Vasario 16-osios išvakarėse „Veidas“ praskleidžia laiko uždangą: padedami istorikų pamėginkime kiek įmanoma detaliau atkurti tos įsimintos 1918-ųjų dienos vaizdą ir kartu pajuskime šio ypatingo įvykio dvasią.

Vilnius, 1918 metų vasario 16-oji, šeštadienis. Įprasta nemaloni ir rūsti vasario diena – be saulės, ūkanota, drebia šlapias sniegas, pereinantis į lietų. Niūrus oras tarytum atspindi okupacijos, bado ir nepriteklių nualinto Vilniaus krašto gyventojų vidinę nuotaiką, sumišusią su neviltimi ir permainų laukimu.
Stabtelėkime ties pastatu su neorenesansiniu fasadu tuometėje Didžiojoje gatvėje, pažymėtu Nr. 30. Šiandien šį pastatą dabartinėje Pilies g. 26 žinome kaip Signatarų namus, o 1918-aisiais jis buvo vadinamas Štralio namu arba Štralio cukraine. Nuo XX a. pradžios pirmame pastato aukšte veikė cukrainė, kurią, kaip ir visą šį istorizmo laikotarpio pastatą, nusiaubtą gaisro ir vėliau atstatytą, valdė pirklys K.Štralis, – todėl šis pastatas ir buvo vadinamas jo vardu.
Žiūrėdami į pastato fasadą iš dabartinės Pilies gatvės, trečiame aukšte matome balkoną, nuo kurio į abi puses yra po du langus. Už šių langų esančiuose kambariuose, patalpose, anuomet vadintose butu Nr. 2, buvo įsikūręs Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinis Komitetas, o patekti į jas buvo galima laiptais iš vidinio kiemelio. Kambaryje, esančiame į dešinę nuo balkono, buvo įsikūrusi Komiteto raštinė, o į kairę – pirmininko Antano Smetonos kabinetas.
Pasak istoriko Raimundo Klimavičiaus, knygos „Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė (Vasario 16-osios akto pėdsakais)“ autoriaus, Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinis Komitetas buvo įkurtas 1914 m. rugsėjo 27-ąją, bet tai nebuvo eilinė šelpimo organizacija – okupacijos sąlygomis ji virto kultūros ir politikos centru, kurios lėšomis buvo remiama ir Lietuvos Tarybos veikla.
„Visuotiniame karo tvane komitetas lietuviams buvo Nojaus arka, išgelbėjusi jų šeimą arka, iš kurios mūsų laisvės balandis apsireiškė apsisprendusios tautos sąmone. Per jį gavo vokiečiai patirti, kas yra lietuviai ir ko jie siekia, per jį tapo galima lietuvių konferencija ir galiausiai Lietuvos Taryba, pirmoji rimta mūsų politinė organizacija, galėjusi pasisakyti reiškiant savo tautos valią“, – taip apie Komitetą yra atsiliepęs A.Smetona.

J.Basanavičius gailėjo pinigų malkoms

Ikonografinės medžiagos apie tuometį kambario, kuriame ir buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, interjerą beveik neturima. Tačiau istorikas R.Klimavičius, remdamasis išlikusiais duomenimis ir vienintele žinoma jo vaizdą užfiksavusia fotografija, savo knygoje „Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė“ pamėgino atkurti kambario Štralio name vaizdą.
Tad kaip atrodė patalpa, kurioje, kaip vėliau rašė signataras Petras Klimas, 1918 m. vasario 16-ąją „susikimšusi Lietuvos Taryba „paskelbė” vienu balsu Lietuvos nepriklausomybę“?
Langai be užuolaidų, ant palangių – keli vazonai su gėlėmis, dešiniajame kambario kampe – baltų koklių krosnis; čia būta ir ne vienos etažerės su dokumentais, prie galinės sienos stovėjo nedidelis stalas, teturintis vieną stalčiuką, su staline lempa žaliu gaubtu. Dešinėje kambario pusėje prie sienos – sofa, apmušta oda, kurios porankių galus puošė metalinės liūtų galvos su žiedais nasruose.
