KTG

„Klaipėdos terminalo grupės“ savininkas Zigmas Petrauskas versle sukasi per tris dešimtmečius. Savo kūnu išbandė visą duobėtą lietuviško verslo kelią – nuo į jo turtą nusitaikiusių banditų ir niekinančio lietuvių požiūrio į verslininkus iki tarptautinės pagarbos. Jam pavyko sukurti  dinamišką ir sėkmingą pripažintą verslą. Nors tikrai turi kuo didžiuotis, bendraudamas su Z.Petrausku nepajusi arogancijos. Nepagalvosi ir apie tai, kad jis jau atšventė šešiasdešimtmetį.

Vaiva SAPETKAITĖ

„Net nepasakytum, kad jis yra stambios verslo grupės savininkas. Tai geranoriškas žmogus, su kuriuo paprasta ir malonu bendrauti, – taip Z.Petrauską apibūdina Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. – Jis sukuria emocinį toną visai įmonių grupei.“

Paslaptingas verslininkas

Klaipėdos terminalo įmonių grupę sudaro Klaipėdos konteinerių terminalas, Vakarų terminalas ir Malkų įlankos terminalas. Per šiuos terminalus eina didžioji Klaipėdos jūrų uosto konteinerių dalis. Meras pabrėžia, kad „Klaipėdos terminalo grupės“ poveikis Klaipėdos jūrų uostui ir Klaipėdai yra išskirtinis: „Ji leido Klaipėdai įsitvirtinti kaip vienam rimčiausių konteinerių gabenimo centrų.“

Nors Z.Petrauskas yra įtakingas verslininkas ir dar draugiškas pašnekovas, apie jį žiniasklaidoje beveik neįmanoma rasti jokių žinių ar interviu.

Į tai verslininkas reaguoja mįslingai: „Jei nori gyventi saugiau, tavęs neturi matytis.“ Prie tokios išvados priėjo susidūręs su nemaloniomis pamokomis. Kažkada buvo pagrobtas Malkų įlankos terminalo direktorius. Pagrobtasis nebuvo tikrasis taikinys – nusikaltėliams rūpėjo galimybė apiplėšti jo bosą. Banditų planas buvo naktį į Z.Petrausko namus atvesti perduoti pagrobtąjį direktorių ir, pasinaudojus proga, pasiimti tai, ko jiems reikia iš savininko.

„Ačiū Dievui, viskas baigėsi lamingai. Jie išlaikė mano direktorių 5 valandas, bet, vežamas pas mane, įkaitas pamatė policiją, jam pavyko iššokti iš mašinos, o nusikaltėliai buvo sugauti ir nuteisti šešeriems metams kalėjimo. Tai man buvo pirmasis signalas, kad viešas gyvenimas gali būti pavojingas. Paklausė, iš kur apie mane sužinojo, pasakė, kad laikraščiuose skaitė, per televiziją matė, žinojo, kad krepšinio klubą išlaikau, vadinasi, daug turiu pinigų“, – prisimena įkaito pagrobimo istoriją verslininkas.

Vėliau, kai Z.Petrauską iškvietė į prokuratūrą kaip liudytoją, jis sužinojo, kad jį patį norėjo pagrobti. Jau du mėnesius banditai jį sekė ir norėjo pagrobti dėl pinigų. Tai įtikino verslininką vengti bet kokio viešumo.

Šuolis į Rytų Vokietiją

Z.Petrauskas į verslą pasuko dar sovietų okupacijos metais, kai visi bandantys užsiimti verslu paniekinamai buvo vadinami spekuliantais. Prošvaistė atsirado 1987 metais, kai sovietų valdžia leido steigti kooperatyvus. Šia galimybe nedvejodamas pasinaudojo ir Z.Petrauskas. Jam atsivėrė durys bendradarbiauti su tuomete Vokietijos Demokratine Respublika. Pažintis su rytų vokiečiais Z.Petrauskui vėliau pravers ne tik dėl įgytų žinių, bet ir dėl kontaktų.

Kauniečio Z.Petrausko ir jo partnerio Vidmanto Norkaus kooperatyvas gamino dozatorių saugyklų žvyrui, smėliui ir kitoms inertinėms medžiagoms detales šalia Berlyno veikusiai betono ir asfalto gamyklai „Bauchemie“.

Po poros metų griuvus Berlyno sienai, kaunietis su vienu vokiečiu verslininku nusipirko Vokietijos bendrovę. „Gedimex“ veikia iki šiol. Kai Z.Petrauskas 1992 metais įkūrė jos padalinį Lietuvoje, tarptautinė prekyba dar labiau suintensyvėjo, o transporto ir logistikos paslaugų poreikis išaugo.

Posovietinėje visuomenėje, kur į verslą nežiūrėta kaip į didesnio dėmesio ar pagarbos vertą sritį, į kapitalistinį pasaulį patekusiems lietuviams verslininkams teko nuolat išradinėti dviratį. Labiau pasisekė tokiems kaip Z.Petrauskas, kurie rado ryšių užsienyje ir turėjo iš ko mokytis.

Išsiaiškinęs, kad Lietuvoje nėra jokios konteinerių transportavimo sistemos, ir matydamas tuščią nišą, kaunietis nukreipė žvilgsnį į Klaipėdą. Privačiam verslininkui įžengti į valstybinių įmonių teritoriją nebuvo lengva. Tikru galvos skausmu tapo ir sudėtingi, privačiam verslui dažniausiai nepalankūs įstatymai. Vis dėlto kaunietis rado būdą, kaip įkišti koją tarp durų ir pradėti veiklą Klaipėdos jūrų uoste. Z.Petrauskas ėmė kurti konsorciumus su valstybės valdomomis įmonėmis.

Verslininkas prisimena, kad teko ilgai derėtis ir smulkmeniškai viską derinti su daugybe valdžios institucijų, kol galiausiai 1993 m. pavyko įkurti konsorciumą su „Vakarų laivų remonto“ įmone. „Konsorciumą pavadinome Klaipėdos terminalu. Aš turėjau 79 proc., o „Vakarų laivų remontas“ – 21 proc. jo akcijų, – patikslina verslininkas. – Bendrai dirbome ilgai, tol, kol jų akcijų dalį išpirkau.“

Pirmasis Klaipėdos terminalo priimtas laivas buvo ro-ro, jis gabeno ne konteinerius, o automobilius.

„Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje verslininkų nemėgo ne tik paprasti žmonės, bet ir aukščiausi valstybės politikai. Privataus sektoriaus iniciatyvos nuolat  atsimušdavo kaip žirniai į sieną“, – prisimena tuos laikus pašnekovas. Pasak Z.Petrausko, požiūris į verslą ėmė keistis tik tada, kai Prezidentu tapo Valdas Adamkus, pradėjęs kitaip bendrauti su verslininkais ir ėmęs skirti tam daugiau dėmesio. Iki požiūrio pokyčių prireikė aštuonerių metų.

„Svarbų vaidmenį, kad privačios įmonės turėtų progą ateiti į Klaipėdos jūrų uostą, suvaidino ir buvęs susisiekimo ministras Jonas Biržiškis. Jis į viską žiūrėjo plačiau ir suprato, kad yra problemų, kurias išspręs tik privatus verslas. Šis ministras pritardavo naujoms verslo idėjoms, jų nestabdė“, – geru žodžiu J. Biržiškį mini Z.Petrauskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-29-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.