Tokioms kelionėms, kaip mūsų pašnekovai, ryžtųsi tikrai nedaugelis penkiasdešimtmečių: 52-ejų metų mažeikietis Antanas Meškys šį pavasarį dviračiu numynė beveik 600 kilometrų per Islandijos kalnus ir vandenyno pakrantes, o 49-erių Jonas Litinskas motociklu jau išmaišė visą Europą, tačiau sustoti neketina.

Abu vyrai nuo jaunystės yra užkietėję keliautojai. Išvykas į svečias šalis jie vadina gyvenimo būdu ir neįsivaizduoja vasaros namie, pavyzdžiui, prie televizoriaus. Jonas kelionių motociklu į Latviją, Estiją ar Suomiją net nevadina rimtomis. Jam atrodo vienas juokas nulėkti ir apie du tūkstančius kilometrų iki Švedijos. Čia šiemet prisiekęs keliautojas viešėjo jau ne pirmą kartą. O daugiausiai J.Litinskas motociklu nuvažiavo keliaudamas iš Lietuvos per Baltijos, Skandinavijos šalis iki Prancūzijos. Tada per tris savaites jis įveikė apie 8 tūkst. km.
A.Meškys dažniausiai renkasi keliones baidarėmis. Iki šių metu dviračiu jis leisdavosi tik į dienos ar kelių žygius po Lietuvą. Tačiau susižavėjęs draugo užfiksuotais Islandijos vaizdais ir pats ryžosi pamatyti šią šalį. A.Meškiui draugiją palaikė jo bendraamžė ponia Marytė ir kelionės sumanytojas Dmitrijus Demidovas.
Iš pradžių po Islandiją mažeikiečiai planavo keliauti baidarėmis, bet išsiaiškinę, kad savas bus sunku nusigabenti, o ten nuomotis labai brangu, šios minties atsisakė. Apie kelionę automobiliu net negalvojo, nes toks keliavimo būdas, anot Antano, primena televizoriaus žiūrėjimą, kada matai, bet pajausti, prisiliesti negali. Tad keliautojai nusprendė minti dviračius.

Islandija – ledas, akmenys ir pelenai

Trijų savaičių žygį dviračiais po Islandiją keliautojai pradėjo Reikjavike, iki kurio nuskrido lėktuvu. Išsikėlę tikslą pervažiuoti skersai visą Islandiją, jie septynias paras keliavo per kalnus, įveikdami patižusį sniegą, upelius ir brastas. Tiesa, didesnę kelio dalį reikėjo eiti pėsčiomis, iš visų jėgų stumiantis dviračius, nes minti pedalus trukdė akmenuoti laukai, pažliugę takai, ant kurių sniegas maišėsi su ugnikalnio pelenais, arba stiprus vėjas. “Sunkiausia buvo nuolat persirenginėti, nes kas dvidešimt kilometrų oro temperatūra staigiai pasikeisdavo – tai kepindavo saulė, tai prasidėdavo tikra žiema. Lengva nebuvo ir naktimis, nes keliavome gegužės pabaigoje, o naktį ten temperatūra dažniausiai laikydavosi apie nulį. Į sušalusią kalnų žemę net palapinių kuoliukai nesmigdavo”, – pasakoja Antanas.
Vis dėlto tikrieji išbandymai dar tik laukė. Mat jiems pradėjus kelionę, vos už 80 km išsiveržė ugnikalnis, staigiai atšilo ir patvino kalnų upės. Žemėlapiai rodė, kad keliautojų pasirinktame maršrute per visas upes ir upelius bus galima pereiti, tačiau stipriai ištvinusi Kisos upė užkirto jiems kelią. “Supratome, kad daugiau kaip šimto metrų pločio upės niekaip neįveiksime, todėl nusprendėme grįžti atgal, tačiau tos upės, kurias prieš tai sėkmingai perėjome, buvo patvinusios ir taip pat nebeperbrendamos. Maisto atsargos seko, o aplinkui – nė gyvos dvasios. Per visas septynias paras matėme tik žąsų. Kiek akys mato – ledas, akmenys ir pelenai, susimaišę su sniegu”, – neseniai patirtus įspūdžius pasakoja A.Meškys.
Alkį keliautojams laikinai pavyko numalšinti keptais laukinių žąsų kiaušiniais, kurių rado lizde, tačiau buvo akivaizdu, kad atskirtiems nuo civilizuoto pasaulio teks praleisti ilgai – kol ištirps sniegas ir išdžius susidaręs vanduo. Antanas bandė raminti bendrakeleivius, kad jis, būdamas medžiotojas, maistu visus aprūpins, tačiau Dmitrijus, jauniausias keliautojas, įvertinęs grėsmingą situaciją suskubo telefonu 112 kviesti pagalbą. Po dviejų valandų sraigtasparniu atskrido Islandijos gelbėtojų komanda ir per 40 minučių keliautojai su visa amunicija buvo nugabenti į šalies sostinę.
“Gelbėtojai patvirtino, kad buvome pakliuvę į labai pavojingą padėtį. Jų nuomone, iš kalnų patys būtume galėję grįžti maždaug po trijų savaičių ar net po mėnesio”, – sėkmingai pasibaigusį nuotykį prisimena mažeikietis.

