Gyvenimas vieninteliame Lietuvos uostamiestyje: kuo džiaugiasi ir dėl ko liūdi klaipėdiečiai.

Penktadienio rytas, Klaipėda. Liepos pabaiga, bet diena visai nevasariška: vėjuota, danguje tvenkiasi juodi debesys. Regis, tuoj lis. Tikra nelaimė atostogaujantiems.
Vis dėlto šią dieną turime labai konkretų tikslą – aplankyti Klaipėdoje po daugelio metų atgaivintą žuvų turgų ir pagaliau kaip tikrame uostamiestyje tiesiai iš žvejų, o ne prekybos centre, įsigyti ką tik sugautų šviežių žuvų.

Uostamiestis be šviežių žuvų

Istoriniai šaltiniai liudija, kad maždaug nuo 1819 m. iki Antrojo pasaulinio karo Klaipėdoje, Danės upės krantinėje šalia piliavietės, veikė žuvų turgus: su laimikiu iš jūros grįždavę žvejai prišvartuodavo savo laivelius krantinėje, išdėliodavo dėžes su žuvimis, o jų moterys prekiaudavo. Turgus klestėjo – šviežias žuvis klaipėdiečiai graibstyte graibstė, bet jų buvo tiek daug, kad užtekdavo visiems ir dar likdavo. Kaip sako Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė, žvejai skųsdavosi žuvų turį tiek daug, kad nepajėgiantys jų išparduoti.
Per karą Klaipėdos žuvų turgus nustojo gyvuoti, o sovietmečiu žvejams prekiauti žuvimis tiesiogiai jau nebebuvo leidžiama – visa prekyba vyko centralizuotai, per parduotuves ir pagrindines turgavietes.
Žuvų turgaus klaipėdiečiai neturėjo lig pat šiol. Uostamiesčio gyventojams tokia padėtis kėlė ir juoką, ir graudulį – miestas prie marių ir jūros, o žuvų pasirinkimas ne didesnis nei Vilniuje. Apie turgų svajojo ir patys žvejai.
Taigi žinia apie Klaipėdoje tik šiais metais atgaivintą prieškario laikais veikusį žuvų turgų, tik kitoje vietoje – Danės upės krantinėje ties buvusia Senąja perkėla, sukėlė didžiulį ažiotažą.
Į šviežių žuvų žvalgytuves tą rytą patraukėme ir mes. Po pastarųjų savo atostogų, praleistų keliaujant po Italijos ir Ispanijos Viduržemio jūros miestelius, prieš akis šmėžavo prekystaliuose tiesiog gatvėje išdėliotų žuvų ir jūros gėrybių gausybė, linksmai kažką tarškantys prekeiviai bei nusiderėti mėginantys pirkėjai. Gal kažką panašaus pamatysime ir čia?
Deja, pasiekus Danės krantinę šis gražus miražas greitai išsisklaidė. Jokio turgaus – bent jau tokio, kokį esame įpratę įsivaizduoti, nebuvo matyti, tad teko pasiklausti žmonių: kur gi žvejai, kur žuvis? O kai galiausiai atsidūrėme reikiamoje vietoje, dėl turgaus didumo ir žuvų gausumo net žado netekome: automobilių aikštelėje stovėjo du prekybai pritaikyti autobusiukai su keliomis džiovintomis plekšnėmis ir pora rūkytų karšių, o šviežių žuvų nebuvo nė kvapo, pirkėjų irgi nebuvo matyti. Štai ir visas klaipėdiečių išsvajotas žuvų turgus…
“Čia joks turgus, taip tik mūsų valdžia pavadino”, – pasakė viena netoliese sutikta moteris. O prekiautojai puolė teisintis: jūroje stiprūs vėjai siaučia, žvejų laivai krante stovi, todėl nėra ir žuvies.
Kaip yra iš tiesų ir kam tie skambūs pavadinimai, jei į jokį žuvų turgų tai nė iš tolo nepanašu? To paklausėme turgaus iniciatoriaus vienos žvejybinės įmonės vadovo klaipėdiečio Mindaugo Rimeikio.
Jis pripažino, kad žuvų turgumi šiuo metu vykdomą prekybą vadinti gal ir per drąsu, bet patikino, jog tai tik pati pradžia, o laikui bėgant atsiras ir prekystalių, ir vaizdas pasikeis. Pasak jo, tai tik pirmi bandymai Klaipėdoje atgaivinti prekybą žuvimis, nes pirmiausia norėta išsiaiškinti, ar apskritai bus paklausa. “Tai eksperimentinis projektas, bet jau matome, kad šviežių žuvų paklausa mieste yra labai didelė”, – sakė M.Rimeikis.
O štai, kad ant atsirasiančių prekystalių visada bus šviežių žuvų, pašnekovas pažadėti negalėjo: Klaipėdos žvejų laivai dabar tokie, kad vos stipresniam vėjui papūtus jie nebegali išplaukti, taigi ir šviežių žuvų į prekyvietę patiekti. “Jau daugiau nei dvi savaites pučia smarkus vėjas tiek mariose, tiek priekrantėje. Pasižiūrėkite, kokiomis valtelėmis žvejoja mūsų žvejai – plaukti tokiu tokiu oru būtų pavojinga”, – kodėl Klaipėdoje ir toliau nėra šviežių žuvų, aiškino M.Rimeikis.

