Keičiam Baltarusijos disidentus į Lietuvos kontrabandininkus
Siekdamas atskleisti totalitarizmo makabriškumą, George’as Orwellas parašė garsųjį kūrinį “1984″. Jame aprašoma Taikos ministerija buvo atsakinga už karą, Pertekliaus ministerija – už ekonomiką, Meilės ministerija – už teisę ir įstatymus, o Teisybės ministerija – už propagandą ir praeities faktų koregavimą. Šiandien Lietuvoje nesuklysime, jei savo Teisingumo ministeriją vadinsime Disidentų automatinio išdavimo režimams, o Užsienio reikalų – Poncijaus Piloto ministerija. O už ką yra atsakingos mūsų Teisingumo ir Užsienio reikalų ministerijos. Šiandien Lietuvoje nesuklysime, jei savo Teisingumo ministeriją (TM) vadinsime Disidentų automatinio išdavimo režimams, o Užsienio reikalų (URM) – Poncijaus Piloto ministerija.
Prancūzijos Pirmojo pasaulinio karo laikų premjero Georges’o Clemenceau garsioji frazė, jog karas yra per svarbus dalykas, kad jį būtų galima patikėti tik generolams, buvo daug kartų perfrazuota ir kalbant apie teisininkus pasakyta: teisė yra per svarbus dalykas, kad ją būtų galima patikėti tik teisininkams. Teisingumo ministerijoje (TM) tarnaujantys teisininkai perskaitė tik įstatymo raidę ir atidavė į Baltarusijos režimo nagus pasaulinės reikšmės kovotoją dėl žmogaus teisių Alesį Beliackį.
Taigi, ir vėl turime problemų dėl įstatymų raidės ir valdininkams sunkiai suvokiamos įstatymų ir Konstitucijos dvasios. Teisinės pagalbos sutartis su Baltarusija įpareigoja mūsų institucijas bendradarbiauti su Baltarusijos institucijomis, bet tikrai netrukdo įsigilinti į to bendradarbiavimo turinį. Joks Europos arešto orderis, ekstradicijos procedūra ar įsipareigojimas atskleisti finansinės veiklos detales negalioja tuo atveju, jei asmuo yra persekiojamas dėl politinių priežasčių. Dažnai įstatymo raidei vergaujantys Lietuvos valdininkai priėmė sprendimą be Konstitucijos ir apskritai teisės bei teisingumo suvokimo. Jiems pozityvioji teisė, veikianti Baltarusijos diktatūrinio režimo sąlygomis, analogiška veikiančiai Lietuvoje. Valdininkija nesuvokia, kad šiuo atveju Baltarusijos režimas, pasinaudodamas teisinės pagalbos sutartimi, siekė susidoroti su opozicija, sunaikindamas jos finansavimo mechanizmą.
Padaryta šiurkšti, gėdinga klaida ir reikėtų tiesiog ją pripažinti, atsiprašyti bei paskelbti tuos asmenis, kurie padarė šią nebepataisomą klaidą, kaltais. Bet ministras Remigijus Šimašius, užuot pripažindamas šios klaidos reikšmingumą pasitikėjimui Lietuvos valstybe ir mūsų tarptautiniam prestižui, stojo į aklą savo institucijos bei jos tarnautojų gynybą. Ministro nuomone, dėl TM klaidos kalti visi – VSD, URM, net Rusija. Tik ne TM vadovai ar tarnautojai.
Kokia yra tikroji ministro R.Šimašiaus tokio neadekvataus elgesio priežastis?
“Veido” redakciją pasiekė informacija, kad TM dar prieš skandalingąjį informacijos perdavimą buvo surengtas politinės vadovybės ir aukšto rango tarnautojų pasitarimas dėl suintensyvėjusių Baltarusijos teisinės pagalbos prašymų. Valstybės tarnautojai bandė informuoti savo politinius vadovus, kad tai gali būti susiję su režimo kova prieš opoziciją. Bet tinkamos vadovų reakcijos darbuotojai nesulaukė. Buvo kalbama apie naująją Lietuvos užsienio politiką ir būtinybę tinkamai bendradarbiauti su Baltarusijos institucijomis.
Gal ministras R.Šimašius tiesiog pūsdamas miglą pirmiausia gina pats save? Tuo metu naujoji Lietuvos užsienio politika Baltarusijos atžvilgiu jau buvo įgavusi pagreitį. Vilniaus raitosios policijos vadovas, vežiojęs kontrabandinius degalus iš Baltarusijos ir kažkaip pakliuvęs su narkotikais, manoma, įsikišus aukštiems šalies vadovams, buvo iš kalėjimo paleistas akimirksniu. Taigi veikia ta naujoji užsienio politika. Reikia atsidėkoti Baltarusijai.
