Per sunkmetį ir krizes geriausiai atsiskleidžia visų vadovų privalumai ir trūkumai. Ir tai pasakytina ne tik apie verslo įmonių vadovus, bet ir apie politinius lyderius, tarnautojus, aukščiausius pareigūnus. Pavyzdžiui, per vadinamąją Drąsiaus Kedžio istoriją, kuri, regis, perauga į krizę, atsiskleidė prokuratūros, policijos ir kitų teisėtvarkos institucijų vadovų gebėjimai ir klaidos. Kilus chaosui “Sodros” sistemoje puikiai pamatėme, ko verti šios įstaigos vadovai ir buvę bei esami socialinės apsaugos ir darbo ministrai. Taip pat sunkmečiu paaiškėjo, kokio lygio yra dabartiniai LRT vadovai, nacionalinio transliuotojo skolas sugebėję padidinti iki 10 mln. Lt. Lygiai taip pat į ilgai besitęsiančią krizę išvirtusi Ignalinos atominės elektrinės uždarymo epopėja mums vaizdžiai parodė, ko verti mūsų energetikos asai, vadovai ir šią sritį kuruojantys ministrai.

Ir ši taisyklė tinka visose srityse, taigi ir prakalbus apie aukščiausius mūsų politikus. Tarkime, ūkio ministras Dainius Kreivys per šį sunkmetį atsiskleidė kaip puikus kalbėtojas ir dar puikesnis fantazuotojas, o kultūros ministras Remigijus Vilkaitis – kaip prastas kalbėtojas, bet neblogas fantazuotojas. Tiesa, šios savybės mažai ką turi bendra su vadyba, ir ypač per krizę. O, tarkime, premjeras Andrius Kubilius per šį sunkmetį atsiskleidė kaip vadovas chirurgas – viskas, kas, jo nuomone, nereikalinga, buvo nukarpyta ir nupjaustyta. Be to, jis nuoširdžiai pasistengė, kad daugiausiai krizės naštos tektų pacientams (verslininkams ir dar gyviems likusiems mokesčių mokėtojams).

O, tarkime, Arūnas Valinskas kilus sąmyšiui valdančiosios koalicijos viduje atsiskleidė tiesiog tobulai. Ir kaip vadovas, ir kaip žmogus, ir kaip chamas, ir kaip destruktyvi asmenybė. Valstybėje gali vykti, kas tik nori, o jis vykdo savo keršto planus. Jei tokie žmonės vadovautų verslo bendrovėms ar užimtų svarbius postus koncernuose, mūsų valstybė jau seniai būtų išrūkusi per kaminą. Laimė, kad ten esama išmintingesnių vadovų.

Kad ir kaip būtų keista, per šį sunkmetį centrinės valdžios atstovus savo išmintimi vis dažniau lenkia regioninės valdžios lyderiai. Palyginkime Druskininkų merą Ričardą Malinauską, Kauno merą Andrių Kupčinską ar Klaipėdos galvą Rimantą Taraškevičių, pavyzdžiui, su jau minėtu A.Valinsku – ir suprasime, kad net lyginti nėra ko. Pirmieji dirba, stengiasi, ieško racionaliausių sprendimų, lėšų ir vis dažniau pasiektais rezultatais parodo, kad yra ne vien merai, bet ir regionų lyderiai bei savo šalies patriotai, o antrasis neparodo nieko. Tiksliau, parodo nepagarbą viskam ir visiems. Ir dar parodo, kad yra ne savo vietoje.