Kaip savo prisiminimuose vėliau dėstė kitas Vasario 16-osios akto signataras Aleksandras Stulginskis, priėmus nutarimą skelbti Lietuvos nepriklausomybę ir pasirašius skelbimo aktą, A.Smetona „atsisėdęs ant minkštasuolio Lietuvių Komiteto salėje abejojo, ar gerai Taryba padariusi“. Istorikas R.Klimavičius patikslina, kad A.Smetona galėjo sėdėti ir ne ant šios sofos, nes patalpoje buvo dar ir kušetė. Ant sienos virš sofos kabėjo Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinio Komiteto narių fotografija tamsiuose rėmuose; kambario viduryje dar būta ir didelio stalo, daug kėdžių – jų turėjo pakakti susėsti visiems Tarybos nariams.
Aplinkybės taip susiklostė, kad Lietuvos Taryba šiose patalpose posėdžiavo tik septynis kartus, o paskutinis posėdis čia įvyko būtent 1918 m. vasario 16 d. „Kad šis kambarys tapo formalios Lietuvos laisvės lopšiu, lėmė likimas ir, atrodo, šaltis“, – teigia R.Klimavičius.
Iš istorinių šaltinių tikrai yra žinoma, kad paskutiniai Lietuvos Tarybos posėdžiai prieš keliantis į Štralio namą vykdavo Lietuvių mokslo draugijoje Aušros Vartų g., jos vadovo Jono Basanavičiaus kabinete, bet kadangi daktaras beveik nekūrendavo krosnies ir ten būdavo labai šalta, neapsikentę Tarybos nariai nusprendė rinktis Komiteto patalpose Didžiojoje g. Teigiama, kad J.Basanavičius dėl savo taupumo kabinete sėdėdavo „kailinėliais užsivilkęs“, o klausiantiems, kodėl nesišildo, atsikirsdavo, esą malkos labai brangios – gaila pinigų. Taigi, pasak R.Klimavičiaus, jei ne J.Basanavičiaus taupumas, galbūt šiandien Signatarų namais vadintume pastatą, esantį ne dabartinėje Pilies, bet Aušros Vartų g.
1918 m. vasario 16-ąją Štralio name, į kurį persikėlė sušalę būsimieji signatarai, įvyko net du Lietuvos Tarybos posėdžiai: vienas apie vidurdienį, kitas – vakarop. Nepriklausomybės Aktas buvo priimtas per pirmąjį posėdį, apie 12.30–13 val.

Atgal į Vasario 16-ąją: kaip viskas vyko

Remdamasis išlikusiais istoriniais šaltiniais ir atsiminimais, istorikas R.Klimavičius pamėgino atkurti Vasario 16-osios įvykių eigą ir nuotaiką: „Prieš vidudienį į Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinio Komiteto patalpas Vilniuje, Štralio namuose Didžiojoje g. 30, renkasi 1917 m. lietuvių konferencijoje išrinktosios Lietuvos Tarybos nariai. Įėję į kiemą, kairėje esančiais laiptais jie pakyla į trečią aukštą. <…> Visi Lietuvos Tarybos nariai – rimtai nusiteikę, mažai kalbūs – sueina į nedidelį Komiteto pirmininko kabinetą. Visada šnekus P.Klimas bando pakelti susirinkusiųjų nuotaiką, tačiau tai jam nelabai sekasi. Laikrodis rodo 11 val. ryto. Išvakarėse įvykusiame posėdyje atsistatydino Tarybos pirmininkas A.Smetona ir visas Prezidiumas. Pirmininko vietą, kaip vyriausias amžiumi, buvo paprašytas užimti J.Basanavičius. Todėl šiandien jis ir imasi vadovauti šiam neeiliniam posėdžiui. Susijaudinęs ir kiek sutrikęs, jis eina prie stalo ir balsu suabejoja, ar sugebės atlikti šias garbingas pareigas. Tačiau posėdžio nutarimo projektas jau iš anksto paruoštas, suderintas su visais Tarybos nariais ir gražiai dideliame lape surašytas guli ant stalo. Todėl pirmininkaujančiajam belieka tik jį garsiai perskaityti. Iškilmingoje rimtyje, Tarybos nariams stovint, J.Basanavičius skaito <….>. Prasideda balsavimas. Pirmiausia prašoma balsuoti už pirmąją nutarimo dalį iki žodžio „drauge“. Priimama vienbalsiai. Toliau balsuojama už antrąją nutarimo dalį nuo žodžio „drauge“. Pakyla 16 Tarybos narių rankos. Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Jonas Vileišis ir Stanislovas Narutavičius – prieš. Tačiau jokio sujudimo nėra, nes visi Tarybos nariai iš anksto yra informuoti apie tokią balsavimo eigą ir priežastis. Pagaliau balsuojama už visą nutarimą ~en block~. Visų Lietuvos Tarybos narių rankos vieningai pakyla „už“. Pasigirsta plojimai. Nutarimas priimtas vienbalsiai…“
