Jodi Picoult

Ar reikėtų leisti žmogui numirti, jei jo gyvybę palaiko tik medicininė aparatūra? Ar vieno žmogaus gyvybės nutraukimą pateisina galimybė taip išsaugoti kito žmogaus gyvybę? Šiuos klausimus užduoda Jodi Picoult knyga “Vienišas vilkas”, kurios ištrauką pateikiame.

Kai vėl įžengiu į tėvo palatą, manęs laukia du policininkai. Bet, juos išvydęs, visai nenustembu. Tai tik dar vienas punktas ilgame netikėtumų sąraše.
– Ponas Vorenas? – klausia pirmasis policininkas.
Taip pavadintas pasijuntu keistai. Tailande mane vadino Ajarn Vorenu – mokytoju Vorenu, tačiau net ir toks kreipinys man buvo nejaukus, tarsi vilkėčiau per didelius marškinius. Tiesą sakant, niekada nežinojau, nuo kokio akimirksnio žmogus tampa suaugusiu ir pradeda atsiliepti į titulus kaip šis, bet neabejojau esąs tam dar nesubrendęs.
– Aš – pareigūnas Vigbis, o jis – pareigūnas Dumontas, – taria policininkas. – Užjaučiam dėl… – jis susigriebia nespėjęs garsiai ištarti žodžio „netekties“. – Dėl to, kas atsitiko.
Pareigūnas Dumontas žengia į priekį, rankoje laikydamas popierinį maišelį.
– Avarijos vietoje radom jūsų tėvo daiktų ir pamanėm, kad norėsit juos turėti, – sako jis.
Ištiesiu ranką ir paimu maišelį. Jis lengvesnis, nei tikėjausi.
Policininkai atsisveikina ir išeina iš palatos. Ant slenksčio Vigbis atsigręžia.
– Mačiau visas iki vienos jo parengtas „Animal Planet“ serijas, – taria. – Ar matėt tą apie vilkę, kuri per plauką nenusinuodijo? Verkiau kaip kūdikis, prisiekiu Dievu.
Jis kalba apie Vazoli, jauną patelę, atgabentą tėvui į Redmondą, nes zoologijos sode su ja buvo šiurkščiai elgiamasi. Jis surentė jai aptvarą ir kartu įleido du brolius, sukurdamas naują gaują. Vieną dieną po darbo valandų į Redmondą įsibrovė gyvūnų teisių aktyvistas ir mėsą, atvežtą iš skerdyklos, pakeitė mėsa su strichninu. Vazoli buvo dominuojanti būrio vilkė, todėl pradėjo ėsti pirmoji ir netekusi sąmonės susmuko į kūdrą. Operatoriai nufilmavo tėvą, graibantį ją iš vandens, nešantį į priekabą ir vyniojantį ją į antklodes, kad sušiltų, kol pradės vėl reaguoti į aplinką.
Šis policininkas man nori pasakyti ne tik tai, kad mėgsta vilkus. Jis dar sako: aš prisimenu aną jūsų tėtį. Ir priduria: tas kūnas ligoninės lovoje iš tikrųjų nėra Lukas Vorenas.
Jiems išėjus, atsisėdu šalia tėvo ir peržiūriu maišelio turinį. Lakūno tipo saulės akiniai, kvitas iš Džifio Lubio, atsarginių automobilio dalių keitėjo. Beisbolo kepuraitė su nukramtytu snapeliu. Mobilusis telefonas. Piniginė.
Padedu maišelį, pavartau piniginę. Ji labai nubrizgusi, bet mano tėvas dažnai pamiršdavo apskritai ją pasiimti. Eidamas į vilkų aptvarą, palikdavo ant sunkvežimio prietaisų skydelio, nes koks nors smalsus žvėris ją tikriausiai būtų ištraukęs iš užpakalinės kišenės. Kai man sukako dvylika, traukdamas su tėčiu į gamtą buvau įgudęs turėti grynųjų, kad nekiltų nesusipratimų bakalėjos krautuvės eilėje įstrigus be pinigų.
Šaltai ir abejingai atverčiu piniginę. Joje – keturiasdešimt trys doleriai, „Visa“ kortelė ir vizitinė stambių gyvūnų veterinaro Linkolne kortelė. Perforacinė ėdalo ir grūdų parduotuvės kliento nuolaidų kortelė, kurios kitoje pusėje tėvo ranka brūkštelėta ŠIENAS?, o po tuo žodžiu pakeverzotas telefono numeris. Dar piniginės dydžio Karos atvaizdas – prastos kokybės melsvame fone, koks visada būna mokyklos nuotraukose. Jokių ženklų, kad jis pažįsta mane.
Visa tai turbūt atiduosiu Karai.
Laminuotoje piniginės kišenėje – vairuotojo pažymėjimas. Nuotraukoje tėvas visai nepanašus į save: plaukai subraukti atgal, jis dėbso į fotoaparatą, tarsi būtų įžeistas.
Apatiniame dešiniajame kampe žiba maža raudona širdelė.
