Garliavos ir jos sekėjų įvykiai visu aštrumu kelia pasitikėjimo ne tik teismais, bet ir visa teisėsauga klausimą. Siūlymų skamba daug, kai kurie jų, pavyzdžiui, įvesti prisiekusiųjų teismų sistemą, akivaizdžiai nusižiūrėti nuo holivudiškų filmų ir neturi nieko bendra nei su europine teisės sistema, nei su sveiku protu. Kitas siūlymas – įvesti tarėjų instituciją, jau žemiškesnis, tad svarstytinas, nors nėra sunku suvokti, kad bent teisės pradmenų nepramokę tarėjai bus nesunkiai maanipuliuojami teisininkų profesionalų.

Kaip besuktume, tiek teismų, tiek visos teisėsaugos stuburu buvo, yra ir bus profesionalai, tad pasitikėjimas sistema pirmiausiai priklausys nuo jų darbo ir nuo jų įvaizdžio visuomenėje. O jų įvaizdis šiandieną – klaninis: „Kaip varnas varnui akies nekirs, taip ir policininkas prokuroro negaudys, o teisėjas teisėjo nenuteis“. Žinia, įvaizdis ne visada ir nebūtinai atitinka tikrovę, yra pakankamai pavyzdžių, kai ir sugauna, ir nuteisia. Vieną tokį matėme visai neseniai, kai STT ir prokurorai už kyšio paėmimą sulaikė teisėją Ričardą Skirtuną iš Vilniaus apygardos teismo. Kartu su advokatais, kurie, kaip teigiama, tą kyšį ir perdavę. Štai čia prasideda tos lietuviškosios teisėsaugos keistenybės, dėl kurių taip smarkiai kenčia jos įvaizdis. Skaitome informacinį pranešimą: „Įtariama, kad kyšį teisėjui perdavė advokatas V.Petravičius. Advokato žmona Stasė Petravičienė dirba Generalinėje prokuratūroje, po vyro sulaikymo ji pasiprašė perkeliama į eilines prokurorės pareigas. Generalinis prokuroras Darius Valys patenkino šį prašymą“.

Štai taip – vyras advokatas sulaikytas už galimą kyšio perdavimą, žmona prokurorė toliau dirbs prokurore, tik nebe Generalinėje, o paprastoje prokuratūroje! Pabandykit tokį pranešimą perskaičiusį žmogų įtikinti, kad teisėsauga – ne klanas, kuriame savi saviems akies nekerta. Nė už ką nepatikės, kad ir ką jam aiškintų apie nekaltumo prezumpciją, apie tai, kad žmona už vyrą neatsako ir visas kitas teisines tiesas. Vidutinis kaimiškų šaknų lietuvis, pratęs įvairius reikalus tvarkyti per gimines ir kaimynus, nė už ką nepatikės, jog Vilniaus prokuratūroje gali būti kitaip. Net jeigu kitaip yra. Šio fakto negalima ignoruoti, juoba, kad yra nemažai pavyzdžių, liudijančių „vidutinio lietuvio“ logikos naudai.

Prisiminkime garsiąją kontrabandininkams talkinusių „trijų teismų pirmininkų“ bylą, kurioje vienas iš nuteistųjų, lazdijietis Arvydas Gudas, giminiavosi su kontrabandos karaliumi tituluojamu Viliumi Karaliumi. Jei ne visi, tai dauguma kolegų – teisėjų tikrai žinojo, su kuo gyvena teismo pirmininko dukra, kad ir pats teisėjas nuolat bendrauja su žmogumi, paskui kurį jau ne vienerius metus velkasi įtarimų ir policijos seklių uodega. Tačiau ne tik, kad nesiėmė jokių veiksmų, kad toks kolega nustotų būti jų kolega, bet netgi rinko į vis aukštesnes pareigas. Aklumas? Nesitiki. Veikiau jau prisitaikėliškumas, vylimasis, kad „gal niekur neišlys“ ir, reikia manyti, ne paskutinėje vietoje klaninis solidarumas. Visgi teisėjų Lietuvoje nedaug, visi visus pažįsta, puikiai žino, su kuriuo, prireikus, galima „reikalus sutvarkyti“, o su kuriuo – geriau neprasidėti.