Pamatė pragarą žemėje

Šis ekstremali situacija keliautojų neatbaidė nuo tolesnės pažinties su atšiauria Islandija, tik privertė pakeisti maršrutą. Vieną dieną pailsėję ir apžiūrėję Reikjaviko įžymybes, trys mažeikiečiai autobusu nuvažiavo 300 km tolyn nuo šalies sostinės, kad galėtų atgal grįžti dviračiais pietine Islandijos dalimi, palei Atlanto vandenyną. Čia jau buvo lengviau minti, nes daug kur įrengtos dviračių trasos, netrukdė sniegas, akmenys. Tačiau pūsdavo toks stiprus vėjas, jog kartais Antanui atrodydavo, kad jis pakils į orą su visu dviračiu.
Taip keliautojai kasdien įveikdavo apie 70 km, grožėdamiesi vandenynu ir užsukdami į atokesnes vietas. Nepamirštamą įspūdį A.Meškiui padarė upė, į kurią kas 50 m krinta krioklių vanduo, taip pat garuojantys karšti ežerai, kuriuos pasiekia geizeriai. Ir, žinoma, kalnai. “Islandijoje galima pamatyti, kad ir žemėje yra pragaras. Tokį įspūdį sukuria sproginėjantys ugnikalniai ir atšiauri gamta be jokios žalumos. Kalnų vietovėse neauga ne tik joks medelis, bet ir žolė. Vienintelis augalas – samanos. Keliauju jau trisdešimt metų, esu išmaišęs daug šalių, tačiau tokio vaizdo niekur nemačiau”, – pasakoja Antanas.
Pamatęs, kokia gali būti žiauri gamta, prisiekęs keliautojas suprato, kaip Lietuvoje šilta ir jauku, todėl šią vasarą nusprendė keliauti tik po gimtinę, nors jau buvo suplanavęs plaukti baidare Uralo upėmis. “Grįžęs iš Islandijos apsigalvojau. Man dabar geriausia Lietuvoje”, – tvirtina 52-ejų metų vyras.
Vis dėlto ateityje kelionių jis neketina atsisakyti. Jau svarsto, ar nepriėmus draugo pasiūlymo lapkričio mėnesį vykti į Iraną, planų turi ir kitai vasarai. “Kasmet keliauti gali kiekvienas, tik daugeliui trukdo tingumas, o ne pinigų trūkumas”, – įsitikinęs bitininkyste užsiimantis mažeikietis.
J.Litinskas taip pat mano, kad šimtus priežasčių, kodėl negali keliauti, sugalvoja tie, kuriems trūksta noro. “Juk ant sofos gulėti su nuotolinio valdymo pulteliu patogiau ir lengviau. O kelionės visada vargina. Aš pats gulėti nieko neveikdamas galiu daugiausiai valandą, ir tai tik po sunkios kelionės. Negaliu ištverti ir be kelionių, ir be motociklo”, – tvirtina vilnietis.

Motociklu išmaišyta visa Europa

J.Litinskas į keliones po užsienį visada leidžiasi su draugų kompanija, dažnai kartu vyksta ir žmona. Pirmą kartą ant motociklo užsėdęs dar paauglystėje, Jonas dėl pinigų trūkumo ne vienus metus buvo priverstas atsisakyti šios transporto priemonės, tačiau kartą paragavęs negalėjo sustoti, todėl kai tik leido finansinės galimybės, iškart vėl sėdo ant plieninio žirgo. Ir jau beveik dvidešimt metų kiekvieną vasarą keliauja motociklu. “Iš Europos šalių nesu buvęs tik Graikijoje, Juodkalnijoje ir Serbijoje. Visos kitos, taip pat ir Moldavija, Krymas, Ukraina, Rusija, aplankytos ne po vieną kartą”, – sukauptu nemenku keliautojo stažu džiaugiasi J.Litinskas.
Motociklą kelionėms jis renkasi norėdamas kuo daugiau pamatyti, kuo toliau nuvažiuoti ir pajusti tikrą kelionės dvasią: temperatūrų svyravimą, kvapus, sąlytį su gamta. Tiesa, gamtos išdaigos dažnai pridaro ir sunkumų, tačiau, anot J.Litinsko, tai, kas labiausiai nuvargina, vėliau išlieka kaip įspūdingiausios kelionės detalės. “Pavyzdžiui, tris dienas be pertraukos pila kaip iš kibiro, bet nėra kitos išeities, ir važiuoji. Sprogsta ir padangos, buvo sugedęs akumuliatorius, bet visuomet labai geranoriškai padeda vietiniai. Sunkiausia, kai baigiasi benzinas, o arti nėra degalinės. Ne kartą jo teko eiti prašyti pas vietinius. Tačiau tai neatmuša noro keliauti ir pamatyti vis kažką naujo”, – tvirtina 49-erių metų vyras.
Dažniausiai keliaudamas jis nuvažiuoja 3–5 tūkst. kilometrų, o įspūdingiausia kelione vadina išvyką į Prancūziją. Tada per tris savaites J.Litinskas nuvažiavo 8 tūkst. km ir aplankė Baltijos bei Skandinavijos šalis, Vokietiją, Prancūziją. “Įvažiavęs į Estiją pamatai gamtos grožį, Norvegijoje – dar didesnis įspūdis, Danijos gamta šiek tiek nublanksta, o Vokietija man priminė Lenkiją”, – įspūdžiais dalijasi užkietėjęs keliautojas motociklu.
Visą kelionę nuo greitkelių jis laikėsi kuo toliau, o dažnai rinkdavosi net žvyrkelius. Taip aplankytas šalis pažino labai iš arti, pajuto jų kultūrą, gyvenimo būdą. Didžiausią įspūdį vyrui padarė Norvegija, jos fiordai ir kalnai. Tad į šią šalį keliautojas ketina grįžti dar ne kartą, o artimiausi jo planai – kelionė po Užkaukazę.