Nuo Skandinavijos iki Viduržemio jūros kraštutinių dešiniųjų politinės partijos sulaukia vis daugiau rinkėjų simpatijų. Kyla klausimas, kodėl kultūringi ir politiškai išprusę europiečiai renkasi ekstremistus, kokios šių politinės vertybės yra patrauklios ir kokių pavojų jie gali kelti visai Europai bei Lietuvai.

Kraštutinės dešinės politiniai šūkiai sparčiai plinta visoje Europoje ir žavi vis daugiau rinkėjų. Esama tiek naujų, tiek senų šio reiškinio priežasčių. Priešiškumą imigrantams padidino islamistų terorizmas, politikos susvetimėjimas susijęs ir su senųjų Europos valstybių piliečių nepasitenkinimu per greita ES ir euro zonos plėtra, taip pat brangiai kainuoja euro gelbėjimas, kurį lėmė savo viešųjų finansų nesugebančios tvarkytis valstybės, senieji europiečiai nenoriai susitaiko ir su laisvu darbo jėgos judėjimu. Šiuo nepasitenkinimu ir naudojasi dažniausiai populistinę poziciją užimantys kraštutiniai dešinieji.

Ar galima tvirtinti, kad ksenofobija, netolerancija ir rasizmas skirtingų ES valstybių kraštutinių dešiniųjų partijų ideologijose užima vyraujančią padėtį ir šios politinės partijos Europai kelia tik pavojų? Iš tiesų galima daug kuo kaltinti Europos kraštutines dešiniąsias partijas, ir tai pagrįsti jų populistiniais šūkiais bei rinkėjų balsus medžiojančiais pažadais. Bet būtų neteisinga ir trumparegiška neįžvelgti šių partijų veikloje bandymų rasti būdą, kaip išlaikyti Europos krikščioniškąją tapatybę, tradicinę šeimą, kaip visuomenės pagrindą, taip pat darbštumą ir atsakomybės jausmą už Europoje vykstančius procesus. Šių vertybių nenorintys atsisakyti europiečiai ieško, su kuo susitapatinti politiškai, ir nerasdami to tarp tradicinių politinių partijų atsiduria kraštutinių dešiniųjų pusėje.

Tradicinė politika Europoje moka didelę kainą ir vis labiau praranda rinkėjų pasitikėjimą. Tradicinės politinės partijos su siaubu stebi, kaip kraštutiniai dešinieji gauna vis daugiau vietų savivaldybėse ir nacionaliniuose parlamentuose.

Nors tradicinė politika išbandė visus politinės kovos su kraštutiniais dešiniaisiais metodus – nuo jų visiško ignoravimo iki kraštutinių dešiniųjų retorikos perėmimo, šie politinės kovos metodai nebuvo sėkmingi, ir kraštutiniai dešinieji toliau stiprina savo pozicijas Europos politiniame žemėlapyje. Beje, šiuo metu Europos dešiniosios partijos pradeda kurti solidarumo judėjimus, siekdamos didesnės įtakos Europos Parlamente ir bendrame Europos intelektualiniame gyvenime.

Didžiausią šoką Europai sukėlė spartus Marine Le Pen, Prancūzijos nacionalinio fronto vadovės, kilimas. Gali atsitikti taip, kad po metų Prancūzijos prezidento poste atsidurs kraštutinių dešiniųjų kandidatas. Naujausios apklausos rodo, kad ja rinkėjai pasitiki labiau nei dabartiniu prezidentu Nicolas Sarkozy ar socialistų lyderiu, su kuriais Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų vadovė susirungs prezidento rinkimuose jau 2012 m.

Prieš visiškai atveriant Austrijos ir Vokietijos darbo rinką, Austrijos ir Vokietijos spaudoje pasirodė samprotavimų, kad jei šių šalių darbdaviai pradės atleidinėti vietinius darbuotojus ir į jų vietą bus priimami už mažesnį atlyginimą sutinkantys dirbti Balkanų šalių piliečiai, lietuviai ar lenkai, tai neišvengiamai sukels visuomenės pasipiktinimą.