Prisimenu, kaip aš, šešiolikmetis, pildžiau dokumentus savo vairuotojo pažymėjimui.
– Ar aš noriu būti organų donoras? – šūktelėjau mamai, besisukiojančiai virtuvėje.
– Nežinau, – atsakė ji. – Ar nori?
– Kaip manai, ar man reikėtų tai nuspręsti tučtuojau?
Mama gūžtelėjo pečiais.
– Jei dabar negali, to langelio nežymėk.
Tuo metu į virtuvę įžengia tėvas nustverti ko užkąsti prieš grįždamas į Redmondą. Prisimenu, tada man toptelėjo, kad net nežinojau jį esant namie tą rytą; tėvas pasirodydavo ir išeidavo kada tinkamas; mes nebuvom jo namai, buvom vieta, kur jis galėjo palįsti po dušu, persirengti ir retsykiais pavalgyti.
– Ar tu – organų donoras? – paklausiau.
– Ką?
– Vairuotojo pažymėjime. Tu supranti, ko klausiu. Mane turbūt tai dirgintų. – Susiraukiau. – Mano akių ragena kito žmogaus akyse. Kepenys kitame kūne.
Lupdamas bananą, jis turėjo atsisėsti anapus stalo prieš mane.
– Na, jeigu jau taip nutiktų, – truktelėjo pečiais, – kažin ar fiziškai pajėgtum sudirgti.
Galų gale to langelio nepažymėjau. Labiausiai todėl, kad ryžtingai palaikydavau priešingą pusę, jei mano tėvas kam nors pritardavo.
Tačiau tėvas aiškiai manė kitaip.
Pasigirsta tylus beldimas į atviras duris, ir įeina Trina, socialinė darbuotoja. Mudu jau pažįstami; ji dirba su daktaru Sent Kleru. Trina stūmė Karos vežimėlį, kai mano sesuo buvo pirmąkart atvežta aplankyti tėvo, gulinčio ligoninės lovoje.
– Labas, Edvardai, – taria ji. – Galiu užeiti?
Linksiu galva, ir Trina prisitraukia kėdę šalia manęs.
– Kaip jaučiatės? – pasiteirauja.
Lyg ir keista išgirsti tokį klausimą iš tos, kuri už tai gauna atlygį. Argi kas nors, su kuriuo ji susitinka, linkęs atsakyti: „Nuostabiai!“ Ar ji šmaižiotų aplink mane, jei manytų, kad aš puikiai su viskuo susidoroju?
Iš pradžių nesupratau, kodėl mano tėvui, neturinčiam sąmonės, paskirta socialinė darbuotoja. Paskui sumojau, kad Trina čia lankosi dėl manęs ir Karos. Ankstesnis mano socialinės darbuotojos apibrėžimas buvo susijęs su globa, taigi nelabai nutuokiau, kokią pagalbą ji galėtų man pasiūlyti, bet ji labai sumani ir nuovoki. Jei noriu pasišnekėti su daktaru Sent Kleru, Trina jį suranda. Jei pamirštu vyriausiojo ordinatoriaus pavardę, ji man primena.
– Girdėjau, šiandien kalbėjotės su daktaru Sent Kleru, – prabyla Trina.
Pažvelgiu į tėvo profilį.
– Ar galiu kai ko paklausti?
– Žinoma.
– Ar kada nors esat mačiusi, kad žmogus atsigautų? Tas, kuriam… buvo taip blogai kaip jam?
Tai sakydamas neįstengiu žiūrėti į ligoninės lovą. Spoksau į dėmę ant grindų.
– Yra daugybė atvejų, kai žmonės išsikapsto po galvos smegenų sužalojimo, – atsako Trina. – Bet iš to, ką man papasakojo daktaras Sent Kleras, supratau, kad jūsų tėvo sužalojimas pražūtingas ir jo galimybės pasveikti yra labai menkos, net ir geriausiu atveju.
Mano skruostus užlieja karštis. Prispaudžiu prie jų plaštakas.
– Taigi kas sprendžia? – tyliai teiraujuosi.
Ji supranta, ko klausiu.
– Jei jūsų tėvas būtų patekęs į ligoninę sąmoningas, – švelniai sako Trina, – jo būtų paklausta, ar jis norėtų, kad būtų užpildytas išankstinis nurodymas – pareiškimas, paaiškinantis, kas yra jo sveikatos priežiūros įgaliotinis. Kas turi teisę kalbėti jo vardu sprendžiant reikalus dėl jo sveikatos.
– Manau, jis norėjo paaukoti organus.
Trina linkteli.
– Pasak Organų dovanojimo akto, yra protokolas šeimos nariams, reglamentuojantis, kokia tvarka turi būti duoti nurodymai paaukoti organus žmogaus, kuris medicininiu požiūriu neveiksnus ir negali kalbėti savo vardu.
– Bet jo vairuotojo pažymėjime yra organų donorystės ženklas.