Senamiestis miršta, didieji projektai juda lėtai

Senasis Klaipėdos žuvų turgus, kuris kol kas taip nesėkmingai mėginamas atgaivinti, yra ne vienintelė graži idėja, Lietuvos uostamiestyje taip lėtai besiskinanti kelią. Prie to, kad visi pokyčiai šiame vėjų mieste vyksta labai iš lėto, klaipėdiečiai jau yra įpratę.
Štai kad ir plačiai nuskambėjęs daug žadantis verslo projektas “Memelio miestas”, apie kurį prabilta dar 2005 m., turėjęs buvusią uosto įmonės “Laivitė” teritoriją paversti mažuoju “Hafencity” kvartalu, kokį jau daug metų turi Vokietijos uostamiestis Hamburgas (su viešbučiais, restoranais, SPA centru, kazino, jachtų klubu, prabangiais butais ir biurų patalpomis), nejuda iš vietos.
Gražios idėjos, kaip šią ilgai buvusią uždarą uosto teritoriją paversti nauju traukos centru, o Klaipėdą – tikru uostamiesčiu, tebėra tik jų sumanytojų galvose. “Nei bankams, nei investuotojams Lietuva šiandien nėra įdomi, todėl šis projektas ir nejuda. O Lietuvos bankai apskritai paralyžiuoti”, – padėtį komentavo UAB “Memelio miestas” valdybos pirmininkas ir investicijų direktorius Mindaugas Žilinskas.
Tiesa, jis vis dėlto nepraranda vilties, kad idėjos galų gale pajudės iš mirties taško. Kaip tik šiuo metu baigiamos dar vienos svarbios derybos su galimu užsienio investuotoju.
Idėjų, kaip buvusias uosto erdves vis labiau atverti miestui, turi ne tik verslininkai, bet ir Klaipėdos politikai bei valdininkai. Kai kurios jų, beje, itin grandiozinės. Pavyzdžiui, neseniai nuspręsta, kad naujasis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatas bus statomas ant vandens – buvusioje “Laivitės” teritorijoje, įlankoje tarp Šiaurinio molo ir Žiemos uosto. Pirminiais skaičiavimais, tokio teatro statyba su visa įranga galėtų kainuoti iki 150 mln. Lt. Šiais sunkiais ekonomikai laikais tokio objekto statyba yra nelabai reali.
Kaip sako su teatro ant vandens projektu konkursą laimėjusio Klaipėdos architektų biuro “Andrijauskas ir partneriai” direktorius Edmundas Andrijauskas, šiuo metu savivaldybė dar tik rengia medžiagą visos “Laivitės” teritorijos detaliajam planui parengti, taigi naujo teatro statyba yra dar tik labai tolimoje ateityje.
Daugelis dalykų Klaipėdoje vyksta daug lėčiau, nei to tikisi gyventojai ir į šį miestą atvykstantys poilsiautojai. Ir ne tik todėl, kad politikų užmojai kartais būna nepamatuotai dideli – idėjų stoka ir kai kurie nelogiški bei korumpuoti sprendimai taip pat kliudo Klaipėdai tapti tikru vakarietišku uostamiesčiu.
Štai politikų bandymai įkvėpti gyvybės apmirusiam Klaipėdos senamiesčiui – apie tai kalbama jau kokį dešimtmetį, jei ne daugiau – patyrė visišką fiasko. Valdžiai per šį laiką nepavyko padaryti nieko, kad jis taptų malonia pasivaikščiojimų, pasisėdėjimų jaukiose kavinukėse ir apsipirkimų mažose parduotuvėlėse, kas taip įprasta Vilniuje, vieta.
