"Veido" archyvas

Daugelyje Lietuvos miestų jau dvi savaitės kabo plakatai su 22-ejų metų Gabijos Boguševičiūtės nuotrauka. Mergina sausio 13-osios vakarą pasiėmusi nedidelę rankinę išėjo iš namų ir negrįžo. Jos ieško ne tik policijos pareigūnai, bet ir savanoriai, išgirdę merginos brolio pagalbos šauksmą socialiniame tinklalapyje “Facebook”. Tačiau viskas veltui.

Lietuvoje kasmet dingsta apie du tūkstančius žmonių. Policija randa 80 proc. ieškomų asmenų, o apie kitus artimieji taip nieko ir nesužino. Policijos departamento Komunikacijos skyriaus viršininko pavaduotojas Ramūnas Matonis sako, jog policija turi visus reikiamus žmogiškuosius ir teisinius svertus, kad galėtų sėkmingai vykdyti asmenų paiešką, tačiau visų dingusių asmenų neįmanoma rasti. “Dėl kiekvieno atvejo pradedamas ikiteisminis tyrimas, bet trūksta ir aktyvesnės visuomenės pagalbos”, – teigia R.Matonis.

Tačiau Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė Ona Gustienė mano, kad policijos pareigūnai deda per mažai pastangų. “Dingusius nepilnamečius dažniausiai priskiria prie pabėgusių iš namų ir siūlo tėvams laukti, kol jie patys grįš. O jeigu suaugusiųjų dingimo byloje nėra kriminalinio pagrindo – neieško, nes mano, kad jie išvažiavo į užsienį ir nori nutraukti su artimaisiais visus ryšius”, – piktinasi O.Gustienė ir dingusių žmonių artimiesiems pataria nelaukti net savaitės, kaip siūlo policijos pareigūnai, ir tą pačią dieną pradėti paieškas.

“Artimieji gali geriausiai nuspėti, kur galėjo dingti žmogus, todėl jie turi ne tik pateikti pareigūnams visas versijas, bet ir patys ieškoti. Net jei paauglys trečią kartą pabėga iš namų, nereikėtų delsti, nes gatvėje vaikai dažnai įklimpsta į narkotikus ir alkoholį”, – sako O.Gustienė ir priduria, kad su vaikais reikia kalbėtis, nes iš namų, kuriuose yra mylimi, jie nebėga.

Dingę be žinios

2010 m. – 2258 asmenys (63 proc. vyrų, 36 proc. moterų, 41,4 proc. nepilnamečių), rasta 1791, iš jų 130 buvo mirę.
Šiuo metu ieškoma 467 dingusių žmonių.