Žino tai ne tik teisėjai, žino ir mato visi aplinkiniai, ypač mažesniuose miestuose. Kaip gali visuomenė tikėti teisėsauga, jei mato, kaip policijos komisaro dukra atvirai draugauja su vietos nusikaltėlių autoritetu, ar kaip teisėjos sūnus organizuoja plėšikų gaują, o šiam pagaliau įkliuvus, motina tiesiog pereina iš teismo į advokatūrą ir toliau tebelieka teisėsaugos sistemos dalimi? Tiesa, lig tol, kol kartu su dar keliais buvusiais kolegomis – teisėjais, o dabar kolegomis – advokatais ir privačiais juristais nestoja prieš teismą dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir papirkinėjimo. Kalba, kaip nesunku suprasti, apie šiuo metu Kauno Apygardos teisme teisiamus buvusius Šiaulių teisėjus Virginiją Kazlauskienę, Žilviną Astrauską, bei buvusį Telšių rajono apylinkės teismo pirmininką Rimantą Žilevičių.

Tame pačiame Kauno Apygardos teisme tebedirba ir Neringa Venskienė, kuri kadaise tapo teisėja, nors abu dėdės ir pusseserė iš motinos artimai susiję su žinomais nusikaltėliais, o po vienu stogu gyvenantis brolis mėgavosi prabanga, nors visą gyvenimą niekur nedirbo. Ir ne jai pačiai kilo klausimas – iš kur tokie pinigai pas brolį? – nei jos kolegos teisėjai nepaklausė, kaip ji, kilusi iš atvirai įstatymą niekinančios šeimos, gali vykdyti teisingumą valstybės vardu?

Dar galima prisiminti, kad „trijų teismų pirmininkų byloje“ pradžioje figūravo ne trys, o šeši teisėjai, tiesiog prokurorams nepakako įrodymų, kad pareikšti kaltinimus dar ir Nidai Solovjovienei, Antanui Jarašiui ir Arnoldui Šukaičiui. Pastarasis po kelerių metų vėl buvo atsidūręs prokurorų tyrimo dėl papirkinėjimo akiratyje, bet Seimas neleido generaliniam prokurorui Algimantui Valentinui pradėti ikiteisminio tyrimo jo atžvilgiu. Teisėjo mantiją A.Šukaičiui teko nusivilkti tik pernai rudenį, kai prezidentė Dalia Grybauskaitė jį atleido.

Matant tokias teisėjų, prokurorų, jų artimųjų biografijas, natūraliai kyla klausimas: o kas tuomet yra toji „nepriekaištinga reputacija“, kurią privalo turėti visi be išimties teisėsaugos atstovai? Ar svainis kontrabandininkas, dėdė reketininkas, sutuoktinis kyšininkas nėra pakankamas motyvas laikyti, kad asmuo nepriekaištingos reputacijos neturi? Juk jeigu kuris tų asmenų bandytų, tarkime, įsidarbinti Vadovybės apsaugos departamente, jam veikiausiai būtų atsakyta.

Visa tai daroma remiantis Vidaus tarnybos statutu, skelbiančiu, kad į tarnybą gali būti nepriimami asmenys „jeigu nustatyta, kad yra kitų patikrintų priimamą asmenį kompromituojančių duomenų“. Ir taškas. Gal įveskim šią normą ne tik statutiniams pareigūnams, bet ir visiems teisėsaugos sistemos atstovams?

Vidutinis kaimiškų šaknų lietuvis, pratęs įvairius reikalus tvarkyti per gimines ir kaimynus, nė už ką nepatikės, jog teismuose ar prokuratūroje gali būti kitaip.