Sveikatos apsaugos ministerija pasiūlė vieną dieną per metus skirti profilaktiniam darbuotojų sveikatos patikrinimui. Ministerijos vadovų nuomone, laiku diagnozuojant ligas būtų galima sutaupyti nemažai mokesčių mokėtojų pinigų. Šis Sveikatos apsaugos ministerijos siūlymas yra rimtas ženklas, rodantis, kad Lietuvos politikoje pagaliau atsiranda žmonių, kurie galvoja ne tik apie praeitį ar dabartį, bet ir žvelgia į ateitį, ieškodami racionalių administracinių sprendimų siekiant piliečių gerovės ir mokesčių mokėtojų pinigų taupymo. Gaila, kad šį kartą medicinos politikų siūlymas šauna pro šalį ir net dvelkia sovietmečiu. Politikai nori priversti žmones daryti tai, kas yra jų pačių prigimtinė pareiga, – rūpintis savo sveikata.

Lietuvos valstybei sunku žengti modernumo ir racionalumo keliu dėl daugumos mūsų politikų ir valdininkijos atsilikimo, menko tarptautinio išprusimo, vengimo domėtis, kas vyksta tarptautinėje informacinėje erdvėje, ir negebėjimo suprasti, kad pasaulis sparčiai keičiasi ir mokosi iš savo klaidų.

Sunkmetis apnuogino ne tik Vakarų valstybių finansinį ir ekonominį trapumą. JAV respublikonų dešinysis sparnas, save vadinantis Arbatėlės judėjimu, aiškiai formuluoja, kad tokiu politiniu keliu, kuris veda į visuomenės infantilizaciją, kuriant nepagrįstus lūkesčius, o valstybei pradėjus rūpintis tuo, kuo žmonės privalo patys pasirūpinti, žengiama į socialinę katastrofą. Vienas racionaliausių milžiniškų valstybės skolų susidarymo paaiškinimų – tai politikų kišimasis ten, kur jiems nereikia kištis, ir sukurti neproporcingi ekonominei realybei piliečių lūkesčiai. Socialinės gerovės kūrimas, nesant jai ekonominio pagrindo, – pavojingas procesas, kuriuo yra žengusios komunistinės diktatūros. Mes turime tokios patirties.

Politikai neturėtų prisiimti sau pareigų rūpintis tuo, ką privalo daryti patys piliečiai. Sveikata yra pačių žmonių reikalas ir jų brangiausias turtas, į kurį jie nuolat turi investuoti patys. Ir, priešingai, tuos, kurie nemato reikalo profilaktiškai tikrintis sveikatos, reikėtų apmokestinti didesniu privalomosios sveikatos draudimo mokesčiu, nes jų sveikatos rizika didesnė ir jiems susirgus valstybei reikės išleisti daugiau mokesčių mokėtojų pinigų juos gydant. Ar tiek pat už sveikatos draudimą turi mokėti sveikai gyvenantis asmuo ir užkietėjęs rūkalius ar ligos savo noru nesigydantis alkoholikas? Šie nelogiškumai kyla iš politikų noro įsiteikti visiems rinkėjams.

Tas “gerųjų samariečių” kelias, kuriuo piliečius vedė politikai, daug valstybių atvedė prieartėjančios finansinės katastrofos. Sunkiai sveiku protu suvokiamas valstybių skolas teks mokėti ir ateinančioms kartoms. Ar moralu ir teisinga savo gyvenimo būdo ydas ar politikos populizmą finansuoti pinigais, kuriuos reikės sumokėti mūsų vaikams?
Teisybės dėlei reikia konstatuoti, kad Andriaus Kubiliaus Vyriausybė turi sveiko proto ir tolesniame visuomenės infantilizavimo procese dalyvauja labai saikingai.