"Veido" archyvas

Taip Kauno pilis atrodo dabar

Dalis Kauno pilies jau beveik baigta atstatyti, o bokšte beliko įrengti tik šildymo ir vėdinimo sistemas, tačiau kovos dėl šio statinio dar nesibaigia ir netgi darosi vis aštresnės. Iš skirtingų barikadų pusių pilasi kaltinimai. Priešininkai siūlo griauti ir taisyti tai, kas jau padaryta. Beje, ginčas dėl statybų teisėtumo jau persikėlęs ir į teismą – tik šis dar nėra priėmęs sprendimo. O projekto šalininkai skelbia, kad Kauno simbolio, vienos iš penkių šalyje išlikusių viduramžių pilių, atkūrimas – pamoka ne tik mums patiems, bet ir Europai, kaip reikia elgtis su istorijos paveldu.

“Esu Vytauto Didžiojo pusėje: reikia ginti ir visus priešus nukariauti. Juokauju. Neišmanau architektūrinių dalykų, tad ir istorikai, ir archeologai gali būti teisūs. Bet man gražu tai, kas padaryta: atrodo tikrai patraukliai”, – kalbėdamasis su “Veidu” pilies pokyčius įvertino kaunietis fotomenininkas Romualdas Rakauskas.

"Veido" archyvas

Taip Kauno pilis atrodė prieš “atkūrimą”

Tuo metu žymus Kauno istorikas Zigmantas Kiaupa prisipažino pilies nematęs jau metus ir nesidomėjęs, kaip ši pasikeitė, tačiau apie bet kokius atkūrimus ar atstatymus turi savo nuomonę: “Tai tik fikcija. Jeigu būtų mano valia, pilį išlaikyčiau tokią, kokia buvo. Kitaip tariant, reikėtų kuo mažesnės invazijos”.

Vis dėlto “invazija” jau atlikta ir Kauno meras Andrius Kupčinskas dėl to visiškai ramus: esą kompromisinis pilies atkūrimo variantas tenkina kauniečius: “Nematau jokio visuomenės susipriešinimo. Vasarą Kauno pilyje vyko ne vienas festivalis. Stebėjau publiką: nebuvo taip, kad kas nors į tai reaguotų neigiamai. Darbus tęsime, netrukus ketiname sutvarkyti apšvietimą šalia Kauno pilies”.

Ką griausime?

“Istorinė atmintis – deformuota, jokio konteksto ir prasmės, o trumpalaikės mados atspindys nesukurs pilies istorinio įvaizdžio. Sukurtas toks variantas, jog ir kvailiui būtų aišku, kad jokia pilis jokiais laikais taip neatrodė ir atrodyti negalėjo”, – dar prieš metus, pilyje net nepradėjus darbų, konstatavo Pilių mokslinė taryba, sudaryta iš žymių mūsų archeologų, restauratorių, istorikų. O kaip jie šiandien vertina tai, kas jau padaryta?

“Ar reikėtų ką nors griauti? Tuos laiptus – be jokios abejonės. Tai nesusipratimas. Ir sienos negali būti tokios, kokios yra dabar. Galėtų likti gal tik tas apmūrytas karkasas. Tiesa, dabar galime kalbėti jau tik apie klaidų atitaisymą”, – taip “Veidui” aiškino nuoseklus Kauno pilyje atliekamų atstatymo darbų kritikas, Pilių mokslinės tarybos narys istorikas Tomas Baranauskas.

“Taip, iš tikrųjų taip tikrai niekas nedaro”, – ironizuoja projekto autorius architektas Kęstutis Mikšys ir priekaištus dėl pernelyg iš sienos išsikišusių laiptų priima. Pasirodo, dėl to kaltė tenka pinigams. “Kai projektavome, buvo du sienų gabalai. Kai dabar yra sienos, viena turėjo būti pilna: taigi “išlįsti” teturėjo tik keli laiptų gabaliukai, per keturias penkias pakopas. Kadangi prasidėjo taupymas, sutrumpinome sieną ir “išlindo” visi laiptai. Siena tuščiavidurė, tad kodėl jos nepritaikius laptams? Tokį sprendimą mačiau, pavyzdžiui, Ispanijoje. Tai tiesiog pritaikymas”, – savo požiūrį atskleidžia architektas.

“Tokio dalyko pasaulyje dar neteko matyti: kažkokios fantazijos ant viduramžių paminklo. Koks tikslas mums žiūrėti į tą dabartinę fantaziją ir matyti jos pjūvį? Tai prieštarauja pilies architektūrai, juk to niekada nebuvo”, – tvirtina T.Baranauskas. Pasak jo, visame pasaulyje turistai į pilis patenka tais laiptais, kurie pastatyti plies naudojimo laikais.

Jam antrina ir Rimvydas Žiliukas, Senojo Kauno draugijos pirmininkas, vienas aršiausių Kauno pilyje vykdomų darbų kritikas, savivaldybei ir projekto architektui K.Mikšiui, regis, keliantis daugiausiai galvos skausmo. “Mes sakome, kad tai, kas daroma ir jau padaryta, apskritai neteisėta. Savivaldybės organizuotos miestiečių apklausos, ar jie tam pritaria, nebuvo sąžiningos”, – tvirtina jis.