Ši istorija tampa dar makabriškesnė žinant tai, kad ministras R.Šimašius yra ne tik teisės daktaras, bet ir Lietuvoje išleistos knygos “Nevyriausybinės organizacijos: reguliavimas Lietuvoje ir Vakarų patirtis” autorius bei buvęs Laisvosios rinkos instituto prezidentas. Ministro tikrai neapkaltinsi politinės ir ekonominės erudicijos stoka. Ji tikrai žino, kaip veikia ir kaip yra finansuojamos Baltarusijos nevyriausybinės organizacijos.
Ministras tvirtina, kad veikta automatiškai ir TM, gavusi Baltarusijos prašymus, tiesiog nesuprato, kam išduoda leidimą. Bet jei TM veikia automatiškai, gal turėtume leisti Baltarusijos KGB atidaryti savo filialą Vilniuje ir leisti su bankais dirbti tiesiogiai? O gal VSD turėtų klausytis TM pokalbių telefonu ir pranešti, jei Lietuvos TM ruošiasi išduoti Aleksandrui Lukašenkai žmogaus teisių gynėjus ar kitus disidentus?
URM pranešė įspėjusi A.Beliackį ir jo šeimą dėl galimų problemų dėl sąskaitų Vilniuje, taigi žinojo, kad jis bus išduotas režimui. URM prie savo perspėjimų apie režimo grėsmę, išduotiems disidentams išvykstant į Baltarusiją, dar galėtų pridėti virvių ir muilo, kad A.Lukašenkos diktatūrai būtų lengviau dirbti.
Dar pavojingiau, kad Baltarusijos režimo tarnaite tapo ir Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič: SEB bankui (kitas bankas DnB NORD ministerijos valią įvykdė automatiškai) atsisakius teikti tokią informaciją ir pareikalavus teisinio pagrindo, tą teisinį pagrindą nedvejodama suteikė. Ar teismo procese buvo tinkamai atstovaujama kliento A.Beliackio interesams? Ar bankas turėjo pasamdęs advokatą savo kliento interesams ginti? Kodėl teisėja, suvokdama savo atsakomybę ir situacijos unikalumą, kai informacija perduodama diktatūrai, nesikreipė nei į URM, nei į VSD papildomos informacijos apie A.Beliackį, kodėl režimą domina jo veikla? Ar teisėja, kaip ir TM, veikia automatiškai? Ar teisėjai yra suprantama, kad Baltarusijos režimas teisines priemones naudoja ne tik tam, kad kovotų su nusikalstamumu, bet ir tam, kad susidorotų su savo politiniais oponentais? Ar Lietuvos teismas turi būti tokio susidorojimo sąjungininkas?
Premjeras Andrius Kubilius praktiškai uždraudė valstybės įstaigoms prenumeruoti spaudą. Valstybės tarnautojai tenkinasi dažnai žemos kokybės, paviršutiniškais tekstais internete ir internautų komentarais. Vis dažniau pasiseka sutikti valstybės tarnautoją ar akademinės bendruomenės narį, kuris mėgsta pasigirti, kad neprenumeruoja ir neskaito jokio lietuviškos spaudos leidinio. Tiesiog nemato prasmės. Taigi jau turime to visuotinio tešlagalviškumo pasekmes. Valdininkija veikia mechaniškai ir priimdami sprendimus negali naudotis savo intelektu bei erudicija, nes jų tiesiog nebeturi.
Bet Lietuvos ministerijos sugeba daugintis ir toliau. Valstybės tarnybos departamentas pranešė, kad vien šiais metais URM padaugėjo 30 darbuotojų, Finansų ministerijoje – 17, Ūkio ministerijoje – 16, Aplinkos ministerijoje – 10, Sveikatos apsaugos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijose – po 9, Teisingumo ministerijoje atsirado 8 nauji darbuotojai. Ar šitie irgi veiks automatiškai?
- Nėra panašių straipsnių.
