimams, arba ta įtaka paliekama minimali. Imitacinė demokratija, kaip taisyklė turi politinę sistemą, kurioje dominuoja tik viena, ar kelios politinės partijos.

Istorijos paskutiniai 150 metų rodo sisteminį pasiruošimą empirinių ir liberaliosios demokratijos iš vienos pusės ir totalitarinių misionierinių iš kitos pusės idėjų susidūrimą, tai yra šiandieninės krizės priežastis.

Tiesa tokia, kad Laisvė yra galinga dominavimo priemonė, bet deja, šeimininkų laisvi rinkimai nesuteikia laisvės vergams.

Imitacinėje demokratijoje valdytojai su į visuomenės informavimo priemones, NVO nukreiptų investicijų ir lobizmo pagalba turi galimybę valdyti rinkimus, bei visą politinį aktyvumą šalyje. Rinkimų rezultatai tose šalyse kaip taisyklė nesunkiai išanksto nuspėjami ir nesvarbu, kokia jėga ar partija ateis į valdžią,  ji tarnaus ne tautai, o savo tikriems šeimininkams remiantiems ir finansuojantiems partijas ir tai vyksta be ypatingų rinkimų rezultatų pažeidimų, o tiesiog protingai administruojant turimus resursus, pasinaudojant nelygiomis žiniasklaidos galimybėmis ir kitomis priemonėmis.

Tokios pseudo demokratijos puoselėtojai labai kritiškai pasisako prieš tiesioginę demokratiją ir propaguoja atstovaujamosios demokratijos atributus.

Skirtingai nuo atvirai autoritarinių arba pusiau autoritarinių režimų, imitacinė demokratija ne tik save vadina demokratiška, tačiau taip pat siekia išsaugoti išorinius oficialius demokratijos atributus nepalikdama realaus turinio. Tokie režimai neatsisako demokratinės ir liberalios retorikos, dažnai siekia prisijungti prie įvairių tarptautinių organizacijų, vienijančių demokratines tautas, nepaisydami nesutarimų ir brandžių demokratinių šalių kritikos. Skirtingai nuo atvirai autoritarinių arba pusiau autoritarinių režimų, imitacinėje demokratijoje naudojamos tikslinės atrankinės represijos įvairūs kompromitavimo mechanizmai prieš ryškiausius, stipriausius opozicijos lyderius, nesiimant masinių represijų prieš visą socialinę grupę, opozicines politines partijas ar organizacijas. Tokiems režimams yra svarbu išsaugoti demokratinės teisės formas, taip bandoma „išsaugoti savo veidą“ ir sumažinti išorės ir vidaus spaudimą tikrajai demokratizacijai. Kalbant apie šiandien egzistuojančias demokratijos formas, vargiai ar kurią nors iš esamų pasaulyje galima pavadinti tikra, o ne imitacine, nes tikra demokratija yra nepasiekiamas teorinis idealas. Demokratijos lygis nustatoma pagal piliečių sąmoningumo lygį ir aktyvumo lygį.

Nežiūrint į šiuolaikinės demokratijos formas bei formalumus, kol dominuoja kapitalo dėsniai, mes visada privalėsime įvairiomis formomis kovoti su socialine nelygybe, už daugumos viešuosius interesus, už savo asmeninę laisvę ir nesitaikstyti su „feodalų ir vasalų“ savivale.

Rimas Armaitis