BFL

Prognozės: po 2020 m. ES dėka Kaunas sparčiai vystysis, tačiau Šiaurės Lietuvą gali ištikti dar didesnis nuosmukis. Bet reikia rengtis ir scenarijui su visai kuklia europine parama.

Aušra LĖKA

Šalčininkuose gerovė – dešimtadaliu didesnė nei vidutinio statistinio europiečio?! Kas galėtų patikėti, bet prie tokių šią savivaldybę, kuriai pagal tiesiogines užsienio investicijas vienam jos gyventojui tenka 16 eurų, t.y. 16 713 eurų mažiau nei Vilniuje, ankstesnės kadencijos Lietuvos Vyriausybė priskyrė prie labiausiai išsivysčiusio šalies regiono, kuriam po 2020 m. jau teks tik ribota ES fondų parama.

„Nesijaučiu, kad būtume tarp labiausiai probleminių savivaldybių. Ūkio subjektų skaičius didėja, žemės ūkis – geriausias Vilniaus apskrityje, pagal nedarbą esame 25 vietoje iš apačios tarp 60 savivaldybių, o juk buvome treti. Darželiai, mokyklos renovuoti, tvarkomos viešosios erdvės“, – pažangos ženklus vardija Šalčininkų meras Zdzislavas Palevičius, bet pripažįsta, kad be ES pinigų tokio žingsnio į priekį nebūtų padaryta.

Tad kas bus, jei, kaip jau išsivysčiusiam regionui, jų po kelerių metų sumažės maždaug perpus? Z.Palevičiaus, žinoma, tai nedžiugina. Bet meras priduria, kad dėl ilgų įvairių derinimo procedūrų ir šio, 2014–2020 m. finansinio laikotarpio pinigai dar neatėję, nors septynerių metų ciklas tuoj bus įpusėjęs.

Gal dėl šios priežasties atrodo dar labai toli tai, kas bus po 2020 m. Bet derybos dėl ES paramos 2021–2027 m. finansiniu laikotarpiu turėtų prasidėti jau šių metų pabaigoje.

Labiausiai išsivysčiusiame regione – ir problemiškiausios savivaldybės

Metafora apie dvi Lietuvas oficialiai pripažįstamu faktu tapo prieš metus. Ankstesnės kadencijos Vyriausybė Lietuvą padalijo į du statistinius regionus – Vilniaus ir likusią, antrąją Lietuvą. Tai padaryta, kad ateinančiu ES finansiniu laikotarpiu, 2021–2027 m., Lietuva gautų kiek įmanoma daugiau ES paramos.

Mat sostinė susiurbė tiek ES paramos ir kitų investicijų, kad net skaičiuojant su kitomis Vilniaus apskrities savivaldybėmis, tarp kurių – toli gražu neklestintys Šalčininkai ar Širvintos, sugebėjo pagal gerovės rodikliu laikomą BVP gyventojui dešimtadaliu peržengti ES vidurkį. Maža to, sostinės gerovė taip išaugo, kad visos valstybės vidurkį pakėlė iki 75 proc. ES vidutinės statistinės gerovės lygio. Tiesa, toks rodiklio šuolis – ir dėl statistinio efekto skaičiuojant BVP gyventojui, nes jų Lietuvoje sparčiai mažėja.

Nors toji gerovės statistika toli gražu nesitransformavo į realią gerovę visoje Lietuvoje, ES šalys, pasiekusios 75 proc. ES BVP, jau patenka į pereinamojo laikotarpio gerovės šalių kategoriją ir gauna kur kas kuklesnę – apie 60 proc. praėjusio laikotarpio ES paramą.

Elementari aritmetika būtų tokia: apie 830 tūkst. Vilniaus regiono gyventojų skiriama suma turėtų siekti 60 proc. ligšiolinės paramos, likusiems apie 2 mln. turėtų būti skiriama panašiai tiek, kiek gaudavo Lietuva lig šiol. Vadinasi, bendra suma sumažėtų kur kas mažiau, nei kad valstybės nepadalijus į statistinius regionus.

