Ar teisi Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, “Lietuvos žinias” pavadinusi neetišku leidiniu? Sunku būti entuziastingam tokios žurnalistikos, kurią propaguoja “Lietuvos žinios”, šalininkui. Itin laisvas faktų interpretavimas, žurnalisto nuomonės ir pozicijos iškėlimas į pirmą planą, plačių ir netiesioginių sąsajų pritempimas prie vienokių ar kitokių vertybinių pozicijų, bekompromisis privataus gyvenimo ir asmens orumo atakavimas žurnalistikos kokybės požiūriu yra diskutuotinas.

Bet negalima ignoruoti, kad būtent šiame dienraštyje neretai prasideda svarbių Lietuvos visuomenei diskusijų iškėlimas ir palaikymas. Čia tikrai daug tiriamosios žurnalistikos. Tokia žurnalistika visuomet rizikinga, nes negali suspėti visų apklausti ar pastebėti visų suinteresuotų konflikto pusių. O skubėti tenka, nes to reikalauja dienraščio leidybos ciklas ir greita visuomeninių bei politinių įvykių kaita. Skubėdamas gali padaryti klaidų. Dienraštis – ne romanas ir ne disertacija, kuriuos gali rašyti kada nori, be to, turi daug laiko taisyti ir tobulinti.

Tiek Strasbūro žmogaus teisių, tiek Lietuvos teismų praktika tokią žurnalistiką ne tik toleruoja, bet tam tikrais atvejais net skatina, nes ji atlieka ypatingą misiją – kelia demokratinei visuomenei svarbias diskusijas. Žurnalistika negali būti sušukuota kaip bažnytiniame chore giedanti mergaitė. Jos paskirtis kitokia – Strasbūro teismo praktikoje įvardijama kaip sarginis demokratijos šuo. Net ir tuomet, kai tas šuo yra Brisius, jo lojimas yra konstitucinė ir konvencinė vertybė. Demokratijai būtų daug blogiau, jeigu jis nelotų ir snaustų ant spalių.

Tačiau komisija, įgaliota priimti profesinės etikos savireguliacijos sprendimus, nesivargina pateikti savo sprendimų argumentų, nors yra neblogai finansuojama mokesčių mokėtojų pinigais. Kita panaši žurnalistų ir leidėjų savireguliacijos institucija – Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba daug profesionalesnė ir atviresnė. Etikos, įstatymų pažeidimus tiria kruopščiai, savo sprendimus plačiai argumentuoja, analizuoja teismų praktiką, viską skelbia viešai.

Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos nariai tiesiog balsuoja ir remdamiesi vienu ar kitu etikos kodekso straipsniu sprendžia leidinio etiškumo klausimą. Taip elgdamasi ši žurnalistikos profesinės savireguliacijos institucija nepagrįstai prisiima žurnalistikos ir leidybos etikos moralinio autoriteto funkciją, kurios jai niekas nėra suteikęs. Kalbėjimas be viešų argumentų yra kunigo, o ne viešosios institucijos privilegija. Žurnalistikos ir leidybos vertybės surašytos ne tik šiame Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse, bet ir Konstitucijoje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, plačiai spaudos misijos svarbą pripažįstančioje teismų praktikoje. Apie žurnalistų klaidas turi būti sprendžiama matant visas žiniasklaidos pareigas bei funkcijas ir įvertinant, kas ad hoc buvo svarbiau, ar nustatant ir atliekant savo misiją jai nebuvo verta prasilenkti su profesinės etikos reikalavimais dėl svarbesnių tikslų, numatytų Konstitucijoje ir konvencijoje.