Skirtingos šildymo perspektyvų dėlionės Vilniui ir Kaunui.

Nors pavasariui artėjant šiluma centrinio šildymo sistemos vartotojams dėl palengva krintančios gamtinių dujų kainos formaliai pinga, tačiau vėsus pavasaris sąskaitoms aptirpti neleidžia. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija jau paskelbė, kad gyventojų mokesčiai šilumos tiekėjams už besibaigiantį kovą turėtų prilygti rekordinėms vasario mėnesio išlaidoms: už 60 kvadratinių metrų ploto butą įprastiniame nerenovuotame dujomis šildomo didmiesčio daugiabutyje teks pakloti vidutiniškai apie 450 Lt. Tokiuose daugiabučiuose tebegyvena maždaug 60 proc. vilniečių ir kauniečių.
Skaičiuojama, kad šių dviejų miestų savivaldybės suvartoja apie 40 proc. šalies šilumos energijos poreikio. Tačiau būtent didmiesčių gyventojų Vyriausybė, savo dėmesį nukreipusi į šilumos ūkį, artimiausiais metais paguosti nežada: pasak snieguotą Lietuvos pavasarį į žaliuojančią Gran Kanariją iškeitusio premjero Algirdo Butkevičiaus, šiluma vilniečiams ir kauniečiams geriausiu atveju galėtų atpigti po dvejų trejų metų. O blogiausiu?

Parama miestiečių dalios nepalengvins

Šimtadienį atšventusi Vyriausybė yra parengusi strateginį energetikos pertvarkos planą, kuriame atsižvelgiama į pernai Europos Parlamento priimtą direktyvą, įpareigojančią kiekvieną Europos Sąjungos valstybę turėti nacionalinės kogeneracinės plėtros planą. Negana to, ji parengė netgi ne vieną, o du šilumos ūkio pertvarkos planus. Pirmajame numatyta šildymui naudoti 30 proc., antrajame – iki 50 proc. biokuro. Tam tikslui Lietuvos šilumos ūkio pertvarkai iš ES 2014–2020 m. finansinės paramos tektų atidėti daugiau kaip 300 mln. Lt. O jei Vilniaus ir Kauno savivaldybės leistų sau naujų stambių, realiai šildymo kainas galinčių paveikti kogeneracinių elektrinių statybas, lėšų prireiktų mažiausiai antra tiek.
Šiame fone praėjusios savaitės nutarimas 40 mln. Lt nepanaudotų 2007–2013 m. laikotarpio ES paramos lėšų skubiai nukreipti katilinių ir termofikacinių elektrinių modernizavimo ir statybos projektams atrodo kuklokai, tačiau bent jau demonstruoja gerą valią ir atsigręžimą į šilumos ūkio problemas. Praėjusiai Vyriausybei ekspertai kone visą kadenciją badė nosimi, kad gyventojus smaugia ne elektros energijos, o pirmiausia šildymo kainos. Bet veltui, nes tai turėjo mažai ką bendra su tolimos ateities Visagino atominės elektrinės vizija, kuri pati savaime šildymo problemos nesprendžia. Šildymo kainos Vilniuje ir Kaune kol kas tiesiogiai priklauso nuo gamtinių dujų, kuriomis kūrenamos didžiosios termofikacinės elektrinės, kainų, o joms padaryti poveikio praėjusios kadencijos Vyriausybei taip ir nepavyko.
Kadangi pretendentai į jau minėtą 40 mln. Lt „krepšį“ gali tikėtis daugiausiai 6 mln. Lt paramos (su sąlyga, kad patys pridės dar mažiausiai tiek pat), toks „gelbėjimo ratas“, kaip minėjo ir ūkio ministrė Birutė Vėsaitė, greičiausiai tiks nebent brangiai šiandien už šildymą mokančioms smulkioms savivaldybėms. Tą patį pakartojo ir energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius: „Šiuo atveju kalbame ne apie didelius projektus, ne apie didmiesčius, o apie mažesnes savivaldybes.“

Pirmosios kregždės nenudžiugino

Didmiesčiuose, kaip rodo patirtis, privataus verslo iniciatyva pradėjusios veikti biokurą deginančios jėgainės šildymo kainoms esminės įtakos nedaro. Naujausias pavyzdys – pernai Kaune pradėjusi veikti naujai pastatyta 20 MW galios „GECO investicijų“ jėgainė, žiemą tenkinanti apytiksliai 8 proc. kauniečių šilumos poreikio. Šilumos kilovatavalandę miestui ji parduoda vos 2 ct pigiau nei dujomis kūrenama Kauno termofikacinė elektrinė. Kitaip sakant, šioje biokuro jėgainėje gaminama šiluma miestiečiams kainuoja ne garsiai biokuro lobistų išreklamuotu trečdaliu, o vos dešimtadaliu pigiau. Perskaičiavus „GECO Kaunas“ elektrinės gaminamos šilumos įtaką galutinei Kauno šilumos tiekėjo kainai, ji tesudaro vos 2,3 proc.
Naujosios elektrinės savininkai nė nebando slėpti: jei rinka brangiausiai už šildymą iš didmiesčių mokančiame Kaune leidžia įdėtas investicijas susigrąžinti greitai (per dvejus ar net pusantrų metų), tai kodėl jie turėtų laukti ilgai? Juk Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija įpareigoja supirkti šilumą iš nepriklausomų tiekėjų, jei jų siūlomos šilumos kaina yra mažesnė už stambiųjų šilumos gamintojų palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas. Kiek kaina turėtų būti mažesnė – nenurodoma.
Nenuostabu, kad šių metų pradžioje „Senukų“ įkūrėjo Augustino Rakausko iš dalies valdoma bendrovė „GECO Investicijos“ atskleidė savo planus dar vieną naują biokuro jėgainę įkurdinti Vilniaus pakraštyje. Bendrovės tinklalapyje nurodoma, kad 25 MW katilinės statybas žadama baigti kitąmet, o investicija sieks 20–30 mln. Lt. Tačiau visam Vilniui žiemą apšildyti reikia daugiau kaip 600 MW galios katilinių, taigi „GECO investicijų“ planuojamas šilumos indėlis sostinėje būtų perpus kuklesnis nei Kaune – vos 4 proc. Toks nereikšmingas šilumos kiekis vargiai sumažintų sumas „Vilniaus energijos“ miestiečiams siuntinėjamose šildymo sąskaitose. Tiesa, patriotiškesni piliečiai galės pasiguosti tuo, kad dalis jų mokamų lėšų, šiuo metu atitenkančių rusiškų gamtinių dujų tiekėjui, nusės arčiau, Lietuvos verslininkų sąskaitose. Na, ir, žinoma, biokuro tiekėjų įmonėse sukurtomis darbo vietomis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.