Beje, tai įprasta ES procedūra: sostinės paprastai būna labiau išsivysčiusios nei kiti miestai. Tad šalys suskirstomos į statistinius regionus, taip sudarant galimybę gauti didesnę ES paramą ir šansą priartėti prie sostinės ir labiau atsilikusiems.

Kitaip nei teritorinis administracinis, statistinis regionas neturi savo administracijos (lygiai kaip Lietuva suskirstyta į dešimt apskričių, bet po reformos jos taip pat tik statistinės ir administracijos neturi). Tokioje teritorijoje turi gyventi ne mažiau kaip 800 tūkst. gyventojų, į jas atskiriami funkciniai miestų regionai, kurie nebūtinai ribojasi ties teritorinio administracinio suskirstymo miesto riba. Mat, pasak Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo inovacijų laboratorijos vadovo doc. dr. Manto Bileišio, kitose šalyse apskritai labiau paisoma funkcinio, o ne administracinio suskirstymo, nes žmogus gali vienur gyventi, kitur dirbti, tik pas mus savivaldybių ribos – šventas dalykas.

Europos statistikos biuras yra suskaičiavęs, kad tokia Vilniaus funkcinė zona – apie 700 tūkst. gyventojų ir apima Vilniaus miestą ir rajoną, nemažą dalį Trakų rajono. Bet to neužtenka atskiram regionui EK registruoti. Tad praėjusios kadencijos Lietuvos Vyriausybė nutarė pripliusuoti visą statistinę apskritį, t.y. Vilniaus, Švenčionių, Ukmergės, Šalčininkų, Širvintų, Trakų, Elektrėnų rajonus.

Svarstyta ir kita alternatyva: sostinės regionui priskirti apkarpytą Vilniaus apskritį (Vilniaus miestą ir rajoną, Trakų, Elektrėnų savivaldybes), o Šalčininkų rajoną priskirti Alytaus apskričiai, Širvintų, Švenčionių ir Ukmergės rajonus – Utenos. Bet, kaip rašoma VRM pažymose, pastaroji alternatyva sulaukė institucinio pasipriešinimo iš savivaldybių.

Tai nestebina: dalies institucijų ir įstaigų veiklos teritorija teisės aktais susieta su apskričių ribomis, todėl jos turėtų būti pertvarkomos. Trumpai tariant, valdininkai išsigando dėl savo krėslų. Gyventojų nuomonės niekas nė neklausė, valdininkai patys padarė prielaidą, kad ir jie nenorėtų keisti savivaldybės ribų, nes daliai jų padidėtų atstumas iki apskrities centro, be to, atsirastų psichologinis veiksnys, kad jie gyvena atsilikusiame regione.

Nieko sau argumentai: kad žmones išgąsdins atstumas iki statistinio centro, į kurį važiuoti beveik nėra būtinybės, ir kad geriau būti neturtingais klestinčios sostinės priklausiniais, nei gauti daugiau paramos ir mažinti atotrūkį.

Taip be didesnių visuomenės diskusijų nutarta daryti kaip paprasčiau valdininkams, tačiau vien todėl, kad yra netoli Vilniaus, dalies ES paramos neteks ir Šalčininkai ar Širvintos, kur ekonominė ir socialinė situacija – viena blogiausių Lietuvoje.

Finansų viceministrė Loreta Maskaliovienė mato tokią išeitį – šioms savivaldybėms daugiau lėšų skirti šiuo finansiniu laikotarpiu, jei tik jose parengta tinkamų projektų. Tačiau Šalčininkų rajono meras sako nepajutęs, kad jiems būtų teikiamos kokios prioritetinės galimybės.

Kaunas suklestės. O Šiaurės Lietuva pasmerkta agonijai?

