Lietuviškas gyvenimas verda. Ir neatrodo, kad sunkiai sunkiai iš žvarbaus ir užsitęsusio pavasarinio taško pajudėjusi vasara kaip nors sulėtintų kasdienybės tempą ir priverstų tautiečius aprimti ir imti mėgautis gamtos teikiamomis malonėmis.

O gal priešingai – bent dienai kitai prasprogstantis karštis pernelyg užgula mūsų galvas ir atima galimybes mąstyti ir blaiviai vertinti gyvenimo reiškinius? Mat pradžioje paminėtas žodis „verda“ tiesiogiai atitinka tikrovės vyksmą. Verda ne tik gyvenimas – verda mūsų galvos ir liežuviai, kalnais prispjaudantys vieni kitų vertinimų, dažniausiai balansuojančių ties įžeidinėjimų riba, o kartais reikalaujančių ir vienos kitos galvos „nuėmimo“…

O bėda visai ne ta, kad žmonės gyvai domisi gyvenimo aktualijomis ar aktyviai reiškia įvairiausias nuomones. Bėda ir ne ta, kad spjaudom vieni ant kitų, apie ką pastaruoju metu jau ne pirmą kartą tenka rašyti ir man, ir kitiems psichikos sveikatos specialistams. Bėda, mano nuomone, yra paprasčiausia mąstymo stoka. Mąstymo ir bandymo suprasti kito žmogaus veiksmus bei jų motyvus, o dar labiau – ir savo pačių tiesmukų vertinimų rezultatus.

Kartais darosi nesuvokiama, kas mums visiems nutiko. Puolame vieni kitus dėl menkiausių nuomonės skirtumų, šaipomės iš kito žmogaus trūkumų, amžinais priešais paskelbiame tuos, kurie išsako savo požiūrį, neatitinkantį „generalinės linijos“.

Štai kad ir neseniai nuskambėjusi „šauktinių – verktinių“ drama. Dvi menininkės sukuria savotišką vizualaus meno kūrinį, kurio potekstėje slypi paprasta, bet labai psichologiškai brandi ir nieko bendra su karo prievole neturinti idėja: vyrai irgi verkia. Mano akimis žiūrint, mintis turėtų priversti susimąstyti bet kurį mūsų, bent kiek suprantantį psichikos subtilybes ir žvilgtelėjusį į savižudybių suvestines, kuriose vyrai nepajudinamai užima lyderių pozicijas. Nebandau teigti, kad jei vyrai imtų verkti, jų besižudančių gerokai sumažėtų, tačiau bet kuris profesionalas jums pasakys, kad jausmų užgniaužimas daro žalą psichikai ir verčia ją transformuoti sukauptą energinį potencialą į psichosomatinius jutimus, ligas ir net veiksmus. Nusižudymas yra vienas jų.

Bet mes, vyrai, juk nesame pasirengę nei jausti, nei mąstyti, nes niekas to nemokė. Tėvų ir pasakų išauklėti, kad turime būti karžygiai, didvyriai, ant kardų atnešantys nukapotas priešo galvas ar dalgiais užkapojantys mums nepatikusius seserų vyrus (žalčiai juk – ne žmonės), apie ašaras bijome net pagalvoti. „Vyrai neverkia“ – tokia berniukams brukama nesąmonė tapo aksioma. Todėl geriau ašarų, kurios yra tiesioginė liūdesio – neišvengiamo kiekvienam jausmo, perteklių nupilame kartu su alkoholiu, o kartais priverčiame jas išverkti kitus: mušame, tyčiojamės ir žudome, kad kiti už mus paverktų…

Mąstymui, deja, tokiose istorijose vietos nebelieka. Tai ir garsiąją „šauktinių – verktinių“ istoriją kažkodėl didžioji tautiečių dalis priėmė lyg asmeninį įžeidimą. O man keista, net jei ir tiesiogiai, paraidžiui priimtume šią akciją: kodėl būtina visiems džiaugtis ir didžiuotis, kad tenka mesti darbus, šeimas, ateities planus? Kodėl negali kam nors tai ir nepatikti?

Visai nebandau sumenkinti karo prievolės, tiesiog norėčiau, kad susimąstytume, jog žmonės yra skirtingi ir ne visiems patinka laužyti įprastą gyvenimo ritmą. Ir gal kas nors verks, kai teks palikti įprastus darbus, atsisveikinti kad ir tiems menkiems devyniems mėnesiams su artimais žmonėmis. Kas čia bloga? Ai, tiesa, vyrai juk neverkia. Jie verčiau galvas priešams ar tiesiog nepatikusiems kapoja…

Keistai atrodo ta isterija, kai net bandoma identifikuoti „verktinių“ vaidmenį atlikusius. Žiū, ogi ir Prezidento anūkės vyras čia! Nedaug trūksta, kad atpažinti nelaimėliai tuoj nebegalės gatvėj pasirodyti, nes pirštais užbadys, o gal net kas ir galvą „nuimti“ pamėgins. O man atrodo, kad kiekvienas turi teisę jausti visus jausmus ir verkti, kai liūdna, ir juoktis, kai linksma, ir pykti, kai kas nors apspjauna. O didvyrio kaukę dažniausiai užsideda tas, kuris pats pirmas bėga į krūmus, vos tik iškilus menkiausiam pavojui, – jis taip projektuoja savo baimę į kitą ir ima šį „gydyti“…

Arba kita istorija. Lietuvos futbolininkai pralaimi vienas rungtynes po kitų. Skaudžiai. Tačiau mes nemąstome, kodėl taip nutinka, bet imamės veiksmų – bandome „nuimti“ galvas treneriams, federacijos vadovams, o gal net ir patiems žaidėjams. Kai rašau šias eilutes, dar nežinau paskutinių rungtynių su Šveicarija baigties, bet tikiu, kad pergalė neapykantą staiga paverstų begaline meile. Na, o jei ne, tai galvos tikrai lėks – bent jau mūsų fantazijose.