Nepaisant to, kad laisvo darbo jėgos judėjimo idėja yra Europos ekonomikos konkurencijos didinimo globaliame pasaulyje pagrindas, dėl didėjančio Vakarų Europos gyventojų nedarbo gali rimtai sudrebėti Vakarų valstybių politinis gyvenimas. Priminsime, kad kraštutiniai dešinieji pasisako už imigracijos ribojimą, todėl neatrodo keista, kad juos palaikančiųjų gretos gausėja.

Šiuo metu Vokietijos vyriausybė baiminasi, kad jų šalyje netrukus sustiprės politinė partija, kuri reikalauja grąžinti Vokietijos markę ir taip apsisaugoti nuo silpnųjų euro zonos valstybių, nuolat reikalaujančių didelių paskolų, bet niekaip nesugebančių pertvarkyti viešųjų finansų pagal savo ekonomikos galimybes.

Neteisinga kovos su kraštutinės dešinės populizmu taktika

Vadinamojo cordon sanitaire sudarymas aplink ekstremalius dešiniuosius laukiamų rezultatų nedavė. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto surengtoje konferencijoje dalyvavęs europarlamentaras Leonidas Donskis skaitė pranešimą apie šliaužiantį dešiniojo ekstremizmo pavojų Europoje ir išdidžiai pasakojo, kaip jį ir jo kolegas Europos Parlamente ignoruoja M.Le Pen. Bet solidusis leidinys “The Economist” siūlo tradiciniams politikams nedaryti klaidų ir nesirinkti jau nepasiteisinusių kovos su kraštutine dešiniąja politika būdų.

Rekomenduojamas populistų sustabdymo būdas – ne juos ignoruoti, izoliuoti ar perimti jų retoriką, bet pateikti rimtų argumentų prieš jų populistines idėjas. Jau aišku, kad kraštutinių dešiniųjų nepavyks sutriuškinti vien tik juos ignoruojant ar išvadinant įvairiais užgauliais epitetais. Jų pusėje vis daugiau rinkėjų.

Nors Europos klasikinės partijos jau išbandė ir kitą būdą: dešiniuosius ekstremistus, gavusius pakankamą skaičių rinkėjų balsų, įtraukti į vyriausybę –  suteikti jiems atsakomybę bei būtinybę dalyvauti priimant realius sprendimus ir šitaip išmušti iš po kojų populistinę retoriką. Šis kelias, pasirodo, taip pat problemiškas. Jį puikiai iliustruoja lietuviškas pavyzdys. Tarkim, Lietuvoje norimo balsų skaičiaus nesurinkęs Viktoras Uspaskichas toliau užsiima populizmu ir skundžiasi, kad rimtiems sprendimams priimti jiems trūksta lemiamos balsų persvaros.

Prancūzijos prezidentas N.Sarkozy per prezidento rinkimus net buvo perėmęs ekstremistų šūkius, įsitraukęs į antiislamišką retoriką, taip bandydamas išplėsti tradicinių dešiniųjų politinės erdvės lauką ir kartu susiaurinti kraštutinių dešiniųjų veiklos galimybes. Bet toks veikimas labai pavojingas, nes įteisina ekstremistų retoriką, ir rinkėjai nebesupranta, kuo skiriasi N.Sarkozy nuo M.Le Pen.

Tad “The Economist” siūlo, užuot demonizavus Graikiją, aiškinti rinkėjams euro išlaikymo ir stiprinimo privalumus Europos ateičiai, ne užsiimti antiislamizmu, bet aiškinti apie mažumų integracijos į Vakarų valstybių visuomenes būtinumą.

Kita vertus, vargu ar siūlymai traktuoti ultradešiniuosius Europos politikus kaip rimtus politinius oponentus padės tradiciniams politikams atgauti prarastas pozicijas. Tikėtina, kad stiprėjant jų pozicijoms teks susitaikyti su didesniu balsų skaičiaus praradimu. Nacionaliniuose parlamentuose įsitvirtinus ultradešiniesiems, teks pamiršti apie tolesnę ES plėtrą, gali kilti grėsmė ir eurui, kaip bendrai ES valiutai, imigracija bus stabdoma drastiškomis priemonėmis, islamo išpažinėjams gali tekti greitai ir visiškai integruotis, išmokstant vietines kalbas ir laikantis vietinių papročių. Vienas tokių procesų realių žingsnių yra gegužės mėnesį Prancūzijoje įsigaliosiantis įstatymas, drausiantis musulmonėms viešose vietose dėvėti burkas.