Statistiniu Lietuvos perskyrimu gali būti užprogramuota dar viena problema – dalies regionų agonija, nors ES paramos filosofija priešinga – mažinti skirtumus. Kad Lietuvą naudinga dalyti į statistinius regionus – akivaizdu. Kitas klausimas – į kiek ir kaip. 2004 m., kai stojome į ES, Lietuva pagal gyventojų skaičių galėjo turėti net keturis, bet tuometis euroderybininko pavaduotojas dr. Klaudijus Maniokas sako neprisimenantis, kad tai būtų buvę svarstoma, nes tuomet neatrodė, jog greitai pasieksime tą 75 proc. ribą.

M.Bileišis prisimena iš to meto valstybės įstaigų darbuotojų girdėjęs, kad šiuo klausimu buvo kiek padiskutuota, bet susipešė Šiauliai ir Panevėžys, kam būti centru, tad svarstymai į platesnes diskusijas taip ir neišsivystė.

Tačiau Lietuvos gyventojų taip sparčiai mažėja, kad dabar jau maksimaliai galime turėti tris regionus.

Finansų viceministrės L.Maskaliovienės vertinimu, nebuvo prasmės skirti trijų regionų: skaičiuotos alternatyvos, bet prieita prie išvados, kad geriausios perspektyvos – tikėtis išlaikyti panašų finansavimą Lietuvos mastu ir patogiausia derybinė pozicija Lietuvą perskyrus į du statistinius regionus – Vilniaus apskritį ir likusią Lietuvos dalį. Vakarų ir Vidurio Lietuvos regionų išsivystymo rodikliai labai panašūs, be to, taip lieka galimybė esant reikalui nukreipti daugiau lėšų į vieną ar kitą teritoriją.

Tačiau, M.Bileišio prognozėmis, nedalijant Lietuvos į atskirus Vidurio ir Šiaurės statistinius regionus galima užprogramuoti vieniems didžiulį spurtą, kitiems – vegetaciją: „Moksliškai įrodytas faktas, kad statistinio regiono cent-ras suklesti. Tai matyti ir Vilniaus atveju: per pastaruosius dvylika metų palikome Lietuvą vieno miesto šalimi, nors galėjome turėti sveiką valstybę, nes manoma, kad valstybei sveika turėti kelis didmiesčius. Dabar Vilniaus miestas šviesmečiais atitolęs nuo kitos Lietuvos. Sostinės efektą dar sustiprino, kad didžioji dalis struktūrinių lėšų nusėdo būtent čia. Kur pinigų skirstytojai – ten arčiau ir pinigai.“

Tad M.Bileišis prognozuoja, kad po 2020 m. Kaunas suklestės, tačiau tai reiškia beveik mirties nuosprendį Šiaurės Lietuvai. ES pinigus administruojančioms agentūroms būtų logiška kraustytis į statistinio regiono centrą, o čia didžiausias miestas – Kaunas, į kurį pažadėta perkelti ir dvi ministerijas. Tad Kaunas tikrai turi perspektyvų smarkiai plėtotis. Bet ką daryti, kad, kaip ligšioliniais ES finansiniais laikotarpiais, pinigai nesusikoncentruotų vien čia, paliekant kitą šiam regionui priskirtą Lietuvos dalį vegetuoti?

„Jei centrinės valdžios įstaigos griežčiau kontroliuos Kaune įsikursiančias ES pinigų skirstymo įstaigas (jau vien todėl, kad Vilnius pats nebepretenduos į tuos pinigus), gal per griežtesnę kontrolę pavyktų to išvengti. Bet esu skeptiškas, nes tai reikalauja didelės kompetencijos. Dabar ES pinigai duodami už tai, kad atsiskaitai, kur juos padedi. Jei pažadi, kad išmesi pro langą iš kairės – gauni, jei išmeti iš dešinės – pažeidi projektą ir negauni. Sukontroliuoti projekto turinio dar negebame, nes nėra nei tikrintojų motyvacijos, nei kriterijų, pagal kuriuos galėtume tikrinti efektyvumą ir kokybę. O patys regionai neras jėgų ir kompetencijų kovoti už savo teises“, – mano M.Bileišis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2017-m