Laukinė, rodos, žmogaus nepaliesta gamta vilioja keliautojus ne atšiauriais išbandymais šalčiu, vėju ir sniegu, ne sportiniais laimėjimais ar adrenalino medžiokle ir net ne noru pasipuikuoti prieš kitus įveikus sudėtingiausius maršrutus, o galimybe išvysti tai, ko dar nesi matęs, bei patirti naujų pojūčių.

Laukinė gamta, baltas sniegas, tūkstančiai žvaigždžių virš galvos, jaukiai spragsintis laužas, puodas gardžios košės, patikimi bendražygiai – tokia romantika vilioja daugelį keliautojų, mėgstančių aktyvų poilsį laukiniuose gamtos kampeliuose, kur galima mėgautis ramybe ir puikiai pailsėti nuo kasdieninės rutinos, miesto šurmulio bei nuolatinio skubėjimo.

Tačiau tai tik viena kelionės pusė, kita atrodo ne taip patraukliai, greičiau grėsmingai. Žygeiviui reikės įveikti šimtus kilometrų slidėmis, ant pečių ir rogėmis temptis visą mantą, o kur dar sunkiai prognozuojamos oro sąlygos, svilinantis šaltis, vėjas ir sniego pusnys iki juosmens, visa griaunančios lavinos, laukinių žvėrių pavojus, kasdieninės užuovėjos ir malkų paieškos, nuovargis. Be to, reikia nuolat save kontroliuoti, kad nesušaltum ir nesuprakaituotum, nes bus sunku sušilti ir sudėtinga išsidžiovinti drabužius.

Tokia ekstremali kasdienybė laukia keliautojų, išsiruošusių į slidžių žygį Kolos pusiasalyje, Sajanų kalnuose, Špicbergeno saloje ar kitose civilizacijos nepaliestose vietose.

Nors visa tai skamba grėsmingai, pašnekovai nėra linkę sureikšminti pavojaus. “Nelaimės įvyksta dažniausiai dėl to, kad žmonės neįvertina aplinkos ar pervertina savo galimybes. Visur egzistuoja taisyklės. Jei tu jų laikysiesi, bus saugu”, – teigia Algimantas Kuras, dalyvavęs aukščiausio sudėtingumo kategorijos žygiuose ir pats vadovaujantis sunkioms ekspedicijoms.

Tokiai nuomonei pritaria ir Justas Gadeikis, neįsivaizduojantis savo gyvenimo be sudėtingų žiemos kelionių. Pasak Justo, miesto gatvėse irgi pavojinga, tiesiog kelionei į kalnus reikia labiau pasirengti ir žinoti, kokie pavojai ten tyko: čiuožiant užšalusia upe galima įlūžti, todėl reikia stebėti ledą, kurioje vietoje jis plonesnis, kur gali būti apsnigtų properšų, o kalnuose saugotis lavinų ir pastebėjus lavininį šlaitą imtis papildomų saugumo priemonių.

Kvapą gniaužiantys vaizdai

Nors dažną turistą, jau persisotinusį kelionėmis po visą pasaulį, ir vilioja galimybė paklaidžioti po nuostabaus grožio gamtą, juolab kad žiemą galima pasiekti pačius atokiausius kalnų ar miško kampelius, kurių vasarą nei pėščiomis, nei važiuote, nei skriste nepasieksi, tačiau daugeliui tai būtų pernelyg sudėtingas žygis. Tad apsisprendusiems patirti tiek žieminio žygio malonumus, tiek sunkumus geriausia būtų rinktis kelionę į Kolos pusiasalį, kuris, pasak A.Kuro, idealiai tinka pradedantiems žygeiviams.

Kolos pusiasalis, esantis Rusijos Murmansko srityje, traukia keliautojus Chibinų kalnais, šiek tiek viršijančiais kilometro aukštį, pakankamai švelniu, tačiau permainingu klimatu, veikiamu Golfo srovės. Šis pusiasalis skersai išilgai išmaišytas keliautojų, kurie savo ataskaitas ir įspūdžius skelbia internete, todėl labai paprasta susidaryti patogų bei įdomų maršrutą ir slidėmis įveikti vaizdingas viršūnes bei perėjas. Vis dėlto be patyrusio vadovo į tokią kelionę leistis nederėtų, nes kalnuose grasina visa naikinančios lavinos, gali užslinkti rūkas, kuriame sunku orientuotis, laukia nakvynė palapinėje spiginant žemiau trisdešimties laipsnių šalčiui. Ir tai tik maža dalis pavojų, tykančių nepatyrusių keliautojų.

Žiemos žygių naujokams verta išbandyti jėgas ir fiordų išraižytame Lopos pusiasalyje Norvegijoje. Tokia kelionė trunka apie dešimt dienų, kuprinė nesunki, tad galima kiek telpa mėgautis kvapą gniaužiančiu peizažu.

Na, o patyrę keliautojai traukia į gamtos grožiu pagarsėjusius Sajanų kalnus, nusidriekusius Pietų Sibire. Kalnai vilioja stačiais šlaitais, giliais slėniais, sudėtingomis perėjomis. Upėmis, tekančiomis siaurais kanjonais, vasarą galima pasigrožėti tik iš viršaus, o žiemą įmanoma čiuožti upės ledu, grožėtis užšalusiais galingais kriokliais, jais kopti į viršų ar leistis žemyn.

