Kodėl “Snoro” veiklos sustabdymo operacija atrodo daug efektyvesnė ir valdžios geriau atliekama bei kontroliuojama, nei tiriama D.Kedžio byla?

Du skirtingo veikimo būdai dviejose svarbiose istorijose. “Snoro” banko nacionalizacijos atveju veikiama ryžtingai ir aiškiai, informacija visuomenei pateikiama laiku ir išsamiai. Tiesa, be užsieniečių neapsieita. Jie atlieka juodą darbą ir yra įpratę veikti aiškiai, nepalikdami jokios miglos savo veiksmuose. Net ir Seimas per trumpą laiką įtikintas priimti būtinus sprendimus. O to iš mūsų parlamentarų galima tikėtis mažiausiai. Septynios įstatymo pataisos parengtos per naktį ir priimtos per vieną dieną.

Visiškas situacijos valdymas – politikų rankose. Jie savo veiksmus buvo gerai apgalvoję ir pasiruošę. Net ir didžiausias dienraštis negali išlaikyti šios istorijos iniciatyvos savo rankose. Tiesiog politinė valdžia šiuo atveju yra tvirtesnė, jos veiksmai įtikinamesni, ji veikia vieningai, ir visa “Snoro” nacionalizacijos kritika atrodo komiškai.

Visai kita situacija Drąsiaus Kedžio byloje. Šiuo atveju teisėsaugai palikta veiksmų laisvė, bet ji su šia istorija ne tik nesusitvarko, bet ir apsitapšnojo savo mundurų skvernus. Policija jau antra savaitė kaip apkaltinta pinigų pavogimu (mistinių 70 tūkst. JAV dolerių, dingusių iš slaptojo agento krepšio), bet nemato jokio reikalo net pareikšti savo pozicijos. Ką jau kalbėti apie tai, kad šiandien niekas nebegali suvokti, kurioje vietoje yra paklydęs ar nutrūkęs kediados tyrimas. Padėti gali nebent televizijos, nuolat palaikančios šios istorijos gyvybingumą geriausiomis muilo operų technologijomis. O teisėsauga tų muilo operų yra taip apkvailinta, kad savo rankose nebesugeba laikyti įvykių ir tyrimo eigos.

Visoje D.Kedžio istorijoje elgiamasi taip, tarsi tyčia būtų siekiama sukompromituoti visas teisėsaugos institucijas ir kartu visą valstybę žmonių akyse. Piliečiai palikti nežinioje ir baimėje. Dalis vis labiau tiki, kad visa Lietuva paskendusi dideliame pedofilų liūne. Nes tik tokia versija duoda atsakymus į visus teisėsaugos neatsakytus klausimus.

Štai kas atsitinka, kai nemokama perimti iniciatyvos į savo rankas ir ji perduodama į pseudotyrėjų, pseudožurnalistų ar pseudokovotojų prieš pedofiliją rankas. Jie kuria pačias įvairiausias versijas, ypač tokias, kurios primintų Holivudo filmą, sukuria nuolatinę įtampą su nužudymų scenomis ir dar didesne viską supančia mistika.

Išvados kelios. Viena liūdna – mūsų policijoje ir prokuratūroje dirba idiotai ir jie nieko negali ištirti. Sugeba tik bėgti paskui žurnalistus ir rinkti jų žurnalistinių tyrimų medžiagą. Vis dėlto norisi tikėti, kad šioje sistemoje dar yra sąžiningų ir atsidavusių savo profesijai žmonių, galinčių tiek intelektualiai suvokti savo atsakomybę, tiek išnarplioti tokią sudėtingą bylą. Geri darbo rezultatai kunigo Ričardo Mikutavičiaus byloje patvirtina, kad tokių žmonių toje sistemoje tikrai yra.

Belieka tik apgailestauti, kad visuomenės saugumu rūpintis privalantys pareigūnai šiandien patys yra patekę į prokurorų apklausas ir visi jų pasiaiškinimai atrodo komiškai. Savo rankose turėję informatorių, kuris pranešė apie rytoj turintį įvykti nusikaltimą, pareigūnai tiesiog juo tinkamai nesusidomėjo. Kas pareigūnams trukdo būti apdairesniems? Ar jie per daug užsiėmę “pelningesnėmis” kontrabandos, narkotikų prekybos ar prostitucijos bylomis?

Teisėsaugininkai (tiek teisėjai, tiek prokurorai, tiek policininkai) pamažu užsiaugino storą odą ir į visuomenės nuomonę ar žurnalistų atakas nebereaguoja. Bet asmenų, nuo kurių priklauso mūsų pasitikėjimas savo valstybe, odos storis yra atvirkščiai proporcingas jų meilei ir pagarbai, rodomai savo tautai. Asmenys, Konstitucijos pašaukti tarnauti piliečiams, tarnauja savo atlyginimams ir pensijoms. Seniai laikas persvarstyti, ar taip dirbantys pareigūnai tikrai gali po 20 metų tarnybos išeiti į užtarnautą pensiją. Ar tie keturiasdešimtmečiai pensininkai tikrai yra atidirbę savo tėvynei tiek ir taip, kad galėtų jaustis sąžiningai užsitarnavę šią privilegiją.

Teisėsaugininkai buvo įpratę manipuliuoti visuomenei teikiama informacija (Seimo nario Raimondo Šukio vadovautos komisijos išvada, 2007 m.) ir šis jų įprotis juos šiandien žudo. Ne nuoširdi ir profesionali tarnystė, bet tarpusavio intrigos, siekiant paslėpti savo kolegų neprofesionalumą ar korumpuotumą, bei atsiribojimas nuo visuomenės mūsų teisėsaugos sistemą gali atvesti prie absoliučios kapituliacijos. Jei dar neatvedė. Ką reiškia krata, padaryta generalinio komisaro pavaduotojo namuose? Nors nekaltumo prezumpcija galioja ir policininkams, toks atvejis kompromituoja visą policiją.

Politikai puikiai supranta, kad likus metams iki Seimo rinkimų viešojoje erdvėje jie negali pralaimėti jokio mūšio. Todėl “Snoro” dorojimas primena tankų, kuriuose yra tik viena pavara, varanti į priekį, ataką. Bet teisėsaugos pareigūnai savo kadencijų neturi.

O gal yra paprastesnė priežastis? Gal tiesiog su kediados istorija mūsų politikai ilgai taikstėsi todėl, kad prieš pat rinkimus būtų galima ją gražiai užbaigti, atskleidžiant visas tyrimo aplinkybes ar priverčiant pareigūnus pagaliau šią bylą baigti? Gal sudoroję “Snorą” šalies politikai imsis ir taip pat efektyviai susidoros su kediada? Ir taip bent prieš rinkimus parodys, kad jie vis dėlto gali išspręsti didžiausią nerimą mums keliančias problemas. Daugiau nei akivaizdu, kad be stipraus spyrio į minkštą vietą ši sistema problemų spręsti nesugeba.