Vienas galimų konstitucinių būdų priešintis tolesniam politinio gyvenimo kokybės degradavimui yra dalies svarbiausių politinių sprendimų depolitizavimas juos sprendžiant referendumu ar dar griežčiau Konstitucijoje apribojant politikų sprendimų laisvę.

Ar ministras, kuris pats lengvabūdiškai, remdamasis pareigūnų susijaudinimu juos tikrinant poligrafu, išmeta daug metų dirbusius ir aukštus valstybinius apdovanojimus už savo darbą pelniusius pareigūnus, gali tikėtis, kad susiklosčius tam tikroms politinėms aplinkybėms pats nebus išmestas kaip musė iš barščių? Net jei Raimundas Palaitis yra ir geras ministras, ir laikosi Konstitucijos bei įstatymų, tai šiandien jau nebesvarbu. Jo persona šiandien trukdo Vyriausybės ir Seimo stabilumui. Garbingam politikui to turėtų pakakti, kad pasitrauktų iš savo posto.

Jau akivaizdu, kas mūsų laukia po viso šio pirmalaikių Seimo rinkimų ar mažumos Vyriausybės politinio jovalo. Centrinis bankas metų pradžioje sumažino Lietuvos ekonomikos augimo perspektyvas, o tai reiškia, kad turime koreguoti ir savo biudžetą. Jame egzistuojanti kelių milijardų skylė padidėjo dar trimis keturiais šimtais milijonų litų. Bet mąstyti apie tai, ką reikia daryti šiandien, kad rytoj išvengtume skaudžių pasekmių, nėra laiko. Prieš Kalėdas iš premjero ir finansų ministro girdėsime, kad reikia priimti „paprasčiausią“ sprendimą – didinti mokesčius. Pakėlus mokesčius, vėl panirsime į kokį nors eilinį politinį jovalą sprendžiant dėl kurio nors pareigūno ar politiko personalijos. Tokia tėra Lietuvos politikos kokybė.

Ar konstitucinga tai, kad aukštus statutinius pareigūnus iš darbo gali atleisti politikas, remdamasis jų susijaudinimu per patikrinimą poligrafu? Ar tai tikrai tinkamas būdas spręsti nusipelniusių Lietuvos valstybei pareigūnų likimą? Kas būtų, jei tokią procedūrą pritaikytume Seimo nariams ir užduotume klausimą apie jų asmeninę korupciją? Kiek liktų nesusijaudinusių ir galinčių dirbti Seime?

Jei Lietuvos teisėsaugos institucijų pareigūnai rastų jėgų imtis jų kompetencijai priklausančių problemų sprendimo ir užkirstų kelią skandalams, sukeliantiems politinį jovalą, visuomenė jiems tikrai atsidėkotų pasitikėjimu. Bet Seimas su savo laikinosiomis ir nuolatinėmis parlamentinio tyrimo komisijomis nuolat peržengia ribą ir leidžiasi į teisėsaugos institucijų darbo lauką. Akivaizdu, kad teisėsaugininkai atsitraukė, užleisdami savo profesionalios veiklos kompetenciją politikams. Šie, apsidžiaugę, kad kasdien galės pranešti po „skandalą“, noriai imasi „tyrimų“. Ir sukelia dar didesnį jovalą.

Statutiniai pareigūnai ir jų vadovai privalo suprasti, kad jei tarp jų neatsiras stiprių lyderių, galinčių atsispirti politikų savivalei, juos politikai valgys pusryčiams, pietums ir vakarienei, kasdien žemindami ir baksnodami lyg mažus kačiukus į kampe pridarytą balutę, kurią patys dažniausiai ir padaro. Jei pareigūnai vis dėlto nori jaustis oriai ir saugiai, jie neturi politikams ar žurnalistams užleisti viešosios erdvės, kurioje apie juos formuojamas neigiamas požiūris. Šioms permainoms pareigūnus galėtų įkvėpti suvokimas, kad jie dirba ne politikams (prezidentei, premjerui, ministrui ar kitiems) ar laikraščiams, bet savo valstybei ir jos piliečiams. Ar reikia didesnio įkvėpimo reikšmingiems darbams?