Komentarai (3)
Komentuoti
Loading ...
pagarba Algimantui Šindeikiui už straipsnį ,visada laukiu jo pasisakymų ir komentarų televizijoje -inteligentiškas ir protingas žmogus
Kodėl teisingumo ministras R.Šimašius ir jo viceministras privalo atsistatydinti
Todėl, kad:
A. užuot gynę visų paprastų piliečių asmens ir jų bankinius duomenis, jie elgėsi atvirkščiai – patys pažeisdami įstatymus tuos duomenis LABAI AKTYVIAI IŠMUŠINĖJO Baltarusijos naudai;
B. taiko dvigubus standartus – apie savo ir kaimynų piliečių finansus – viską visiems, o apie taip vadinamą elitą – niekam nieko: neprašo iš Baltarusijos informacijos apie Teisingumo ministerijos departamento vadovės Aušra Bernotienės vyro sąskaitų išklotines šio vyro advokatų įstaigoje, esančioje Baltarusijoje,
C. antra savaitė slepia informaciją nuo visuomenės, kas iš LT TM darbuotojų ir kaip tuos duomenis išmušinėjo;
D. elgiasi įžūliai dangstydami šiuos įstatymų pažeidimus (tiny.lt/p7845r9), net neatsiprašo parduotojo Baltarusijos piliečio.
Baltarusija dėl duomenų pirmiausia kreipėsi į LT gen.prokuratūrą, nes nevyko teismai, o tik ikiteisminis tyrimas. Tačiau mūsų prokurorai atsilaikė – informacijos nedavė (Lenkijos prokurorai neatsilaikė, Čekijos atsilaikė (tiny.lt/26czhx).
Tada Baltarusija rado šešias silpnas vietas, keturias iš jų – LT Teisingumo ministerijoje:
1. Teisingumo ministerija nėra sutarties šalis, kai kalba eina apie ikiteisminį tyrimą. O tik toks vyko dėl A.Beliackio. Vadinasi LT TM negalėjo net nagrinėti BY prašymo, tačiau jie pasielgė atvirkščiai – NORIAI IR LABAI AKTYVIAI išmušinėjo duomenis, kurių teikimas pagal bendradarbiavimo sutartį šiuo konkrečiau atveju buvo tik prokuratūrų, o ne ministerijų reikalas.
2. Ministeriją valdė ne ministras, o klerkai: ministras R.Šimašius, vienintelis tarp ministrų, leido be jo žinios skundus teismui pasirašinėti departamento vadovei – negaliu tuo iki šiol patikėti. Tai administravimo nonsensas.
3. Informaciją itin aktyviai Baltarusijos naudai išmušinėjo Teisingumo ministerijos departamento vadovė Aušra Bernotienė, kurios vyras turi advokatų kontorą Baltarusijoje – ji turėjo nusišalinti (tiny.lt/69tzxev), o tą turėjo prižiūrėti ministras. Bet jis ir jo viceministras dabar tą klerkę aršiai gina. Kodėl?
4. Pagal Bankų įstatymą ir Pinigų plovimo prevencijos įstatymą TM neturėjo teisės prašyti bankų pateikti jiems A.Beliacko sąskaitų išklotines, bet pati TM pažeidė įstatymus ir kreipėsi.
5. Baltarusijai dar pavyko ir dėl to, kad Nord LB ir SEB Lietuvoje taip pat nesilaikė įstatymų ir pateikė TM-ia tą informaciją.
6. Taip pat įstatymą pažeidė ir ta teisėja, kuri įpareigojo SEB banką pateikti minėtą informaciją TM-ai.
P.S.: Jei LT Teisingumo ministerija parašytų BY Teisingumo ministerijos, kad ta pateiktų duomenis, ar LT Teisingumo ministerijos valdininkės Aušros Bernotienės vyro advokatų kontora Baltarusijoje sumokėjo visus mokesčius Lietuvoje, įdomu, per kiek laiko Lietuva gautų tokią informaciją?
Minima teisėja nelabai kuo skiriasi nuo daugumos teisėjų,, kurie lygai taip pat mechaniškai nuteisia silpnesnius, apgindami stipresnius:
“Baltarusijos režimo tarnaite tapo ir Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič: SEB bankui (kitas bankas DnB NORD ministerijos valią įvykdė automatiškai) atsisakius teikti tokią informaciją ir pareikalavus teisinio pagrindo, tą teisinį pagrindą nedvejodama suteikė. Ar teismo procese buvo tinkamai atstovaujama kliento A.Beliackio interesams? Ar bankas turėjo pasamdęs advokatą savo kliento interesams ginti? Kodėl teisėja, suvokdama savo atsakomybę ir situacijos unikalumą, kai informacija perduodama diktatūrai, nesikreipė nei į URM, nei į VSD papildomos informacijos apie A.Beliackį, kodėl režimą domina jo veikla? Ar teisėja, kaip ir TM, veikia automatiškai? Ar teisėjai yra suprantama, kad Baltarusijos režimas teisines priemones naudoja ne tik tam, kad kovotų su nusikalstamumu, bet ir tam, kad susidorotų su savo politiniais oponentais? Ar Lietuvos teismas turi būti tokio susidorojimo sąjungininkas?”