Vis daugiau europiečių, o ir lietuvių, turėdami galimybę rinktis, mieliau renkasi laisvą laiką, bet ne galimybę dar daugiau užsidirbti.

„Mūsų visuomenėje daug dirbantis žmogus niekada nebuvo pašiepiamas, gal todėl ir aš dirbti mėgstu. Esu darboholikas, tačiau negaliu pasakyti, kad dėl to kenčiu: juo daugiau dirbu, tuo didesnę prasmę jaučiu, daugiau kelių atsiveria. Kiek sunkiau su darbo virusu pravėrus namų duris – juk dėmesio tikisi ir kūdikis, ir antra pusė. Žinau, būtina išlaikyti balansą tarp šeimos ir darbų, bet kol kas man tai sunkoka suderinti“, – pripažįsta daugiau nei 85 pasaulio šalis aplankęs keliautojas, knygų autorius ir įmonės „Magelano kelionės“ turizmo vadovas Dainius Kinderis.
Daugiau nei prieš metus savo įmonę įkūręs pašnekovas sako pastebintis nemažai skirtumų tarp darbo sau ir kitiems. 33-ejų metų verslininkas sutinka, kad žmonės, įkūrę verslus, tampa savo darbų įkaitais. „Jei apleisi darbą ir dirbsi jį ne daugiau kaip aštuonias valandas per dieną, nieko nebus. Norint po penkerių šešerių metų pajusti rezultatą, šiandien tenka dirbti daug ir sunkiai. Šiuo metu ir pats tai išgyvenu: esu lyg laiko įkaitas, tačiau mane motyvuoja tai, ką veikiu“, – tikina Dainius.
Jis sutinka, kad efektyvesnis darbų paskirstymas kolegoms gerokai palengvintų jo buitį, tačiau prisipažįsta iki šiol tebemanantis, kad pats viską padarys geriau. „Reikia man dar pasimokyti ir darbų skirstymo“, – šypteli D.Kinderis.
Levandų ūkio šeimininkė ir verslininkė Jūratė Lankauskaitė-Kregždienė, kaip ir dauguma kitų „Veido“ kalbintų pašnekovų, taip pat sutinka, kad bėgant nuo fiksuotų darbo valandų ir imantis nuosavo verslo dažnai pataikoma nuo vilko ant meškos. Penktus metus apie pusšešto tūkstančio levandų krūmelių auginanti ir iš jų įvairius produktus gaminanti pašnekovė dažnai balansuoja tarp fizinio ir emocinio išsekimo ribos.
„Kartkartėmis apima jausmas, kad mano gyvenimas bėga pro šalį, o aš draskausi kaip kokia beprotė: mano idėjos, mano investicijos, o kur dar per žiemą iššalę sodinukai… Taip jau nutinka, kai pomėgis virsta darbu“, – konstatuoja levandų augintoja.
Nuolatiniu trūkumu laisvų valandų, kurias būtų galima skirti vaikams ir vyrui, save kaltinanti pašnekovė neslepia, kartais jai tiesiog būtina atitrūkti nuo aplinkos, kurioje kuria ir gyvena. Tuomet geriausiai padeda savaitgalio kelionės.
Priežasčių, kodėl žmonės save nualina dirbdami viršvalandžius, daug. Vieni jų siekia pripažinimo, kiti dėl paties proceso sugeba įsitraukti taip, kad pameta bet kokį saiką, o daliai trūksta organizuotumo ar motyvacijos.
Pasak psichologės psichoterapeutės Aušros Šapranauskienės, šiuo atveju geriausiai gelbsti nuoširdus atsakymas sau pačiam, kas gi padėtų man geriau susigaudyti nuolatiniame skubėjime ir ieškoti efektyvių sprendimų.
„Manau, dauguma kuo puikiausiai supranta, kad nuolatinės ilgo darbo valandos gali išsekinti organizmą, o tada prasideda ir įvairios sveikatos problemos: nuovargis, nemiga, depresija. Nuo pervargimo krinta darbo efektyvumas, motyvacija dirbti, taigi dingsta ir laimės jausmas. Pradėję jausti, kad įdedamos pastangos ir uždirbami pinigai nebeteikia norimo pasitenkinimo, vėl grįžtame prie klausimo, kas šiuo gyvenimo tarpsniu svarbiau: pinigai, kuriuos uždirbame, ar laikas, kurio vis negana sau, savo šeimai, savo pomėgiams“, – dažną mintyse užklumpantį klausimą garsiai įvardija psichologė.
Tačiau nuo pamąstymų, kaip organizuoti savo asmeninį ir profesinį gyvenimą, lengviau netampa, todėl būtina stengtis įvertinti, kas jums labiausiai kenkia, jei kalbama apie darbo ir laisvo laiko takoskyrą.