Priešingai, Klaipėdos senamiestis ir toliau iš lėto miršta. Pats akivaizdžiausias to įrodymas – parduotuvės ir kavinės čia taip dažnai keičiasi, kad vos po kelių mėnesių pertraukos atvykus į Klaipėdą pagrindinėse gatvėse gali rasti visiškai pasikeitusį vaizdą. Be to, vis daugiau parduotuvėlių uždaromos, o jų vietoje nauji nuomininkai nebesikuria.
Daug pasako kad ir toks faktas: kadaise populiaraus prekybos centro “Kiras”, įsikūrusio pačiame senamiestyje, Tiltų gatvėje, pirmame aukšte dabar veikia… dėvėtų drabužių parduotuvė, nes jokie kiti nuomininkai iš savo prekybinės veiklos čia, matyt, neišsilaiko. “Nebrangi apranga visai šeimai. Prekių kaina iki 3 Lt” – skelbia užrašai merdinčio prekybos centro vitrinose.
Beje, dėvėtų drabužių parduotuvių Klaipėdos centre dabar pilna ant kiekvieno kampo, o be didesnių gyvybės ženklų yra ne tik “Kiras”, bet ir keli dar visai nauji prekybos centrai, tokie kaip “Herkaus namai” ar “Herkaus galerija”. Pavaikščiojus po juos darosi graudu, užtat “Akropolis”, stūksantis visai netoli miesto centro, klesti.
Kaip rodo 2011 m. surašymo duomenys, pačioje Klaipėdoje beliko apie 161 tūkst. gyventojų (prieš 30 metų buvo per 200 tūkst.) – daug klaipėdiečių emigravo arba išvyko į Vilnių, bet nemaža dalis įsikūrė užmiestyje, prie miesto esančiose gyvenvietėse, sodų bendrijose.
Pasak buvusios žymios Klaipėdos verslininkės ir politikės Eugenijos Odebrecht, po darbų miestiečiai susirenka vaikus iš darželių, mokyklų ar būrelių, susitvarko visus reikalus, apsiperka “Akropolyje”, o tada skuba į namus užmiestyje. Klaipėdos senamiestis ir jame verslininkų siūlomos paslaugos, E.Odebrecht požiūriu, daugeliui miestiečių tapo nebeįdomūs ir nebereikalingi, tuo labiau kad kainas verslininkai yra iškėlę iki beprotybės: jomis lenkia neretai net ir Vakarų didmiesčius.
Klaipėdos verslininkų senamiesčio sąjungos pirmininkė Loreta Beržinskienė taip pat teigė, kad dabartinė padėtis verslininkus stumia į visišką neviltį: “Klaipėdos senamiestis labai apmiręs. Čia nebėra nei dramos teatro (jis rekonstruojamas), nei kino teatro, jokio traukos centro, žmonių nedaug, o verslo suvaržymai tebėra didžiuliai.”
Klaipėdiečiai skundžiasi, kad ir atlyginimus jie gauna gerokai mažesnius nei vilniečiai, nors kainos panašios, o kai kurių prekių ir paslaugų – netgi didesnės nei Vilniuje. Tuo tarpu nekilnojamojo turto rinką tebekausto štilis: daugybė sklypų ir individualių namų aplink miestą, butų Klaipėdoje jau kelinti metai stovi neparduoti, nes jų pirkti, nors ir už gerokai mažesnę kainą nei iki krizės, tiesiog nėra kam.
Na, bet ne viskas Klaipėdoje vien tik juoda. Vis dėlto tai – vienintelis Lietuvos uostamiestis ir tikrosios jūrinės dvasios jame kiekvienais metais atsiranda vis daugiau. Gal senamiestis ir nykokas, bet užtat pasivaikščioti sutvarkytomis Danės upės pakrantėmis (reikia pripažinti, kad per pastarąjį dešimtmetį jos pasikeitė neatpažįstamai), pasižiūrėti į kruizinius laivus ar pasėdėti restorane ant marių kranto, persikelti keltu ar žvejų laivu į Smiltynę, nusivesti vaikus į Lietuvos jūrų muziejų, pabūti prie jūros – tikra atgaiva širdžiai. Ir Vilnius to niekada neturės.