Beje, nors šiandien dažnai sureikšminamas J.Basanavičiaus, kaip tuometinio pirmininko, vaidmuo, iš tiesų yra žinoma, kad jis tada pirmininkauti nelabai norėjo. A.Stulginskis yra taip apibūdinęs J.Basanavičių prieš Vasario 16-osios akto priėmimą: „Kuklus senelis kelias iš savo kėdės, kad užimtų pirmininkaujančiojo vietą ir sako: „Kaip aš čionai tokiam svarbiam reikalui – gal nesugebėsiu…“
Vėliau, R.Klimavičiaus žodžiais, posėdyje žodžio paprašė J.Vileišis ir balsavusiųjų prieš nutarimo antrąją dalį vardu perskaitė pareiškimą, kuriame paaiškino, jog tokį jų balsavimą paskatino žodis „galutinai“, atsiradęs tekste prieš jų valią, mat baimintasi, kad vokiečių valdžia, tuo žodžiu remdamasi, gali „versti Lietuvos Tarybą savintis viršiausias Steigiamojo Lietuvos Seimo teises“ bei „trukdyti kiek galima greitesnį jo sušaukimą“.
Tuomet Komiteto sekretorius kunigas Povilas Dogelis paprašomas parūpinti plunksnakočių su plunksnomis ir rašalo ką tik priimtam dokumentui pasirašyti. Pirmasis po nutarimo tekstu pasirašo J.Basanavičius, po jo – ir kiti Lietuvos Tarybos nariai alfabetine pavardžių tvarka. Kai Nepriklausomybės Aktas jau paskelbtas ir pasirašytas, J.Vileišis pareiškia norą kaip relikviją pasiimti pasirašyti naudotus plunksnakočius su plunksnomis, tačiau P.Dogelis paaiškina, kad tai Komiteto nuosavybė ir turi likti čia, kad būtų išsaugota istorijai.

Pasirašę Nepriklausomybės Aktą išsiskirstė be euforijos
Vėliau posėdyje apsvarstomi dar keli klausimai, tą pačią dieną (vieni istorikai teigia, kad pirmajame, kiti – kad antrajame posėdyje) įvyksta ir Tarybos pirmininko bei Prezidiumo rinkimai, o pirmininku vėl išrenkamas A.Smetona.
Beje, pasirašę Nepriklausomybės Aktą Tarybos nariai išsiskirstė be jokios euforijos: kaip savo atsiminimuose rašė P.Klimas, „paprasčiausiu būdu, tarytum nieko nebūtų įvykę“, išėjo pietauti, na, o vėliau dar susirinko į vakarinį posėdį.
Istorikas dr. Algimantas Kasparavičius, cituodamas signatarus, papildo, kad tą dieną Tarybos narių ūpas buvo „karingas, piktas, pakeltas ir energingas“, tačiau atsižvelgiant į visas aplinkybes šiandien visiškai neatrodo keista, kad Vasario 16-osios akto paskelbimas ir pasirašymas anaiptol nebuvo lydimas didelio džiaugsmo.
Prisiminkime, kad Vasario 16-osios išvakarėse Lietuvos Taryba išgyveno didelę krizę: jai buvo pavesta atkurti Lietuvą, o ji „nieko apčiuopiama“, kaip savo paskaitoje jau gerokai vėliau, 1940 m., pareiškė A.Stulginskis, taip ir nepadarė. Juk šiandien žinome, kad net ir po to, kai iš beviltiškumo Lietuvos Taryba ryžosi skausmingam kompromisui su Vokietija ir 1917 m. gruodžio 11 d. buvo pasirašytas atitinkamas aktas, kuriuo pritarta amžinai sąjungai su Vokietija mainais į nepriklausomos Lietuvos pripažinimą (nes anuomet, anot A.Stulginskio, nė žingsnio negalėjai žengti be okupacinės valdžios palaiminimo), galiausiai paaiškėjo, jog vokiečiai nė neketina tesėti savo pažadų. Tad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas net ir sąjungoje su Vokietija vėl ėmė atrodyti lyg tolimas miražas.
