Artimųjų Rytų šalis nusprendusių aplankyti keliautojų vaizduotę pakeri kaip iš “Tūkstančio ir vienos nakties” pasakų perkelti vaizdai – sultono rūmai, grakštūs liauni bokštai, puošnios mečetės, muedzino balsas, kviečiantis melstis, visur tvyrantis prieskonių aromatas ir gražuolių, pasislėpusių po burkomis, provokuojantys žvilgsniai.
Tačiau keliautojų paširdžius dažnai kutena ne pramuštgalviškų nuotykių nuojauta, o nerimas ir troškimas jų išvengti, juk Artimųjų Rytų šalys dažniausiai vadinamos nesaugiomis. Irake – vis dar užsitęsęs pokarinis laikotarpis, neramu čia tiek arabų, tiek tarptautinių pajėgų kontroliuojamose teritorijose, Iranas – tarsi tuoj sprogsianti parako statinė, taip įsitempę nuolat valdžios šnipinėjami žmonės, Sirijoje žiauriai malšinamos bet kokios protesto akcijos. O kur dar reguliariai bruzdantys kurdai, ko gero, vis dar besitikintys atkurti savo valstybę. Verta paminėti ir įvairias teroristų grupuotes, grobiančias žmones, kontrabandininkus, gabenančius narkotikus ar ginklus, tačiau, nepaisant sudėtingų politinių ir ekonominių situacijų, šio regiono šalys vis tiek traukia keliautojus iš viso pasaulio.
Klaipėdietis Gediminas Vasiliauskas, kelionių dviračiu entuziastas ir populiarintojas, leidosi į neeilinę kelionę dviračiu per Iraną, Iraką, Turkiją, Siriją ir Jordaniją. Šių šalių keliais važiavo vienas, nes, kaip sakė ponas Gediminas, daugiau nebuvo tam pasiryžusių. Kelionė truko 56 dienas, dviračiu numinta daugiau nei 4 tūkst. km, o pinigų išleista lygiai 3783 Lt. Dviratininkas pasistatydavo palapinę prie mečečių ar policijos postų, nakvodavo nakvynės namuose, įkurtuose senovinuose arabų pastatuose, kuriuose susirinkdavo puikios keliautojų kompanijos iš viso pasaulio. Vienos tokios nakvynės kaina – 20–25 Lt.

Islamiškoji Sovietų Sąjunga
Kelionę G.Vasiliauskas pradėjo nuo Irano sostinės Teherano. Šiame mieste kažkada klestėjusi dinastija rūpinosi ne tik ištaigingų rūmų statyba, bet ir menu, tad po revoliucijų puošniuose rūmuose įkurti muziejai, kurių prabangios ekspozicijos tikrąja žodžio prasme akina. Verta paminėti Nacionalinį brangenybių muziejų, kuriame galima pasigrožėti imperatoriškuoju Povo sostu, kuris išdabintas beveik 27 tūkst. brangakmenių, 182 karatų deimantu ar iš gryno aukso pagamintu Žemės gaubliu, sveriančiu beveik 4 tūkst. kg ir inkrustuotu 51 tūkst. brangiųjų akmenų.
Tačiau keliautojas Teherano įžymybių sureikšminti nelinkęs. Irane gausu kultūrinių ir istorinių paminklų, tad nereikia belstis kelis šimtus kilometrų į šalį nuo maršruto ir ieškoti, į ką paganyti akis. Lietuvis dažniausiai apžiūrėdavo tai, kas pasitaikydavo pakeliui. Pavyzdžiui, Tabrizas garsėja kaip vienas didžiausių kilimų manufaktūrų centrų, ir užsukęs į šį miestą ponas Gediminas susigundė pasimokyti rišti kilimą. “Per minutę surišau šešis mazgus, o moteris, dirbanti ceche, per minutę suriša 120–140 mazgų. Man sakė, kad dar labai daug turiu mokytis”, – šypsodamasis prisimena G.Vasiliauskas.

