Algimantas Jucevičius trisdešimt metų organizuoja “Snaigės” žygius, Arvydas Gešventas dešimtmetį – keliones pėsčiomis, Giedrė Aleksandravičiūtė – aitvarų šventes, o į asociaciją “Šviesuva” susibūrę mokslininkai skaito paskaitas. Visi jie dirba be atlygio.

Tai tik keli entuziastai iš kelių šimtų, kurie organizuoja nemokamas šventes ir renginius, populiarina sveikos gyvensenos idėjas, kuria bendruomenes. Kiekviename mieste ir miestelyje yra šviesuolių, kurie padeda kitiems atitrūkti nuo kasdienybės, moko kitaip pažvelgti į pasaulį. O už tai gauna vienintelį atlygį – žmonių šypsenas.
“Veido” kalbinti pašnekovai nerašo jokių projektų, kad gavę finansavimą iš ES struktūrinių fondų ar ministerijų “susikombinuotų” sau algą. Be to, neretai dar ir patys atveria savo pinigines, kad renginys įvyktų, nors neplanuoja kada nors iš savo veiklos išvystyti verslo. Kodėl jie aukoja savo brangų laiką, kad suteiktų kitiems džiaugsmo, užuot vieni užsiimtų mėgstama veikla?

Žygių slidėmis ir pėsčiomis organizatoriai

Vilniaus keliautojų klubo pirmininkas A.Jucevičius, kiekvieną žiemą kas savaitgalį vilniečius kviečiantis į nemokamus žygius slidėmis, nesupranta aplinkinių nuostabos, kodėl jis ne tik suorganizuoja renginį, bet visus dalyvius už savo pinigus dar ir arbata vaišina, kiekvienam priklijuoja atminimo lipduką. “55 Lt išleidžiu žygiui. Argi čia daug”, – gūžteli pečiais ponas Algimantas. Jam nesunku prieš kiekvieną žygį paruošti ir 4–12 km trasas – sukabinti kryptį nurodančius ženklus, pakabinti plakatus. “Per mėnesį 18 dienų praleidžiu ant slidžių, kol viską paruošiu. Žygio dieną prie finišo būnu nuo ryto iki vakaro, nes vieni dalyviai pradeda čiuožti 10 val., kiti tik po pietų”, – pasakoja keliautojas. Į klausimą, kodėl jis tai daro, ponas Algimantas atsako: “Vienam malonumą teikia žvejyba, kitam – medžioklė, o man šita veikla. Į kapus nieko nenusineši, tad kodėl nesuteikus žmonėms džiaugsmo? Man geriausias atlygis – tūkstančiai šypsenų.” Dar 68-erių vyrą labai džiugina tai, kad nuo 1973 m. pradėti organizuoti “Snaigės” žygiai vyksta be pertraukų, kasmet.

Kadaise su seneliais juose dalyvavę vaikai šiandien atsiveda savo atžalas. Žiemos sporto mėgėjai mažylius nešasi kuprinėse, traukia rogutėmis. Vien tik šį sausį penkiuose žygiuose čiuožė po daugiau kaip tūkstantį žmonių. “Čia ne varžybos, o sveikatos stiprinimo renginiai. Svarbiausia, kad žmonės nugalėtų save, atsitrauktų nuo televizorių, kompiuterių ir bent savaitgaliais kokias tris valandas pabūtų gamtoje. Juk tai erdviausias ir pigiausias stadionas.

Netrūksta mums jokių arenų, tik noro pajudėti. Niekur kitur žmogus taip nepailsi, kaip gamtoje”, – įsitikinęs A.Jucevičius ir priduria, kad dar ne vėlu išbandyti Vilniaus apylinkių trasas prisidėjus prie “Snaigės” žygių dalyvių. Mat renginiai dar vyks visą vasarį ir kovą. Neturintys slidžių taip pat gali dalyvauti. Ponas Algimantas visiems mielai paskolina šiaurietiško vaikščiojimo lazdas, su kuriomis taip pat smagu žingsniuoti apsnigto miško takais.

