Prieš dešimt dienų Lietuvoje padarytas trigubas nusikaltimas, kai buvo išžaginta ir automobilyje gyva sudeginta septyniolikmetė mergina, nepaliko abejingų.

Daugybė sukrėstų žmonių vis kėlė klausimą, iš kur tokie žvėrys atsiranda. Nušalintasis prezidentas Rolandas Paksas vėl pradėjo siūlyti Lietuvoje grąžinti mirties bausmę. Tačiau tai tikrai nebūtų žingsnis į priekį – tai būtų keli žingsniai atgal. Visi argumentai už ir prieš buvo išdėstyti dar prieš Lietuvoje panaikinant mirties bausmę, ir raginimai ją grąžinti yra iš esmės populistiniai.
Kur kas geriau būtų kelti kitokius klausimus ir ieškoti kitokių sprendimų. Pirmas klausimas: kodėl didieji postūmiai mūsų šalyje prasideda tik tuomet, kai žūsta žmonės? Kodėl kova su kelių ereliais pradėta tik pareigūnui kelyje nužudžius tris vaikus? Kodėl normaliam Bendrojo pagalbos centro sistemos įrengimui reikia keliasdešimties žmonių aukų?
Dar daugiau problemų pas mus taip ir lieka neišspręstos, nes, kalbant ciniškai, tikriausiai dar per mažai aukų. Omenyje turiu nepaaiškinamai didelį skenduolių skaičių Lietuvoje. Taip pat žiemą sušalusių arba ugnyje žuvusių žmonių skaičių. Ar visada reikia laukti didžiulės tragedijos, ar tikrai reikia laukti, kol nuskęs ar sudegs koks valdžios atstovas arba jo artimasis, o gal galima be viso to? Gal galima pažvelgti į šalis, kuriose skenduolių, sušalusių, sudegusių žmonių ar smurtaujančių banditų gerokai mažiau nei pas mus, ir panagrinėti, ką tos šalys daro kitaip. Ir ne tik panagrinėti, bet ir gerąją praktiką bei patirtį pritaikyti pas save. O jau pradėjus kokią reformą ją užbaigti iki galo. Ir neaiškinti, kad normalaus Bendrojo pagalbos centro Lietuvoje sukurti neįmanoma, nes taip kalbėti yra nesąmonė: jei įmanoma kitose šalyse, tai įmanoma ir pas mus.
O grįžtant prie protu nesuvokiamo nusikaltimo Panevėžio rajone reikėtų nagrinėti ne pavienes smulkias detales ir pasekmes, bet visą visumą ir priežastis. Pasirodo, įtariamieji merginos nužudymu – jau su turtinga kriminaline biografija. Ir teisti ne po kartą, ir skirtingos įkalinimo įstaigos išbandytos, pradedant nepilnamečių ir baigiant Pravieniškių suaugusiųjų kolonija. Žmonės gal retai susimąsto, bet įkalinimo įstaigose nuteistieji išeina stulbinamus žiaurumo ir vertybių iškraipymo universitetus. Būtent ten žmonės dažnai virsta žvėrimis, ten jie praranda įgūdžius, kaip normaliai gyventi laisvėje, ten jiems užgimsta noras keršyti visiems iš eilės.
Kita vertus, netgi sistema buvusius kalinius verčia nusikalsti dar kartą ir dar – juk jie neturi jokių išeičių ar alternatyvų. Štai įsivaizduokime, kad šiandien į laisvę išeina buvęs kalinys. Kišenėje jis turi porą šimtų litų, drabužių – tiek, kiek ant savęs, ir dar krepšys ant peties. Ir viskas. Kur jam eiti? Dauguma jų net apsigyventi neturi kur, ką jau kalbėti apie tai, kad juos kas sutiktų įdarbinti. Taigi išeitis jiems vienintelė – pasismaginti laisvėje, pagerti, pasimušti, išprievartauti kokią merginą ir vėl grįžti į įkalinimo įstaigą. Ir reikia nepamiršti, kad čia ne pavienių žmonių problema: juk kasmet į laisvę išeina šimtai buvusių kalinių, o per amnestijas – tūkstančiai.
Kitose valstybėse taikomos įvairios socialinės programos, padedančios nuteistiesiems, buvusiems kaliniams grįžti į normalų gyvenimą. Gal ir Lietuvai reikėtų pasimokyti iš pasiteisinusių pavyzdžių? O ne tik kasmet po žiaurių nusikaltimų stebėtis, iš kur čia pas mus tiek žmonių, tapusių žvėrimis.