Beje, Iranas garsėja ne tik turistinėmis vietovėmis, bet ir ypač griežta savo tvarka. Čia galioja gausybė draudimų – taikoma cenzūra, draudžiamas alkoholis, o moterys, net ir turistės, privalo būti apsimuturiavusios nuo galvos iki kojų, be to, žmones nuolat stebi dorovės policija. Bet ar iš tiesų Iranas – tokia nesaugi šalis, kaip apie ją kalbama? “Tai islamiška Sovietų Sąjunga”, – trumpai apibūdina ponas Gediminas. Irano gyventojai įbauginti, egzistuoja slaptoji policija, šnipinėjanti ne tik vietinius, bet ir atvykėlius.
Keliautojas apie politinę padėtį vis paklausinėdavo vietinių gyventojų, tačiau laisviau ir drąsiau prabildavo tik studentai. “Susirenka, uždaro langus, užrakina duris. “Dabar, – sako, – mes galime pasikalbėti.” Parodo mobiliaisiais telefonais filmuotus vaizdus, kaip žmonės yra nužudomi ir išmetami, paslepiami ir pan. Ten šiuo metu bręsta nepaprastai sudėtinga situacija”, – mano ponas Gediminas.
Mūsų pašnekovui ir pačiam teko susidurti su šios šalies teismų sistema – jis buvo pakliuvęs į slaptąjį kalėjimą. Keliautoją, filmuojantį parlamentą, suėmė policija ir iki teismo įkalino, mat filmuoti ar fotografuoti šią įstaigą griežtai draudžiama. Tačiau teismas nusprendė keliautoją išteisinti ir paleisti.

Pokariniai nesklandumai
Ne mažiau įdomūs potyriai keliautojo laukė pervažiavus Irako sieną ir pasukus į kurdiškąją šalies dalį. Pasak G.Vasiliausko, Irakas nėra ta šalis, kurioje reikėtų dėmesį sutelkti tik į turistinius objektus, – daug įdomiau pasižiūrėti, kaip pokariniu laikotarpiu gyvena žmonės, kaip jie bendrauja, tvarkosi, kaip atkuriama valstybė. Nors teigiamų pokyčių jau nemažai, sumaišties ir netikrumo šalyje dar labai daug.
Nėra saugu ir retai užsukantiems turistams, ir ne tik dėl teroristų grupuočių grėsmės, bet ir dėl to, kad dauguma vietinių žmonių yra ginkluoti. Tuo teko įsitikinti ir mūsų pašnekovui – sutiktas vietinis kurdas grasino nušauti. “Žmogus nešovė į mane, nes elgiausi protingai. Tad vyras pasidėjo pistoletą ir nuėjo, o po kurio laiko atnešė pakelį cigarečių”, – dabar jau juokdamasis pasakoja ponas Gediminas.
Visi kurdai Irake ginkluoti, nes bijo būti užpulti tiek savos valstybės karinių pajėgų, tiek kaimyninių šalių kariuomenių. Kurdų istorinė patirtis teigia, kad gintis privalo patys, nes jų niekas niekada neapgins. Pasak pašnekovo, ginklai kurdų namuose sukrauti matomoje vietoje, su jais žaidžia net vaikai.
Dėl nesaugumo turistų Irake mažai, be to, tie, kuriems svarbiausia komfortas, į šią šalį taip pat neužsuka. Elektra išjungiama nuo 24 iki 6 valandos ryto, nėra telefono ryšio, sudėtinga iš bankomato pasiimti pinigų. Bankomatų yra tik didžiuosiuose miestuose, be to, penktadieniais jie neveikia, nes Irake ši savaitės diena – laisvadienis. Turistai privalo apsistoti tik viešbučiuose, nes esą tik taip galima užtikrinti jų saugumą.