O tų, kurie nori susipažinti su įvairiomis Lietuvos vietovėmis, laukia kitas keliautojas – kaunietis A.Gešventas. Jis, kaip ir ponas Algimantas, nemokamai organizuoja vienos ar kelių dienų žygius pėsčiomis po įvairius šalies kampelius.

Pavyzdžiui, pėsčiomis nuo Liepojos iki Klaipėdos, keliolika kilometrų palei Dūkštos upelį, kuris kovo mėnesį virsta kalnų upe. Beveik visų žygių metu tenka pereiti ne vieną pelkę, perbristi upelį, o žiemą klampoti nepramintais takais miškuose. A.Gešventas sako, kad dažniausiai keliauja tas pats penkiolikos žmonių būrelis, prie kurio kaskart prisideda apie dešimt naujokų, spaudoje ar internete perskaičiusių kvietimą dalyvauti žygyje. O dalyvauti gali visi: nėra nei amžiaus, nei fizinio pasirengimo ribojimų. Tad į pono Arvydo organizuojamus žygius renkasi ir vaikai, ir į devintą dešimtį įkopę senjorai.

A.Gešventas prieš kiekvieną išvyką atspausdina žemėlapius, suranda nakvynės vietas (dažniausiai stovyklavietes, kuriose būtų saugu ir patogu pasistatyti palapines). “Išlaidų yra. Daugelis žygeivių palieka po kelis litus, nors tai nėra būtina. Tačiau aš niekada neskaičiavau, ar tai padengia bent jau telefono pokalbių išlaidas. Man tai pats geriausias būdas praleisti laisvalaikį, nors visus dešimt metų, kai vedu žygius, neturėjau nė vieno laisvo savaitgalio ar švenčių dienos”, – sako vyras, vienoje gamybinėje įmonėje dirbantis popieriaus pjovėju. Visus organizacinius rūpesčius jam atperka bendravimas su bendraminčiais. Mat į žygius renkasi intelektualūs žmonės. Vis dėlto ponui Arvydui ne kartą teko gesinti kelionės metus įsiplieskusius ginčus. Taip pat suktis iš ekstremalių situacijų, pavyzdžiui, gelbėti iki kaklo į pelkę įsmukusią mergaitę, įlūžus kapanotis iš ledinių Kauno marių. Tačiau jis nė karto nesvarstė, kad galbūt jau laikas baigti rengti tokius žygius arba per dešimtmetį sukauptą patirtį panaudoti organizuojant komercines keliones. “Tai jau būtų darbas, o aš jį turiu”, – be apsimestinio kuklumo sako 48-erių metų Kauno turistų klubo žygeivis.

Nemokamos aukščiausio lygio paskaitos

Entuziastų dėka galima ne tik turiningai, be to, nemokamai praleisti savaitgalį, bet ir sužinoti daug įdomių dalykų apie sveikatą, mitybą geriausių Lietuvos mokslininkų ir gydytojų paskaitose. Ortopedijos ir protezavimo įmonės “Pirmas žingsnis” vadovo Algimanto Astrausko ir akademiko Jurgio Brėdikio iniciatyva prieš dvejus metus į asociaciją “Šviesuva” susibūrė garsūs mokslininkai, verslininkai, švietimo ir kultūros veikėjai. Jie Kaune firmos “Pirmas žingsnis” patalpose kiekvieną savaitę skaito paskaitas įvairiomis temomis, organizuoja kultūros ir mokslo renginius visuomenei.