– Tada viskas kiek paprasčiau. Tas ženklas reiškia, kad jis – registruotas donoras ir kad teisiškai sutinka aukoti organus. – Ji delsia. – Tačiau, Edvardai, reikia dar kai ką nuspręsti prieš pradedant galvoti apie organų donorystę. Kai jis tokios būklės, nėra jokios teisinės hierarchijos, jei kiltų klausimas, ar išjungti gyvybės palaikymo prietaisus. Kad ligoniui, patyrusiam tokius sužalojimus kaip jūsų tėvas, reikia nutraukti gydymą, nuspręsti turi artimiausias jo giminaitis, kitiems net nespėjus prabilti apie organų aukojimą.
– Su savo tėvu nešnekėjau šešerius metus, – prisipažįstu. – Nežinau, ką jis valgo pusryčiams, ir visai nenutuokiu, ką, jo nuomone, turėčiau padaryti atsidūręs šioje padėtyje.
– Tada, – sako Trina, – manau, jums reikia pasikalbėti su seserimi.
– Ji nenori šnekėtis su manimi.
– Ar tikrai? – suabejoja socialinė darbuotoja. – O gal jūs nenorit pasikalbėti su ja?
Kai po kelių minučių ji išeina, atlošiu galvą ir atsidūstu. Tai, ką pasakė Trina, yra gryna teisybė: slapstausi šioje palatoje su tėvu todėl, kad jis be sąmonės ir negali pykti ant manęs, jog išėjau iš namų prieš šešerius metus. O sesuo gali širsti ir tikrai lies pyktį. Pirmiausia dėl to, kad pasprukau netaręs nė žodžio. Antra – kad grįžau ir buvau įstumtas į padėtį, kurios šeimininkė, suprantama, turėjo būti ji: asmuo, geriausiai pažįstantis tėvą. Dabar jis tikriausiai norėtų matyti ją sėdint šalia, jei tik tai būtų įmanoma.
Susizgrimbu vis dar laikąs tėvo piniginę. Išimu vairuotojo pažymėjimą, pirštu perbraukiu širdelę, organų donoro simbolį. Bet, kišdamas jį atgal į laminuotą skyrelį, ten aptinku dar kai ką.
Ogi nuotrauką, apkarpytą, kad tilptų į piniginės kišenėlę. Darytą 1992 m. per Heloviną. Joje esu užsimaukšlinęs beisbolo kepuraitę, dengtą kailiu, su styrančiomis dviem smailiomis ausimis. Veidas išpaišytas, kad atrodytų kaip snukis. Buvau ketverių ir norėjau vilko kostiumo.
Kažin ar tada supratau, kad jis mylėjo tuos žvėris labiau už mane.
Įdomu, kodėl jis nešiojosi šią nuotrauką piniginėje, nepaisydamas to, kas įvyko tarp mudviejų.

Boxas
Apie autorę ir knygą
Jodi Picoult (gim. 1966 m.) – populiari JAV rašytoja, nevengianti aštrių temų, žmogiškųjų emocijų ir santykių dilemų. 13 jos kūrinių tapo “The New York Times” bestseleriais. Iš viso pasaulyje išleista net 14 mln. kopijų J.Picoult knygų.
Knygoje “Vienišas vilkas” autorė atsigręžia į medicinos ir moralinių pasirinkimų susidūrimą. Taip pat išryškinama dar viena – vilkų tema. Rašytoja dovanoja galimybę pažinti šiuos paslaptingus gyvūnus ir kai ko labai svarbaus iš jų išmokti.
Edvardui 24-eri. Dėl nesutarimų su Luku, savo tėvu, jis prieš šešerius metus išvyko gyventi į kitą šalį. Netrukus šeimą paliko ir motina, nebeįstengdama pakelti vienatvės, Lukui vis daugiau laiko skiriant didžiajai gyvenimo aistrai – vilkams. Su Luku liko gyventi tik paauglė dukra Kara, pykstanti ant brolio ir kaltinanti jį dėl šeimos iširimo.
Tačiau vieną šaltą žiemos naktį įvykusi skaudi nelaimė priverčia vėl susirinkti išsibarsčiusios šeimos narius. Po autoavarijos Lukas nugrimzdo į komą, ir Kara su Edvardu turės priimti sudėtingą sprendimą dėl tėvo likimo.
Kara vis dar laukia stebuklo ir tikisi, kad tėvas pabus iš komos ir pasveiks. Tačiau Edvardas nori nutraukti gyvybės palaikymo aparatų veiklą ir paaukoti tėvo organus.
Kokį sprendimą priims ši prieštaravimų, emocijų ir akylai saugomų paslapčių draskoma šeima? Ar tokiomis aplinkybėmis iš viso įmanoma teisingai nuspręsti? Galiausiai ar brolis ir sesuo prisimins tai, ką juodu kadaise pamiršo, bet ko niekada nepamiršta tėvo taip mylėti vilkai, – kad kiekvienam gaujos nariui gyvybiškai reikalingas kitų narių palaikymas, nes vienam išgyventi neįmanoma, ir kad išlikimas kartais reiškia pasiaukojimą.