Net ir nusipirkus žemėlapį laukia nemalonios staigmenos. “Žemėlapiai labai netikslūs. Miestai turi po tris keturis pavadinimus, neaišku, kuris oficialus. Kartais gali ir nesuprasti, kuriame mieste atsidūrei”, – prisimena G.Vasiliauskas.
Na, o užsukusį į Arbilio migracijos tarnybą lietuvį abstulbino ten tvyrantis chaosas. “Stoviu eilėje, o prie langelio, už kurio sėdi valdininkas, grūdasi žmonės. Kokie penki ar dešimt žmonių tiesia rankas, kieno pirmo dokumentus ir pinigus paims”, – stebisi dviratininkas. Keliautoją išgelbėjo vietinis kurdas, pamatęs sutrikusį žmogų, – paėmė dokumentus, pinigus ir prasigrūdęs pro minią pakišo juos valdininkui po nosim.

Legendomis apipinti miestai

Norėdamas išvengti itin nesaugių Irako pasienių bei Sirijos dykumos, ponas Gediminas pasuko ramesniais Turkijos keliais ir negaišdamas laiko pervažiavo Sirijos sieną. Sirijoje keliautojas aplankė žymiausius miestus, garsėjančius tiek savo istorija, tiek architektūros šedevrais, – Damaską, Alepą ar Palmyrą.
Ko gero, Damaskas – vienas dažniausiai religinėse legendose minimų miestų. Pačiuose įdomiausiuose pasakojimuose teigiama, esą pranašas Mahometas nedrįso įžengti į Damaską, nes miestas, padabintas grakščiais pastatais ir kupliais sodais, pasirodė panašus į rojų, o rojus, pranašo manymu, priklausąs tik Alachui. Vieni Biblijos tyrinėtojai teigia, kad Damaske gimė Abraomas, kiti – kad čia Kainas nužudė Abelį, o tretiems atrodo, kad būtent šiame mieste atsivertė Saulius, pamatęs Kristaus viziją.

Iš tiesų Damaskas žavi ne tik legendomis – čia yra ką veikti net ir viskuo persisotinusiam turistui. Senovinės gatvelės akimirksniu nukelia į tolimą praeitį, kvapą gniaužia XVI a. Dervišo Pašos bei Sinano Pašos mečetės, stebina Omejadų mečetė, perstatyta iš bizantiškos šventyklos ir padabinta kruopščiai išraižytomis galerijomis bei puošniomis mozaikomis. Sakoma, kad šioje šventykloje saugoma Jono Krikštytojo kaukolė.
Ne mažiau įdomus kitas miestas – Alepas. Keliavusieji tvirtina, kad jame patys jaukiausi ir gražiausi arabiški kiemeliai, o kur dar XII a. miesto tvirtovė, sultono rūmai ant pusiau dirbtinio pylimo, XIII a. medresės ar didžiulė X a. mečetė. Didžiausią įspūdį G.Vasiliauskui padarė senovinės ligoninės, kuriose būdavo gydomi net ir psichinių ligų kamuojami ligoniai. Dabar šiose patalpose veikia muziejai, kuriuose detaliai galima susipažinti su senovine arabų medicina.
Sirijoje lietuvis labiausiai norėjo aplankyti Palmyrą – mirusį dykumos miestą. 2 tūkst. m. pr. Kr. šis miestas jau garsėjo kaip svarbus karavanų prekybos centras, tačiau pasikeitus prekybos kelių krypčiai po truputį ištuštėjo. Jame verta pasivaikščioti antikinių gatvių liekanomis, apžiūrėti teatrą, šventyklas, pasigrožėti tobulo grožio kolonomis ir išlikusiomis arkomis, po kuriomis tik vėjas pusto smiltis.
Na, o apžiūrėjus pasakiškus Sirijos miestus pono Gedimino laukė Jordanijos keliai, vedantys į sostinę Amaną, ir skrydis namo.

Faktai apie šalis
Irano Islamo Respublika
Sostinė – Teheranas
Plotas – 1,6 mln. kv. km.
Gyventojų – apie 75 mln.

Irako Respublika
Sostinė – Bagdadas
Plotas – 430 tūkst. kv. km.
Gyventojų – apie 29 mln.

Sirijos Arabų Respublika
Sostinė – Damaskas
Plotas – 185 tūkst. kv. km.
Gyventojų – apie 22 mln.