Visi renginiai yra nemokami, o daugiau kaip 300 lektorių dirba be atlyginimo. Asociacijos Tarybos narė Valentina Šereikienė sako, kad per dvejus metus surengta 90 renginių, iš jų kai kurie trukdavo iki 6–8 valandų. Pavyzdžiui, kelias savaites kasdien atvažiuodavo šimtas judėjimo negalią turinčių vaikų iš Apuolės vaikų globos namų, juos čia masažavo kineziterapeutai, bendravo psichologė, vaikai žaidė, dainavo. Netrukus bus pradėtas kitas didelis projektas, kurio metu 54 Kauno mokyklų dešimtokai dalyvaus profesiniam orientavimui skirtuose renginiuose, klausys paskaitų apie sveiką gyvenseną, laiko planavimą. “Vaikai gaus ne sausų žinių. Charizmatiški, daug patirties turintys lektoriai bandys jiems perteikti nuostatą, kad verta stengtis tapti asmenybe”, – pasakoja nuo pat asociacijos įkūrimo nemokamus renginius organizuojanti ponia Valentina. Ji sako, kad daug kas klausia, kada jie pradės imti pinigus už aukščiausio lygio specialistų paskaitas, po kurių dažniausiai dar būna ir koncertai. Tačiau moteris patikina, kad niekada, nes “Šviesuvos” tikslas – kuo daugiau vargingiau gyvenančių žmonių galėtų pasiklausyti profesionalų, gautų naudingų žinių. “Aš jaučiu didelį moralinį pasitenkinimą, kai matau, kad nemažai žmonių tik čia pasijaučia esantys visaverčiai. O visi mokslininkai, gydytojai sako, kad mūsų šventa pareiga paskaityti bent po vieną paskaitą. Garsūs dainininkai, šokėjai koncertuoja taip pat be honorarų. Nors visi dalyvaujantys renginiuose yra labai užimti žmonės, tačiau neatsisako atvykti, nes yra tikri inteligentai”, – sako V.Šereikienė ir priduria, kad beveik visų renginių metu 200 vietų salė būna sausakimša.

Laimės ir dangaus užteks visiems

Į “Lietuvos aitvarų judėjimą” susivieniję aitvarų kūrėjai taip pat suteikia žmonėms daug nepamirštamų akimirkų ir nuostabių įspūdžių. Kasmet jie organizuoja du didelius nemokamus festivalius – pavasarį, skirtą Žemės dienai Zapyškyje ir rudenį Baltijos dienos proga Nidoje, kai į dangų pakyla šimtai spalvotų aitvarų. O vasarą kiekvieną savaitgalį važiuoja laidyti aitvarų ir mokyti juos pasigaminti į įvairių rajonų mokyklas, kultūros centrus, folkloro ir neįgaliųjų renginius. Viena iš aitvarų judėjimo entuziasčių Giedrė Aleksandravičiūtė sako, kad iš tokių švenčių organizatorių jie negauna pinigų, o reikia padengti bent jau transporto ir medžiagoms skirtas išlaidas, tad mielai dalyvauja įvairiuose komerciniuose renginiuose, pavyzdžiui, privačiuose vakarėliuose, dideliuose koncertuose. Tačiau iš to uždirbti nepavyksta, bet aitvarų laidytojai to ir nesistengia padaryti. “Mums tiesiog smagu patiems leisti aitvarus, juos gaminti, mokyti kitus pasigaminti aitvarą, pavyzdžiui, iš polietileno maišelio, virvelės ir pagaliuko. Be to, visuose renginiuose dalyvių prašom, kad jie ant savo aitvarų uodegų užrašytų svajonę. Tai sukuria ypatingą nuotaiką”, – pasakoja G.Aleksandravičiūtė. Ypatingas jausmas kyla ir matant danguje skriejančią foto parodą, 30 m ilgio “Žaltį” arba vaikus danguje, kuriuos skraidina aitvarai. Visa tai “Lietuvos aitvarų judėjimo” sumanymai, kurie nuspalvina kasdienybę. Į klausimą, kodėl aitvarų laidytojams neužtenka tik savo malonumui užsiimti mėgstama veikla, geriausiai atsako jų devizas – “Laimės ir dangaus užteks visiems”. O V.Šereikienė neskaičiuoja darbo valandų, nes vadovaujasi a.a. tėvo Stanislovo žodžiais: “Kokia laimė numirti darbo vietoje.”