Žymūs klaipėdiečiai apie jūrą ir Klaipėdą

Valerija Jankūnaitė, Etnokultūros centro etnologė
Esu pokario vaikas, mano atmintyje dar išlikę vaizdai, kai šitas miestas buvo vieni griuvėsiai. Mačiau, kaip jis valėsi, keitėsi ir su kiekviena diena gražėjo. Šiandien Klaipėda man yra pats gražiausias ir švariausias miestas.
Kad ir kaip būtų, vis dėlto Klaipėda yra kažkuo iš kitų išsiskiriantis miestas. Todėl labai išgyvenu dėl kiekvieno kartais nevykusiai remontuojamo seno pastato, kai įsikeliant kokiai parduotuvei sienose kertami langai, – iš karto širdį suspaudžia.
Ir patys klaipėdiečiai kitokie. Sunku pasakyti kodėl, bet klaipėdietį mes visur atskiriame. Tai turbūt yra mūsų jūrinė paslaptis.
Gyvenimas prie jūros iš tiesų duoda labai daug. Visa mano vaikystė prabėgo prie jos: vasarą su šeima įsidėdavome maisto ir visai dienai persikeldavome keltu į Smiltynę. Jūra – tai vieta, kur ieškai nusiraminimo, pabuvimo su savimi, gali pabėgti nuo kompiuterio, telefono. Pavaikščiojęs maloniai pavargsti ir jauti, kad vėjas nugairino visus rūpesčius.

Eugenija Odebrecht, politikos ir visuomenės veikėja, buvusi verslininkė
Kalbėdama apie Klaipėdos senamiestį pasakysiu: nežinau, kas pasidarė, bet jame darosi vis liūdniau ir padėties nebegelbsti net šventės. Čia atvažiuoti nebemalonu, atrodo, kad yra panaudotas biologinis ginklas ar paleisti nuodai, ir todėl visi žmonės išsikėlė kitur. Ir nė į vieną parduotuvę užeiti nesinori, juolab likusiose kainos – baisios.
Valdžia per daug pataikauja gyventojams, nes juk jie – rinkėjai, o smulkus verslas yra įvaikio vietoje: terūpi kaip iš jo didesnius mokesčius surinkti. Be to, dabar dar ir automobilių stovėjimą kiemuose nuspręsta apmokestinti.
Apskritai Klaipėda yra pervertinta vilniečių, kurie atvažiuoja į Jūros šventę ir mano, kad tai ir yra tikrasis miesto veidas. Nieko panašaus.
Visada buvau optimistė, bet ir miesto ateitis man nebeatrodo daug žadanti. Net ir universitetas čia labai prasto lygio, jame susirenka studijuoti kaimo vaikai, kurie negali išvykti mokytis į Vilnių, Kauną ar užsienį.
Valdžia vis žada, kad dar palūkėjus bus geriau. Bet kodėl reikia laukti metų metus, kol kas nors įvyks? Visi mes norime gyventi šiandien.

Edvardas Malinauskas, dailininkas
Gulėti paplūdimyje – ne man, bet be jūros būti negaliu: kiekvieną savaitgalį sėdame ant dviračių ir miname iki Girulių, Olando kepurės, pakvėpuojame jūros oru, pasižiūrime į erdvę, kurios neturi nei Vilnius, nei Kaunas, nei kiti miestai. Klaipėda būtų eilinis miestas, jei ne jūra.
O jūra mums duoda labai daug: kad ir kada nueitum, ar ji bus audringa, ar rami, visada prie jos atrasi ramybę. Žmonės būdami prie jūros nė nepajunta, kiek daug iš jos pasisemia. Be to, man, kaip dailininkui, tai ir didžiausias įkvėpimo šaltinis.
Pačiame mieste jūrinės dvasios dabar irgi daugiau: galų gale įsileidome į upę laivelius, nes kurį laiką jų visai nematėme, yra graži pakrantė, kuria gali pasivaikščioti.
Ne viskas Klaipėdoje vyksta taip, kaip norėtume – kartais matai, kaip kai kuriuos dalykus pagadina miestui atitenkantys milijonai, bet didžiausia kiaulystė gyvenant prie marių ir jūros – neturėti šviežių žuvų vien todėl, kad kažkas tarpusavyje nesusikalba. O juk galėtų žvejai Danės upėje tiesiog iš laivų prekiauti, kaip kokiame Helsinkyje…
Bet apskritai Klaipėda gražėja ir, nors Lietuvoje daug puikių vietų, ji mylimiausias mano miestas.