Pasak A.Kuro, Sajanuose įdomus Aršano slėnis, kuriame trykšta šimtai mineralinių šaltinių, turinčių skirtingų gydomųjų savybių. Čia vasarą atsikrausto daugybė žmonių, jie gyvena laukinėmis sąlygomis, uogauja, grybauja, dažnai susirenčia pirtelę ar trobelių, kuriose žiemą mielai apsistoja slidininkai. Slėnis įdomus ir medinėmis išdrožinėtomis skulptūromis, kurių čia daugybė. Tačiau, pasak Algimanto, civilizacija ateina ir į šią atkampią vietovę – čia jau kuriamas modernus kurortas, į kurį žmonės skraidinami sraigtasparniais.

Ne tik su slidėmis

Kalnuose sudėtingus etapus dažnai tenka įveikti ir užsimetus slides ant pečių. “Jei šlaitas status, daugiau nei 40 laipsnių, ar netgi 30 laipsnių, reikia lipti pėsčiomis, o jei pasitaiko uolinis etapas ar sušalęs krioklys, tenka naudotis vadinamosiomis katėmis, virvėmis, kitokia įranga, tad žiemą pasirenkami ne tokie sudėtingi maršrutai ir įrangos naudojama mažiau, nes pirštinių praktiškai niekuomet negalima nusimauti”, – pasakoja keliautojas Justas.
Na, o vietovėse, kuriose platūs slėniai, ilgos plokštikalnės, pavyzdžiui, Špicbergeno saloje, esančioje Arkties vandenyne, siautėja stiprūs vėjai, ir žygeiviai pasitelkia juos į pagalbą.

Mūsų pašnekovai kartu su bendrakeleiviais Špicbergeno saloje per 22 dienas nučiuožė apie 430 km, ketvirtadalį atstumo įveikė pasitelkę jėgos aitvarus. Prie specialaus diržo pritvirtintas aitvaras tempia keliautojus kartu su keletą dešimčių kilogramų sveriančiomis kuprinėmis važiuojančio dviračio greičiu. Tačiau ir taip keliaujant atsipalaiduoti negalima, reikia saugotis pasitaikančių nelygumų, kad nebūtų sulaužytos slidės ar, dar blogiau, koja arba ranka.

Špicbergeno saloje, be vėjo, šalčio ir sniego, keliautojams kyla dar vienas pavojus – čia labai daug laukinių meškų, apie kurių keliamą grėsmę įspėjami keliautojai. Beje, ir iš miestelio negalima išeiti negavus leidimo, neturint ginklo bei kitos įrangos, padedančios apsiginti nuo šių laukinių žvėrių ir pasikviesti pagalbos.

Šioje arktinėje saloje keliautojus stulbina monotoniškas peizažas, kuriame mažai spalvų – tik kalnai, ledas, sniegas ir akmenys, tačiau gamtos grožis atsiskleidžia netikėtu rakursu. “Akis pradeda gaudyti tas detales, kurių anksčiau nepastebėjai: sniegas kažkaip supustytas, akmuo mėtosi ne vietoje, saulė keistai už kalno užlindo, pirštinė nukrito ir paliko įspaudą sniege”, – pasakoja Algimantas.

Pasak keliautojo, todėl dabar labai norisi į Grenlandiją, į milžiniškus ledo ir sniego laukus, kuriuose kiekvieną dieną peizažas visiškai toks pat ir niekas nesikeičia.

Visas laikas sau

Keliautojui A.Kurui su bendražygiais teko lankytis vietovėje, į kurią paprastam keliautojui pakliūti sunku ar beveik neįmanoma, – Putoranų vulkaninės kilmės plokštikalnėje, esančioje Šiaurės Sibire, Tamyro pusiasalyje. Sovietiniais laikais čia sunkiai kas nors patekdavo, o sportiniam turizmui ši sritis buvo atverta tik apie 1970–1975 metus.

Didžiausias miestas – Norilskas, nikelio pramonės monstras, kurio apylinkėse sniegas nusidažęs juoda spalva. Į šį miestą keliautojai bandė patekti porą metų, jų atvykimą svarstė miesto taryba ir saugumas, o atvykusius iš karto pasitiko milicija.

Putoranų plokštikalnėje Algimantą stebino nesuvokiama Sibiro platybė, didžiulės upės, platūs ežerai, milžiniški spalvoti kriokliai, už kurių sustingusios sienos galima užlįsti ar net palįsti po apačia, kur susidaro įvairiausių ertmių, olų. “Tiek daug krioklių vienoje vietoje nesu matęs”, – sako keliautojas.

O štai Kodare, Šiaurės Užbaikalėje, žygeiviui teko dalyvauti pačios sudėtingiausios kategorijos žygyje. Beje, čia yra nedidukė dykuma Čerskije Pieski, labiausiai nutolusi į šiaurę, ir labai vaizdingi kalnai.

Vis dėlto įdomu, kas dar, be nuostabios, žmogaus nepaliestos gamtos, vilioja keliautoją į sunkų ir sudėtingą žygį. “Atsidūręs priešiškoje aplinkoje tu bandai pasiskolinti, prisijaukinti mažytę erdvę tarp tų bekraščių, begalinių ledo uolų ir sniego. Viskas tokioje aplinkoje apsiriboja labai paprasta buitimi, ir tos problemos, kurias palieki civilizacijoje, diena po dienos tampa vis paprastesnės. Dieną šliuoždamas vieną kilometrą po kito tu neturi ką veikti. Visą laiką gali skirti sau – gali svajoti, gali galvoti, apmąstyti praeities įvykius, priimti sprendimus, turi visą laiką tik sau”, – baigia pasakojimą Algimantas.