Koją kiša įtarumas

„Jei leidžiame savo laiką valdyti atsitiktinėms aplinkybėms ar, dar blogiau, grobstyti laiko vagims, tiesiog leidžiame savo gyvenimui tekėti pro šalį“, – įsitikinusi knygos „Kaip atleisti savo šefą“ autorė Ilzė Butkutė.
Kurį laiką pati valdyti laiką ir atpažinti jo vagis besimokiusi pašnekovė vadina tai viena brangiausių dovanų sau. Klausite, koks efektyvumas? „Per savaitę sugebėjau baigti darbus, kurių prieš tai neįstengiau įveikti kelis mėnesius“, – argumentuoja tekstų kūrėja, supratusi, kad daugiausia jos laiko ištirpdavo atsakinėjant į žmonių laiškus socialiniame tinkle „Facebook“.
Tačiau ir ji sutinka, kad absoliučiai visiems tinkamo recepto, kaip planuoti savo gyvenimą ir nuo to nenukentėti, nėra: „Vienas gerai jaučiasi ardamas kaip jautis ir vienumoje po šešiolikos valandų darbo neurotiškai siurbčiodamas brangiausią viskį, kitas gal apskritai viską metęs gyvena apkasuose miške, minta žolėmis, kalbasi su dvasiomis – ir abu jie savaip laimingi. Tikiu, kad būtų sveika eiti vidurio keliu tarp šių dviejų kraštutinumų.“
O štai finansinio savarankiškumo mokyklos direktorius Žilvinas Jančoras nuolat skubančioje Lietuvos visuomenėje sako pastebintis paradoksalų reiškinį: niekam nereikia darbu neperkrautų žmonių.
„Lietuvos darbo rinkoje situacija tokia, kad gerų specialistų nuolat trūksta, tačiau radus tinkamą kandidatą ir sužinojus, kad jis neperkrautas darbu, tarsi išsigąstama, imama įtarinėti, ar šiais laikais tikrai gali taip būti. Ar tas žmogus pakankamai geras?“ – sako Ž.Jančoras, kuriam planuoti savo laiką šiandien sekasi.
Tačiau paklaustas, kaip tvarkėsi prieš 20 metų, prabyla apie visai kitą gyvenimo kokybę: „Dirbdavau po 12 valandų per parą, krisdavau miegoti, o ryte – vėl į darbą. Tik tokiu būdu pasiekiama kažkokio meistriškumo, profesionalumo. Reikia bent dešimtmečio, kad taptum kokios nors srities specialistu“, – neabejoja Žilvinas.
Vis dėlto dalis pasaulio jau kuris laikas vadovausi kitokiomis nuostatomis. Tarkime, dabartinis Švedijos ir Norvegijos jaunimas nebenori užsiimti verslu, siekti karjeros aukštumų, nes pragyvenimo lygis ir socialinės garantijos jų šalyje ir taip pakankamai geros.
Naujausia vokiečių studija atskleidžia, kad keturi iš dešimties darbuotojų, turėdami galimybę, mieliau rinktųsi laisvą laiką, o ne pinigus. Iš tūkstančio apklaustųjų kas trečias vadovas taip pat neliktų abejingas tokiai galimybei.
Karjeros konsultantai sako, kad šie požymiai leidžia spręsti apie Vakarų visuomenėje bręstančią vertybių ir mentaliteto kaitą. Nors jei grįšime prie Lietuvos ir kitų žemesnio ekonominio išsivystymo lygio valstybių, teks pripažinti, kad jų gyventojams vis dar svarbu prasimušti, sukurti verslus, kitaip tariant, užtikrinti savo vietą po saule nesibaigiančio darbo sąskaita.
Tiesa, prošvaisčių esama jau ir mūsų padangėje. Dažniausiai skaičiuoti darbo valandas ima tie, kurie anksčiau yra persidirbę, dėl to turėję rimtų sveikatos problemų ar patyrę kitų sukrėtimų.
Nemažai prie sklandaus profesinio gyvenimo planavimo šiandien prisideda ir karjeros konsultantai, finansinio savarankiškumo mokytojai, psichologai. Būtent jie mūsų visuomenę moko, kaip planuoti savo laiką pasitelkiant meistriškumą, turimą patirtį ir kitas reikiamas savybes. „Šiandienos profesionalui svarbu ne šiaip sau dirbti, bet kokybiškai ir greitai pasiekti kuo geresnių rezultatų per kuo trumpesnį laiką“, – apibendrina Ž.Jančoras.