Lietuvos kraštutiniai dešinieji dar embriono stadijos

Praėjusį mėnesį ir Lietuvoje užderėjo ketinančiųjų greitai įsteigti kraštutinių dešiniųjų politines partijas. Prieš dvi savaites radikaliais nacionalistiniais pareiškimais garsėjantis Mindaugas Murza paskelbė steigiąs naują politinę partiją – Lietuvių tautos sąjungą. Jis, kaip ir kiti Europos ekstremalūs dešinieji, nesikuklina: per artimiausius Seimo rinkimus planuoja iškovoti vietą savo frakcijai, o per 15 metų perimti šalies valdymą. Partiją ketinama įregistruoti dar iki šių metų pabaigos.

Tiesa, ligi šiol šiaulietis M.Murza, savo dalyvavimu “puošiantis” paties įvairiausio žanro renginius, anksčiau save vadindavęs neįregistruotos politinės partijos – Vieningojo lietuvių nacionaldarbininkų sąjūdžio lyderiu, jokio rimtesnio visuomenės dėmesio nesulaukė. Jo partijos nacistinę simboliką primenanti vėliava ir žavėjimasis Adolfu Hitleriu Lietuvos visuomenei didelių simpatijų nekelia. Nuolatiniai retoriniai išpuoliai prieš žydus ar homoseksualus daug šalininkų surinkti taip pat nepadėjo.

Balsas.lt interneto svetainėje savo veiklą vystantys Ričardo Čekučio kovo 11 d. žygio Vilniaus gatvėmis su šūkiu “Lietuva – lietuviams” dalyviai taip pat kuria savo politinę partiją – Lietuvių tautininkų sąjūdį. Partijos kūrėjų iniciatyvinės grupės deklaracijoje nieko ypač šokiruojančio nėra. Lietuvybės puoselėjimas etninėse Lietuvos žemėse ir šeimos, grįstos vyro ir moters santuokos pagrindu, stiprinimas isteriją sukelia tik Lietuvos kraštutiniams kairiesiems “Naujosios kairės’95″ ultraradikalų grupuotei ir keliems isteriškai savo intelektualinės nišos ieškantiems viešojo gyvenimo dalyviams.

Kodėl Lietuvos kraštutiniai dešinieji, priešingai nei jų bendraminčiai senojoje Europoje, nėra populiarūs? Tai lemia kelios priežastys. Pirma, Lietuva nepatiria jokių realių problemų dėl imigrantų ar jų integracijos į šalies gyvenimą. Net ir pabėgėlių centras finansuojamas Europos Sąjungos piliečių lėšomis, o patys pabėgėliai, pasitaikius pirmai progai, sprunka iš Lietuvos į turtingesnes ir geresnio klimato ES valstybes. Jokio tiesioginio susidūrimo su islamo kultūra ar religiniais fundamentalistais lietuviai nepatiria ir nėra jokios rizikos, kad bent artimiausiu metu tai galėtų nutikti. Antra, Lietuva yra ES skurdžiųjų vasltybių sąraše ir ES išmokos daug kartų viršija įmokas į ES biudžetą, tad nėra pagrindo jaudintis dėl kitų valstybių rėmimo.

Tad apibendrinant galima teigti, kad nors šiuo metu Lietuvos kraštutiniai dešinieji turi mažiau sekėjų nei Lietuvos bitininkai ar sliekų augintojai, tai netruks ilgai, ir tikėtina, kad ši politinė niša artimiausiu metu bus užpildyta.

Kas yra kraštutiniai dešinieji?

Kraštutinei dešiniajai politikai būdinga ksenofobija, autoritarizmas, rasizmas ir natyvizmas. Šios pakraipos partijoms būdingos ir kai kurios nacizmo, fašizmo bei ultranacionalistinės idėjos. Kraštutiniai dešinieji arba ekstremistai atmeta bet kokią socialinės lygybės idėją.