Dėl betoninių laiptų, vedančių į bokštelį, R.Žiliukas dar galėtų nusileisti, tačiau labiausiai esą vaizdą darko skylėtos sienos: “Mūras turėtų būti ištisinis, su šaudymo angomis. Juokiamės iš baltarusių, kad Lydos pilyje jie panaudojo gelžbetonį: tada juokėsi Europa, juokėmės ir mes. Dabar jie galės juoktis iš mūsų. Mus jie vadina trukdytojais, tačiau tai – didžiulė afera paveldosaugos srityje”, – “Veidui” užsidegęs kalbėjo R.Žiliukas.

Tuo tarpu architektas K.Mikšys sako visus visuomenininkų priekaištus jau metai priimantis labai ramiai, nes pagrindinės problemos, tai yra požiūrio į atkūrimą, pašalinti tiesiog neįmanoma. Kauno pilies projekto esmė, pasak jo, buvo tiesiog pritaikyti objektą visuomenės poreikiams: “Didžiausia problema – požiūris. Pasaulyje yra visko. Lietuvoje – taip pat. Pažiūrėkite į Valdovų rūmus, į ką jie išvirto. Toks falšas…”

Nereikėjo kritikuoti – būtų geriau?

“Toks pilies įvaizdžio atkūrimas yra vienas geriausių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Praeis keleri metai, aprims tos visuomenininkų aistros, ir tai bus laikoma vienu geriausių pavyzdžių, kaip reikia atstatyti pilis. Juk čia nedaromas muliažas, kaip kad Valdovų rūmai. Taigi namatau jokių bėdų”, – dėsto Algirdas Žalnierius, Kauno paminklų restauravimo projektavimo instituto archeologas.

Šis daugiau nei 20 metų pilį tyrinėjantis specialistas visiems, kurie piktinasi autentikos nebuvimu, atsako, kad jos Kauno pilyje jau seniai beveik nėra: “Faktiškai viskas, ką matome, tėra sulipdytas restauracinis mūras, likę maždaug tik pusė originalaus bokšto”. Kaip iš tikrųjų atrodė pilis – niekas nežino, esą informacijos apie ją mažiau nei apie Valdovų rūmus, o didžioji dalis pilies mūrų, kuriuos kasdien mato miestiečiai, buvo sumūryta 1955–1961 metais.

Beje, jis atkreipia dėmesį, kad apie netinkamą atkūrimą vis kalbėję ir jį kritikavę visuomenininkai tik trukdė, projektas buvo nuolat keičiamas ir taisomas. “Tai ir išėjo kaip su ta karve: vienas kaspinėlį ant ragų užrišo, kitas – ant uodegos, trečias kokį skambalą po kaklu pakabino, o ketvirtas vainiką ant galvos užrioglino. Iš tiesų pirminis variantas buvo geriausias”.

Tačiau darbai Kauno pilyje dar jokiu būdu nesibaigia. Jau kito mėnesio pabaigoje jie turėtų būti įvertinti, ir tada bus tariamasi, kas bus bokšto šeimininkas. Kol kas juo pagal panaudos sutartį naudojasi Kauno turizmo informacijos centras.

Svarbu paminėti, kad tai, kas Kauno pilyje buvo padaryta iki šiol, – tik pirmasis darbų etapas. Toliau, iki šių metų pabaigos, žadama suformuoti piliavietę, iškelti esamus takus ir įrengti naujus šiaurinėje piliavietės dalyje. Be to, piliavietės teritorijoje atsiras ir medinis pėsčiųjų tiltas.

Pirmojo darbų etapo kaina – beveik 2 mln. Lt, antrajam numatyta 1 mln. Lt. Didžiąją šių pinigų dalį sudaro Norvegijos parama. Kauno miesto savivaldybė įnašas siekia tik 15 proc.

“Į šį projektą jau įklimpo tiek žmonių, kad “otkatų” nuo tų dviejų milijonų nebepakaks. Bet gal tai tiesiog lojalumas korupcinių ryšių sistemai “aš tau – tu man”, kuri susijusi su kur kas didesnių pinigų plovimo sėkme?” – užbaigia T.Baranauskas.

Kauno pilies istorija

Kauno pilis – seniausia mūrinė pilis Lietuvoje. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1361 m. XIV amžiuje šalia buvusios gyvenvietės Nemuno ir Neries santakoje pastatyta Kauno pilis – vienas svarbiausių lietuvių kovos su kryžiuočiais atsparos punktų.

Kauno pilis yra gotikinis gynybinis statinys, turintis dvi eiles gynybinių sienų. Tai vienintelė tokio tipo pilis Lietuvoje. Pilį sudarė nedidelis 0,5 ha keturkampis kiemas, aptvertas dviejų eilių mūrine gynybine siena.

1362 m. po trijų savaičių apsiausties kryžiuočiai pilį sugriovė. Tad ją teko atstatyti, ir iki 1368 m. buvo sumūryta antroji pilis. Tiesa, atstatyta buvo tik vidinė gynybinė siena, užtat su keturiais bokštais sienų kampuose. Po Žalgirio mūšio pilis prarado savo strateginę reikšmę.

Nepaisant to, pilis dėl savo patogios padėties per XVII a. vidurio karus buvo naudota švedų ir rusų įgulų. Po jų sutriuškinimo Kauno pilis karo tikslams daugiau nebenaudota. XVII a. ketvirtajame dešimtmetyje Neris pasiekė pilies sienas ir pamažu nugriovė dalį statinių – du bokštai atsidūrė upės dugne.