Neginu federacijos ar trenerių – ne mano kompetencija ką nors vertinti, bet bandau susimąstyti, kodėl gi taip nutiko, kad tapome futbolo pavargėlių tauta. Ir atsakymas, deja, peršasi paprastas: tiesiog silpni esame, nei mesių, nei ronaldų neturime… Tokia, matyt, ši futbolininkų karta. Bet mes juk save matome vis dar karžygių šarvais pasidabinusius, tad kaipgi čia kokios nors galvos nenukirsi…

Arba vėl. Mario Basanovas prisišnekėjo… Kvailai ir bjauriai prišnekėjo, bet mes net nebandėme suprasti, o kodėl žmogus taip pasielgė. Juk suprato, kad niekas nepaglostys, kad gal ir karjera bus sugadinta. Atitoko, atsiprašė, bet mes jau ant žirgų susodinti jo galvos medžioklę pradėjome. Ir, užuot susimąstę, kad, velnias, Lietuva taigi nukentėjo, ėmėme džiūgauti ir pasigardžiuodami mėgautis, esą taip jam ir reikia – nebeliks jokio Ten Walls, ir homofobija bus sunaikinta!

O juk niekas nebus sunaikinta – kaip buvo homofobų, taip ir bus, nes žmonės yra visokie: protingi, kvaili, jautrūs, pikti, o kartais tiesiog ne ta koja iš lovos išlipę ir aplinkui savo bejėgiškumą taškantys… Bet aišku viena – sunaikintas bus suklydęs žmogus, ir vėl niekas pasaulyje neprisimins, kad net ir mažytė Lietuva gali turėti pasaulinio lygio žvaigždę. Mes ją nukirsdinome…

Dabar suprantu, kad bus sakančių, jog niekas jo nenukirsdino, jis pats save sunaikino. O man vis dėlto atrodo, kad kartais reikia bent pabandyti suprasti, kodėl žmogus elgiasi kvailai, ir padėti jam atsistoti, bet ne paspirti jau gulintį… Tiesiog susimąstykime, o ne veikime impulso pagauti – tuomet bus gerokai lengviau gyventi.

Vis dėlto neapleidžia klausimas, kodėl mes tokie pikti. Ir kodėl dabar? O gal todėl, kad kasdien esame ruošiami karui? Kad ir ką atsiversi – žurnalą, laikraštį, panaršysi interneto portaluose – visur mirga „ekspertų“ pranašystės, kad tuoj tuoj Baltijos šalys tikrai bus kitas priešo taikinys. Gal… Negaliu nieko neigti, bet mintis paklydėlė kartais irgi įsiskverbia: juk tam ir esame NATO dalis, kad to neįvyktų. Bet ir vėl skaitau eilinį straipsnį, kuriame aiškinama, kad Vakarų Europos gyventojų apklausos liudija, esą jie visai nenori mūsų ginti, kad esame vargšai pasmerktieji.

Suprantu, kad atsipalaiduoti žinant, kas vyksta Ukrainoje, negalima, bet vis dėlto norėtųsi pasidomėti, kodėl tiek daug baimės skatinimo ir tiek mažai ramybės mūsų žiniasklaidoje. Kodėl nematyti ekspertų, kurie kalbėtų apie NATO jėgą ir padėtų „verktiniams“ tapti „šauktiniais“, nes tikrai smagiau būtų jaustis kumščio, o ne futbolo kamuolio, kurį spardys visi, kas netingi, dalimi. Gal tada ir didžiuotis tarnyba, o ne verkti būtų galima?

Pavojų ir bejėgystės propaganda verčia žmogų jaustis bejėgį. O bejėgis visuomet piktas, nes jam reikia gintis. Bet kaip gintis nuo to, kuris vaizduojamas kaip gerokai už mane stipresnis? Tada ir pasirenkame silpnesnius už save, vienišus nelaimėlius, ir imame juos spardyti. Įtampa visuomenėje yra baisi sprogstamoji jėga, tik bėda, kad ji sprogsta nevaldomai. Užtenka kibirkšties, kuri, atrodytų, su pačia įtampa niekaip nėra susijusi, – tegul futbolo nesėkmių ar homofobijos pavidalu, – ir liepsna įsižiebia akimirksniu. O dabar juk vasara, sausra… Tai liepsna ir plinta žaibo greičiu, apimdama vis daugiau pykčio ir nerimo prikaupusiųjų. Taip save ir sudeginsime, net priešo nebereikės.

O man labiau norisi tikėti, kad esame jėga. Jėga, kuri nebijo pripažinti savo silpnybių, priima kitų klaidas ir padeda jiems atsistoti. Bet svarbiausia – mes galime būti jėga, kuri mąsto, o ne vien aklai puola. Nes puldamas visuomet susižaloji ir pats, o mąstydamas visuomet atveri duris saugiam susitarimui.