Tokių aplinkybių fone Lietuvos Taryba pati ėmė byrėti. Kaip vėliau teigė A.Stulginskis, ilgai galvota, tartasi, ką daryti, kol galop rasta išeitis: „Jei vokiečiai, kaip buvo žadėję, neskelbia, nepripažįsta nepriklausomos Lietuvos, tai tą skelbimą daro ir visoms pasaulio valstybėms, sulig galimybėmis, notifikuoja pati Lietuvos Taryba ir tai tokiu skelbimo turiniu ar tekstu, kuris atitinka lietuvių tautos nusistatymą, visai nepaisant, kaip į tai reaguos vokiečių okupacinė vyriausybė, ar jai toksai skelbimas bus priimtinas, ar ne“, – savo naujoje šiuo metu dar spaudai rengiamoje knygoje „Aleksandras Stulginskis ir jo epocha“ cituoja prof. Alfonsas Eidintas.
Istorikas A.Eidintas, šiuo metu Lietuvos ambasadorius Graikijos Respublikoje, Kiprui ir Albanijai, prieš išleidžiant knygą leido „Veidui“ susipažinti su jos medžiaga.
Vis dėlto net ir po Vasario 16-osios akto pasirašymo, kuriame Lietuvos nepriklausomybė skelbiama jau be jokių išlygų, visi Tarybos nariai jautė, kad tai tik kelio į nepriklausomą Lietuvos valstybę pradžia ir dabar dar visiškai nėra aišku, koks vingiuotas tas kelias bus. Beje, tekstas dėl nepriklausomybės deklaravimo buvo parengtas dar sausio 8 d. posėdyje.
„Kalbėdami apie Vasario 16-ąją ir Nepriklausomybės Aktą turime suvokti, kad tai vis dėlto yra tam tikro darbo finalas, pabaiga, o ne pradžia. Nepriklausomybės Akto teksto rengimas truko praktiškai nuo 1917 m. gruodžio pradžios iki 1918 m. vasario 16 d., o prieš jį pasirašydama dvi tris savaites visa Taryba išgyveno krizę, buvo matomas praktiškai jos skilimas, – primena A.Kasparavičius. – Tad tie žmonės, kurie 1918 m. vasario 16-ąją susirinko į Lietuvių Komitetą Didžiojoje g., nebuvo labai jau draugiškai vienas kito atžvilgiu nusiteikę. Prisiminkime priešistorę, kad tai buvo kompromisinis susirinkimas, o tam tikros detalės buvo iš anksto aptartos. Tarkim, kad šio posėdžio pirmininku bus išrinktas J.Basanavičius, nes prieš tai buvęs pirmininkas A.Smetona buvo praradęs kairiojo sparno, centristinių Tarybos narių pasitikėjimą, be to, jis nebuvo linkęs radikaliai atsitolinti nuo Vokietijos. Ir jis prieš pasirašydamas aktą ir jau pasirašęs kartą ar du replikavo, kad dabar visiškai neaišku, kaip čia bus ir kaip toliau klostysis šita Lietuvos valstybingumo byla. Euforija tikrai nedegė nei kairioji pusė, kuri buvo labiau patenkinta Vasario 16-osios akto turiniu, nei juo labiau vadinamieji centristai arba dešinieji, turiu galvoje patį A.Smetoną ir kitus, kurie puikiai suprato, kad po tokios redakcijos Vasario 16-osios akto pasirašymo laukia didžiulė nežinomybė.“
Tai vienos pagrindinių detalių, kurios yra žinomos prisimenant Lietuvos Nepriklausomybės Akto gimimą. Deja, istorinių šaltinių, kuriuose kalbama apie Vasario 16-osios įvykius, išlikę nedaug.