Nėra beveik jokių vilčių, kad Lietuvos politikos kokybė pagerės po artėjančių ar vėlesnių rinkimų. Iš kiekvienos Seimo kadencijos tikimės geresnės kokybės, bet sulaukiame tik didesnio “Kakadu” personažų skaičiaus. Reikia tam tikro sisteminio, konstitucinio sprendimo, kuris mums padėtų apsaugoti savo valstybę nuo dar didesnės politikos sumaišties, tolesnės politikos jovalizacijos ir valstybės diskreditavimo.

Vieni galimų politikos kokybės gerinimo sprendimų yra konstituciškai įgyvendinama piliečių teisė depolitizuoti dalį politinių sprendimų, juos patraukiant iš politinių partijų veiklos kompetencijos ir perduodant spręsti piliečiams referendumu ar politikus apribojant dar griežtesniais konstitucinio reguliavimo rėmais.

Piliečiams susigrąžinus savo suverenią konstitucinę teisę spręsti svarbiausius šalies politinius klausimus, politikams būtų sunkiau visuomenę įvelti į nesibaigiančius ir nevaisingus debatus, nei juolab šantažuoti galimais politiniais nestabilumais skelbiant priešlaikinius rinkimus ar gąsdinti mažumos Vyriausybės nestabiliu darbu.

Tokio, atsakingesnio, politinio veikimo reikalaujama ir visoje ES. Valstybės biudžeto deficito dydžio nustatymas yra depolitizuojamas ES susitarimu, pagal kurį ES euro zonos valstybės nebegalės pačios skolintis tiek, kiek norėtų. ES valstybės turės laikytis fiskalinės drausmės. Struktūrinis biudžeto deficitas negalės viršyti pusės procento. Dėl tokio valstybės biudžeto sudarymo depolitizavimo politikai nebegalės švaistytis populistiniais pažadais ir skolintis jiems įgyvendinti. Piliečiai galės jausti saugesni.

Antradienį vyks Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdis, kuriame numatoma surašyti iniciatyvinės grupės piliečių privalomajam referendumui paskelbti įregistravimo aktą. Jeigu ši iniciatyvinė grupė surinks 300 tūkst. piliečių parašų, jos formuluojamą nuostatą: „Sprendimas statyti branduolinę (atominę) elektrinę Lietuvos Respublikos teritorijoje priimamas tik tautos referendumu“ Seimas turės svarstyti.

Kita vertus, tenka užduoti sudėtingą ir sunkiai atsakomą klausimą, ar lietuvių tauta yra pasirengusi svarbiausius klausimus spręsti referendumu. Tai, ką kone kiekvieną sekmadienį daro Šveicarijos piliečiai, balsuodami dėl gausybės savo politinių ir ekonominių sprendimų, yra puikus pavyzdys, kaip piliečiai savo suverenias konstitucines galias gali įgyvendinti ir be politikų pagalbos. Šveicarijos politikams

susireikšminimas yra svetimas. Čia reikšminga Šveicarijos politinė tauta, o ne politikai. Patys politikai tai pripažįsta. Šveicarijos referendumai išsprendžia daugelį problemų.

Lietuvoje turime daug atvejų, kai piliečių iniciatyvinėms grupėms nepavykdavo surinkti reikiamo 300 tūkst. parašų kiekio, būtino referendumui inicijuoti, arba referendumas neįvykdavo dėl mažo rinkėjų aktyvumo (į referendumą dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo neatėjo būtini 50 proc. rinkėjų). Bet ar yra kitoks racionalus būdas, kaip padidinti Lietuvos piliečių politinę atsakomybę, paskatinti juos aktyviau dalyvauti sprendžiant savo svarbiausius klausimus?

To, ko per dešimtmečius išmoko šveicarai, gali išmokti ir lietuviai. Tiesiog reikia pradėti.